Baimė pati nemėgsta tų dalykų, kurių mus priverčia bijoti

Jeigu tiksliai žinotume, kas maitina mūsų perdėtas baimes, tikriausiai norėtume tų dalykų nedaryti. Turbūt norėtume geriau maitinti savo drąsą, geranoriškumą, kūrybiškumą ir energiją. Ir kitus dalykus, kurie būtent mus „užveda“ ir sukelia tuos malonius teigiamų emocijų pliūpsnius ir pliūpsniukus.

Iš tikrųjų jau gana daug žinoma, kaip mes savo baimes maitiname, ir vienas garantuotas gyvybės eliksyras baimei – bijomo dalyko vengimas. Labai dažnai tai yra dalykas, kuris mums patinka, o mūsų baimei – ne, bet mes po truputį pamirštame, kad jis nepatinka mūsų baimei, ir imame manyti, kad nepatinka mums.

Prireikia pasiryžimo ir darbo, kad apsispręstume eiti į tas patirtis, kurių baimė mus įtikino vengti. Bet kai pasiryžtame, ir einame, po truputį įsitikiname, kad mums jos nieko padaryti negali, o mūsų baimei jos taip nepatinka, kad ji pati iš jų pasitraukia. Ir palieka mus ramybėje.

Bet, kad tai įvyktų, labai svarbu tarpinis žingsnis, kurį kartais nuvertiname, ir jeigu neleidžiame sau jame būtų tiek, kiek tik reikės, galime visai prarasti tikėjimą, kad akistata su baimėmis prasminga ir naudinga. Tas žingsnis – tai leidimas sau būti bijomoje situacijoje su savo baime tiek, kiek tik reikės. Tai apsisprendimas pasakyti baimei: „Aš apsisprendžiau būti čia, ir tu taip pat gali būti tiek, kiek nori, nes man tai taip svarbu, kad verčiau čia būsiu kartu su tavim, negu prarasiu galimybę tai patirti.“  

JAV psichologė Michelle Craske, keletą dešimtmečių tyrinėjanti, kaip veikia vadinamoji ekspozicija (psichoterapinė technika, pagrįsta akistata su baimę keliančia situaciją) ir kaip sustiprinti jos teigiamą poveikį sako, kad labai svarbu, jog mūsų tikslas būtų ne sumažinti baimę, o padidinti gebėjimą ją toleruoti. Tada vengimas taps daug mažiau aktualus, taip pat sumažės ir rizika, kad ateityje baimė vėl atsinaujins. Sėkmingai dirbant ekzpozicijų metodu baimė sumažėja natūraliai, tačiau labai pageidautina, kad baimės sumažėjimas nebūtų mūsų tiesioginis tikslas.

Nes jeigu labai susitelkiame norą sumažinti baimę, galime imti jaudintis, kad ji nemažėja pakankamai greitai, dėl to pykti ar nusivilti. Tuo tarpu susitelkimas į savo tolerancijos didinimą gali atnešti baimės sumažėjimą tiesiog kaip malonų šalutinį poveikį, tačiau kuo nuoširdžiau apsispręsime, kad ne jis mūsų svarbiausias tikslas, tuo sklandesnis, tikėtina, bus, mūsų darbas su baimėmis.

Kad sau tai nuolat praktiškai primintume, M. Craske netgi ragina ir po to, kai jausimės su savo perdėtomis baimėmis sėkmingai susitvarkę, kartas nuo karto susiplanuoti situaciją, kur labiau tikėtina, kad vėl patirsime stipresnę baimę, nes tai mums padės iš naujo įsitikinti, kad ir tokiomis aplinkybėmis nieko neatsitinka, ir kartu vėl sau praktiškai parodysime, kad galime sėkmingai toleruoti baimės keliamą diskomfortą.