Mažiau dažnai iš tikro yra daugiau, arba kodėl vandeniu alkio nenumalšinsi

Prieš maždaug savaitę klausiausi Dr. Rachel Remen paskaitos apie tai, kaip gyventi kiekvieną savo gyvenimo minutę. Jos kalboje netrūko gražių ir tikrų, "pabudinančių" istorijų, padedančių kasdienybės šurmulyje staiga prisiminti, kas svarbiausia. Praėjo kelios dienos, ir daug kas iš šios kalbos po truputį ima pasimiršti, bet viena istorija nuolat sugrįžta. Štai ji:

Rachel pažinojo mažą berniuką, kuris labai mėgo tam tikros rūšies mašinytes. Turėjo jas dvi, ir nuolat su jomis žaidė. Kai Rachel pamatė, kaip jos berniukui patinka, nutarė padaryti jam staigmeną. Mašinyčių buvo galima įsigyti perkant degalus tam tikrame degalinių tinkle, tad ji įkalbėjo visus savo kolegas iš Stenfordo universiteto pirkti degalus tik tame tinkle ir per mėnesį surinko visus egzistuojančius šių mašinyčių modelius. Sudėjo juos į didelę dėžę ir padovanojo mažajam berniukui. Šis apdėliojo mašinytėmis visas svetainės palanges, tačiau žaisti su jomis nustojo... Kai moteris paklausė, kodėl, berniukas atsakė: "Aš nežinau, kaip džiaugtis mašinytėmis, kai jų tiek daug...".

Nors tai tokia paprasta tiesa, kad net nuovokus vaikas gali ją suprasti, mūsų "autopilotas" dažnai sufleruoja priešingai - kad tam, kad džiaugtumėmės, reikia daugiau! Dar daugiau maisto, daugiau drabužių, daugiau batų, daugiau kelionių, daugiau pramogų, daugiau... Net ir jausdami, kad kažkas jau nebedžiugina, dažnai kurį laiką stengiamės save (arba kitus) pradžiuginti dar didesniu to paties dalyko kiekiu arba naujesne, įspūdingesne versija...

Kodėl tai neveikia? Ko gero, dėl kelių priežasčių. Viena vertus, mes viskuo galime mėgautis tik tol, kol pasisotiname. Sotumo jausmas, kaip žinia, yra individualus dalykas, vieni turime didesnį apetitą (plačiaja prasme), negu kiti, tačiau visi kažkada pasijuntame sotūs. Ir tuomet laikas sustoti, nes nėra kito būdo vėl patirti malonumą, kaip tik duoti sau laiko išalkti. Bet ko: maisto, pramogų, daiktų, bendravimo... Dėl to, kad per jėgą kažką į save krausime, malonumo nepatirsime. Kita vertus, ar esat girdėję, kaip žmonės, savaitę pakeliavę kalnuose, sako, kad grįžus į civilizaciją visi pojūčiai būna paaštrėję, ir net paprasčiausi patogumai teikia didelį pasitenkinimą? Tad malonumui patirti svarbu ne tik turėti kažko, kas jį gali suteikti, bet ir būti išalkusiam.

Kita vertus, malonumas yra tik vienas iš dalykų, ko mums reikia, kad gerai jaustumėmės. Ne mažiau svarbus ir meistriškumo jausmas (t.y. pojūtis, kad gebame atlikti kažką vertinga, būti naudingi kitiems, kad savo veiksmais kažkaip keičiame pasaulį) bei artumo, ryšio su kitais žmonėmis jausmas. Ir šių dalykų negalime pakeisti vieni kitais, mums jų reikia visų. Tad kai labai "įsijaučiame", pavyzdžiui, į malonumo siekimą (arba jo teikimą kitiems, pvz. savo vaikams), galima pagalvoti, ar nebandome tuo kompensuoti meistriškumo jausmo arba artumo trūkumo. Panašiai ir su kitais dalykais - jeigu visą save investuosime vien į meistriškumo siekimą, taip pat ilgainiui, ko gero, imsime jaustis prastai, net jeigu kurį laiką ir atrodys, kad viskas gerai (panašiai kaip alkį trumpam galime numalšinti išgėrę vandens, bet netrukus suprasime, kad tikrasis poreikis yra kitas ir jis vėl greitai grįžta). Tad jeigu suvokiame, kad "nuslydome" į kažkurią vieną pusę, geriausia, ką galime sau (ar pvz. savo vaikui) padaryti, tai įsisąmoninti, kad šis "sukčiavimas" neišdegs - nes mums iš tiesų reikia visų šių trijų dalykų derinio, ir dabar (kai tai pastebėjome) yra pats geriausias laikas ieškoti, kaip atkurti pusiausvyrą. :)