Jeigu tiksliai
žinotume, kas maitina mūsų perdėtas baimes, tikriausiai norėtume tų dalykų
nedaryti. Turbūt norėtume geriau maitinti savo drąsą, geranoriškumą,
kūrybiškumą ir energiją. Ir kitus dalykus, kurie būtent mus „užveda“ ir sukelia
tuos malonius teigiamų emocijų pliūpsnius ir pliūpsniukus.
Iš tikrųjų jau gana
daug žinoma, kaip mes savo baimes maitiname, ir vienas garantuotas gyvybės
eliksyras baimei – bijomo dalyko vengimas. Labai dažnai tai yra dalykas, kuris
mums patinka, o mūsų baimei – ne, bet mes po truputį pamirštame, kad jis
nepatinka mūsų baimei, ir imame manyti, kad nepatinka mums.
Prireikia
pasiryžimo ir darbo, kad apsispręstume eiti į tas patirtis, kurių baimė mus
įtikino vengti. Bet kai pasiryžtame, ir einame, po truputį įsitikiname, kad mums
jos nieko padaryti negali, o mūsų baimei jos taip nepatinka, kad ji pati iš jų
pasitraukia. Ir palieka mus ramybėje.
Bet, kad tai
įvyktų, labai svarbu tarpinis žingsnis, kurį kartais nuvertiname, ir jeigu
neleidžiame sau jame būtų tiek, kiek tik reikės, galime visai prarasti
tikėjimą, kad akistata su baimėmis prasminga ir naudinga. Tas žingsnis – tai
leidimas sau būti bijomoje situacijoje su savo baime tiek, kiek tik reikės. Tai
apsisprendimas pasakyti baimei: „Aš apsisprendžiau būti čia, ir tu taip pat
gali būti tiek, kiek nori, nes man tai taip svarbu, kad verčiau čia būsiu kartu
su tavim, negu prarasiu galimybę tai patirti.“
JAV psichologė
Michelle Craske, keletą dešimtmečių tyrinėjanti, kaip veikia vadinamoji
ekspozicija (psichoterapinė technika, pagrįsta akistata su baimę keliančia
situaciją) ir kaip sustiprinti jos teigiamą poveikį sako, kad labai svarbu, jog
mūsų tikslas būtų ne sumažinti baimę, o padidinti gebėjimą ją toleruoti. Tada
vengimas taps daug mažiau aktualus, taip pat sumažės ir rizika, kad ateityje
baimė vėl atsinaujins. Sėkmingai dirbant ekzpozicijų metodu baimė sumažėja
natūraliai, tačiau labai pageidautina, kad baimės sumažėjimas nebūtų mūsų tiesioginis
tikslas.
Nes jeigu labai
susitelkiame norą sumažinti baimę, galime imti jaudintis, kad ji nemažėja
pakankamai greitai, dėl to pykti ar nusivilti. Tuo tarpu susitelkimas į savo
tolerancijos didinimą gali atnešti baimės sumažėjimą tiesiog kaip malonų šalutinį
poveikį, tačiau kuo nuoširdžiau apsispręsime, kad ne jis mūsų svarbiausias tikslas,
tuo sklandesnis, tikėtina, bus, mūsų darbas su baimėmis.
Kad sau tai nuolat praktiškai
primintume, M. Craske netgi ragina ir po to, kai jausimės su savo perdėtomis
baimėmis sėkmingai susitvarkę, kartas nuo karto susiplanuoti situaciją, kur
labiau tikėtina, kad vėl patirsime stipresnę baimę, nes tai mums padės iš naujo
įsitikinti, kad ir tokiomis aplinkybėmis nieko neatsitinka, ir kartu vėl sau
praktiškai parodysime, kad galime sėkmingai toleruoti baimės keliamą
diskomfortą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą