Praeitą savaitgalį kartu su keletu svečių, atvažiavusių susipažinti su Orknio salynu, aplankėme vieną įspūdingiausių šio salyno vietų - Brodgaro ratą (Ring of Brodgar), šiandien susidedantį iš maždaug 30 ratu stovinčių akmenų. Kadaise jų, manoma, buvo 60, bet per 5000 metų (maždaug tiek praėjo nuo tada, kai ratas buvo pastatytas) liko kiek daugiau nei pusė.Akmenų ratas stovi ypatingoje vietoje, siaurame pusiasalyje tarp dviejų ežerų, o aplink jį jau rasta daugybė kitų statinių liekanų ir kapaviečių, rodančių, kad prieš kelis tūkstančius metų žmonėms tai buvo itin svarbi, ko gero, ritualinė, vieta.
Mums pasisekė, kad tą dieną ekskursiją vedė daug žinanti ir noriai savo žiniomis besidalijanti gidė Sandra. Ji papasakojo, kad akmenys ne atsitiktinai stovi, pavyzdžiui, rato šiaurinėje ar pietinėje pusėje: kiekvienas jų, kaip parodė geologiniai tyrimai, stovi toje pusėje, iš kurios buvo atgabentas, kartais keletą ar kelioka mylių. Kadangi akmenys didžiuliai, sunku nuspėti, kaip tas gabenimas prieš kelis tūkstančius metų galėjo atrodyti, tačiau viena hipotezė sako, kad tam galėjo būti naudojami jūros dumbliai, kurie, būdami šlapi, yra ypač slidūs. Tad manoma, kad akmenys galbūt buvo gabenami klojant po jais dumblius ir taip padarant savotišką "čiuožynę". Taigi, tai buvo milžiniškas "projektas". Ir sėkmingas: akmenys tebestovi ir šiandien, praėjus 50 šimtmečių.
Išgirdome ir dar vieną įdomią detalę - visi akmenys rate sustatyti taip, kad tarsi "rodo" viena kryptimi, tačiau vienas stovi atvirkščiai. Niekas nežino, kodėl. Pasak gidės, gal tiesiog dėl neapsižiūrėjimo, o gal čia slypi kokia prasmė, užuomina? Tai išgirdusi, viena ekskursijoje dalyvavusi turistė pakomentavo: "O gal čia panaši prasmė, kaip turkiškuose kilimuose? Jų audėjams privaloma audžiant specialiai padaryti klaidą, kuri simbolizuoja tai, kad audėjas nėra dievas." Gidės atsakymas buvo įtikinantis: "Nuostabu, šitas jūsų komentaras jau rytoj bus įtrauktas į mano pasakojimą!"
Iš tikrųjų nuostabu patirti tą žmogaus didybės ir kuklumo derinį tokioje vietoje, kurioje labai aiškiai pajunti, kaip giliai siekia mūsų šaknys. Šitą mintį, taip gražiai suformuluotą turkų audėjų, gali būti verta prisiminti kiekvienam, kuriam sunku susitaikyti su gyvenimo netobulumais. Viena mano klientė, kurią perfekcionizmas vargina jau ne pirmą dešimtmetį, papasakojo pradėjusi atidėlioti (ir ilgainiui tai tapo žalingu įpročiu) todėl, kad kiek laiko bepraleisdavo prie darbinių užduočių, niekada nejausdavo, kad jos atliktos taip gerai, kad jau galima ilsėtis. Tad, atrodytų, ji pasirinko gana logišką būdą: pradėti dirbti vėliau ir taip "laimėti" laiko poilsiui. Deja, ir tai nepasiteisino: pradėjusi vėlai, ji baigia darbus tik paryčiais, ir nelieka laiko miegui.
Tad, užuot iš paskutiniųjų mėginus pasiekti tą mistinę "kokybę", kuomet pajusime, kad geriau jau būti negali, galbūt galima pasirinkti priešingą, labai staiga įžeminantį ir viską į vietas sustatantį manevrą: leisti sau veiksmais parodyti, kad suvokiame, kad nesame dievai. Panašu, kad mūsų protėviai ko gero buvo tai supratę jau labai seniai. Kad galbūt verti leisti sau kurti gerą, gal net labai gerą, bet netobulą produktą. Leisti sau įausti klaidą į turkišką kilimą ir įteikti jį klientui. Leisti sau specialiai pastatyti vieną akmenį "ne ta" kryptimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą