2016 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Europos KET kongresas Stokholme: ką išgirdau ir patyriau

Vakar grįžau į "savo" dabartinę salą Škotijoje iš Stokholmo. Šeštadienį ten baigėsi šiųmetis Europos KET kongresas. Prieš išvykimą abejojau, ar gera mintis važiuoti, kai rugsėjo gale laukia svarbiausias šių metų atsiskaitymas, ir darbo jam ruošiantis dar tikrai yra, bet ir kongresas, ir Stokholmas mane įtikino - važiavau tikrai ne be reikalo, ir važiuočiau vėl!

Kaip visada, šiuose kongresuose vyksta gerokai daugiau paskaitų, seminarų ir diskusijų, negu įmanoma sudalyvauti, tad mano tikslas ne tiek parašyti apie kongresą, kiek apie tai, ką pavyko išgirsti ir patirti ten, kur buvau.

Apie KET atšakas 
Pirmos dienos rytą nuėjau pasiklausyti diskusijos apie tai, kuo vis dėlto, ekspertų nuomone, skiriasi KET, elgesio terapija ir priėmimo ir įsipareigojimo terapija (Acceptance and Commitment Therapy, ACT), ir ar tai tos pačios terapijos atmainos, ar daugiau atskiros kryptys. Diskutavo žinomas KET ekspertas iš Kanados Keith Dobson, ACT ekspertas iš Didžiosios Britanijos Lance McCracken ir elgesio terapeutas iš Stokholmo universiteto Jonas Ramnerö. Diskusija vyko aptariant konkretų atvejį (klientė varginama socialinio nerimo, žemos savivertės ir neseniai prasidėjusio panikos sutrikimo), bei tai, kaip kiekvienas ekspertas su juo dirbtų. Visi ekspertai buvo gavę atvejo aprašymą iš anksto. Keith Dobson buvo vienintelis susirašęs 11 punktų gydymo planą bei tarsi pusiau juokaudamas (tačiau, manau, tai nebuvo vien juokai) sakė, kad labai tiki namų darbų svarba. Iš šios diskusijos išsinešiau dvi mintis: visi trys ekspertai planavo daryti daug panašių dalykų, tačiau ACT atstovas sakė, kad pradžioje greičiausiai nesifokusuotų į panikos sutrikimą, o skatintų klientę įsivardinti vertybes, tikslus, ir jų siekti, bei į juos telkti dėmesį, užuot siekiant atsikratyti panikos keliamo diskomforto. (Tuo tarpu KET ir ET atstovai pirmiausiai orientuotųsi į panikos sutrikimo gydymą). Jonas Ramnerö prajuokino pasakydamas, kad nors yra elgesio terapeutas, su kliente planuotų ne ekspozicijas, o elgesio eksperimentus, nes juk ekspozicijos instrukcija mirtinai nuobodi: "Eik į nemalonią situaciją, nieko joje nedaryk ir lauk, kol diskomfortas praeis." Anot ET eksperto, kas gali norėti tuo užsiimi? "Juk elgesio eksperimentai intriguoja daug labiau" - sakė jis. Visi ekspertai sutarė, kad dirbant su nerimo sutrikimais labai svarbu skatinti klientą reguliariai kalbėti apie pozityvius terapijos ir gyvenimo tikslus, nes tai padeda aktyvuoti visai kitas, į pozityvą orientuotas smegenų sritis (tuo tarpu natūrali žmogaus tendencija tokioje situacijoje yra pernelyg susitelkti į tai, kaip išvengti ir atsikratyti diskomforto, o tai toliau palaiko ir stiprina atitinkamų smegenų sričių aktyvumą). Tai man buvo svarbus priminimas, nes iki šiol pastebiu, kaip kartais koks nors klientas sukelia mintis, kad šitas žmogus taip kenčia, jog privalau rasti būdą kuo greičiau padėti jam atsikratyti kančios. (Ir tai beveik niekada nepasiteisina). Jonas Ramnerö taip pat juokavo, kad jeigu su klientu apteriame vienus namų darbus, o jis atlieka kažką kita, tai ir puiku! "Kodėl žmogus turėtų daryti tai, ką terapeutas jam sako? Klientai turi daryti tai, kas jiems padeda judėti į priekį, būtent tai svarbiausia" - sakė jis. Keith Donson pasidalino savo dažnai klientams užduodamu klausimais, kurie padeda greitai prieiti prie svarbių automatinių minčių ir įsitikinimų. Štai tie klausimai: 1) Kokia buvo pati blogiausia situcija šią savaitę? 2) Kokia buvo pati nemaloniausia mintis toje situacijoje?

Jonas Ramnerö pasakė keletą įdomių įžvalgų apie skirtumus tarp žmonių ir gyvūnų baimių. Gyvūnai, anot jo, bijo tik to, ką yra patyrę, o žmonės gali bijoti ir to, ko niekas nepatyrė, pavyzdžiui, išprotėti panikos priepuolio metu. Skiriasi ir ekzpocijos poveikis: gyvūnai tiesiog įsisavina naujas patirtis, tuo tarpu žmonės gali jas nuvertinti - pavyzdžiui, sakyti, "Taip, bet žmonės tiesiog buvo mandagūs, iš tikro jie galvojo, kad mano pasisakymas buvo nevykęs", todėl darbas su mintimis yra svarbus net ir taikant "gryną" elgesio terapiją.

Apie vaizduotę
Lucia Stopa iš Didžiosios Britanijos pravedė puikų seminarą apie tai, kaip vaizduotė palaiko neigiamą požiūrį į save ir kaip tai galima keisti irgi vaizduotės pagalba. (Vaizduotės metodų taikymas yra vienas iš pastarųjų metų "topų" KET. Ir Stokholme apie tai buvo kalbama daug ir įvairiais formatais). L. Stopa seminarą pradėjo nuo teiginio, kad klasikinė KET, jos manymu, pernelyg supaprastina "aš" savoką, suvesdama ją į keletą neigiamų įsitikinimų. Pasak lektorės, "aš" greičiausiai yra gerokai sudėtingesnis, nuolat kintantis ir daugiamatis, ir žodžiais šį kompleksiškumą labai sunku aprėpti, o vaizdiniai tai gali padėti atlikti gerokai efektyviau. Pavyzdžiui, žmogus turi ne tik bendrą, generalizuotą "aš", bet ir momentinį "aš", kuris gali gerokai skirtis, tarkime, namuose, darbe ir bendraujant su draugais. Kartais, pasak lektorės, sunkumų turintys žmonės gali įvardinti vaizdinį, kuris tarsi juos "apibrėžia." Vienas seminaro dalyvis pateikė pavyzdį apie savo pacientą, jauną gydytoją, pabaigusį universitetą ir niekaip nepasiryžtantį pradėti dirbti. Šio jauno vyro "apibrėžantis" prisiminimas buvo apie tai, kaip būdamas 8 metų grįžo namo iš mokyklos netyčia išdaužęs langą ir žinojo, kad tėvas, kuris buvo labai griežtas, jį tikrai baus. Klientas prisiminė, kad lipdamas laiptais namo taip bijojo, kad jautėsi tarsi filme ar sapne (patyrė derealizaciją), ir tėvo buvo griežtai išbartas ir nubaustas nesigilinant, kas ir kodėl įvyko. Šis prisiminimas tarsi "apibrėžė" jį ir praėjus dvidešimčiai metų - jis jautėsi toks pat bejėgis ir nevykėlis, kaip tą dieną.

L. Stopa demonstravo, kaip galima perdirbti tokius skausmingus prisiminimus, tarsi juos "perrašyti", naudojant šiuo metu plačiai taikomą ir tyrinėjamą "imagery rescripting" metodą, kuomet prisiminimas iš naujo išgyvenamas vaizduotėje taip, kaip buvo, o paskui, taip pat vaizduotėje, keičiamas ir koreguojamas. Anot lektorės, KET terapeutams labai svarbu išmokti dirbti ne tik su kliento mintimis, bet ir su vaizdiniais, ir specialiai jų klausti apie vaizdinius, nes jie gali itin stipriai veikti paciento emocinę būklę ir palaikyti psichopatologiją.

Apie valią
Psichologas iš Didžiosios Britanijos Frank Ryan savo seminare apie valios mechanizmus ne tik pateikė įdomios informacijos, bet ir paskatino priimti iššūkį: pusantros valandos sėdėti taisyklingai, tiesia nugara, ir dalinti dėmesį tarp nugaros padėties stebėjimo ir seminaro turinio. Lektorius kartas nuo karto pasakydavo raktinį žodį "laikysena", ir taip pat reguliariai pagirdavo mus už pastangas. Iššūkis buvo tikrai nelengvas (deja, kol kas dažniau sėdžiu netaisyklingai, todėl mano nugarai tai buvo tikrai rimtas darbas), tačiau tai suteikė daug įdomios patirties ir gerai iliustravo lektoriaus dėstytus principus - kad labai svarbu nuolat darbinėje atmintyje išlaikyti tikslą (o mes jį tikrai greit galime pamiršti, tad svarbu priminimai), ir reguliariai apdovanoti pastangas (dėl to jis mus nuolat pagirdavo). Pasak F. Ryan, mūsų smegenys nuolat "skaičiuoja", dėl ko "apsimoka" stengtis, tačiau yra linkusios nuvertinti apdovanojimus, kurie bus kažkada tolimoje ateityje. Pavyzdžiui, jeigu galvoju, kad po pusmečio būtų smagu "tilpti" į mažesnio dydžio suknelę, tai gali būti per tolimas tikslas (ir per toli esantis "apdovanojimas"), kad atsispirčiau tortui, kuris dabar yra prieš akis. Tad apdovanojimus galima "pasmulkinti" ir "priartinti". Tarkime, F. Ryan papasakojo, kaip jo kolega lieknėjo ir kartu taupė naujam dviračiui (kurio labai norėjo, todėl tai buvo jo apdovanojimas) tokiu budu: kasdien, jeigu laikydavosi mitybos ir sporto plano, į dviračio "biudžetą" "įkrisdavo" 5 svarai. Šis žmogus susikūrė Excel failą ir jo "apdovanojimas" vakare būdavo ten įrašyti, pavyzdžiui, "2016.09.05; 5 svarai". Šiam žmogui tai puikiai suveikė. Žinoma, tai tik vienas iš pavyzdžių, kuris kitam asmeniui gali visai neveikti, čia, jau, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, arba, kaip sako britai "whatever rocks your boat", tas ir tinka, jeigu tai tik padeda motyvuotis.  

Atlikome ir dar vieną, trumpą, bet gerai naujų įpročių formavimą iliustruojančia užduotį: parašėme savo vardą ir pavardę iš pradžių dominuojančia, o paskui nedominuojančia ranka. Tą tikrai verta atlikti, nes formuodami naują įprotį dažnai jaučiamės panašiai, kaip rašydami nedominuojančia ranka: viskas vyksta lėčiau, reikalauja daugiau pastangų ir būna truputį "šleiva", tad daug lenviau ir paprasčiau laikytis senų įpročių bei viską daryti "kaip visada". Tad ir vėl nuolatinis tikslo išlaikymas atmintyje yra raktas į sėkmę. Pasak lektoriaus, jeigu norime įgyvendinti planą, pasiekti tikslą, mūsų valia turi apginti jį nuo daugybės konkuruojančių stimulų, slopinti juos, o slopinimas reikalauja daug pastangų. Tad tai nėra lengva, tačiau kuo tikslas konkrečiau apibrėžtas, tuo lengviau jį išlaikyti atmintyje ir atsispirti trukdžiams. Būtent todėl ir terapijoje labai svarbu konkrečiai apsibrėžti tikslus ir nuolat apie juos prisiminti tiek terapeutui, tiek klientui. O gebėjimą slopinti impulsus, anot F. Ryan, galima  treniruoti reguliariai praktikuojant atsisakyti patenkinti vieną ar kitą savo ne itin svarbų norą (lektorius tai įvardijo kaip "small acts of self-denial"). Tai man priminė vieną Žiulio Verno romano "Kapitono Hatero kelionė ir nuotykiai" herojų, daktarą Klaubonį. Šis labai simpatiškas personažas reguliariai stiprino valią tokiu būdu: kartą per dieną savęs paklausdavo, ko dabar labai nenorėtų daryti, ir padarydavo tai. Pavyzdžiui, kartą jis labai nenorėjo lipti į laivo denį šaltą ir vėjuotą dieną, bet apsirengė ir išlipo. Tiesa, čia, greičiausiai, veikia kiek skirtingos sistemos, nes jis siekdavo ne prisiversti susilaikyti, o prisiversti atlikti tai, ko nesinori. JAV psichologė Kelly McGonigal savo knygoje "Maximum Wilpower" atskiria šias dvi valios rūšis, pavadinama jas atitinkamai "Aš nedarysiu" ir "Aš padarysiu" valia ("I will" ir "I won't").

Na, o dar vienas dalykas, kurį akcentavo F. Ryan, buvo tai, kad jo manymu, geriausias valios draugas yra dėmesingumo pratybos, arba mindfulness, nes, pasak lektoriaus,  ko gero nėra geresnio būdo stiprinti kognityvinę kontrolę. F. Ryan yra parašęs ir knygą apie valią pavadinimu "Willpower for Dummies".

Dar viena nerimta detalė: šiame seminare dalyvavome kartu su viena latve. Iš karto jam pasibaigus vyko pietūs, kuriuos valgėme kartu su keliomis kitomis latvėmis, ir viena iš jų pietų pabaigoje pasiūlė šokolado. Mes su ta mergina, su kuria dalyvavome valios seminare, negalvodamos automatiškai pasakėme "Ačiū, ne", ir paskui juokėmės, kad seminaras veikia. :)

2017 m. Europos ir 2019 m. pasaulio KET kongresai
Na, o kitų metų KET kongresas vyks gražiajame Stambule. Dar viena gera naujiena yra tai, kad 2019 metais Berlyne vyks pasaulinis KET kongresas. Pasauliniai kongresai vyksta tiks kas trejus metus ir vis kitame žemyne, tad Europoje paskui bus negreit, ir gali būti puiki proga sudalyvauti, o gal net ir savo tyrimą pristatyti. Jeigu ši data kol kas atrodo pernelyg tolima, kad motyvuotų, galima pagalvoti, kokie "arčiau" esantys apdovanojimai galėtų padėti jau dabar apie tai pradėti galvoti ir planuoti darbus. :)


2 komentarai:

  1. Geras, ačiū, Giedre, kad pasidalinai. Nustebino, bet ir nudžiugino tai kad vaizduotės įtaką yra nagrinėjama, man irgi atrodo, kad tai bus topas kažkada dar didesnis. Matau, kad vertinga nuvykti į kongresus pajausti pulso :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šaunuolė, labai gražiai aprašei. Darbą su vaizduote labai mėgstu ir vertinu kaip labai efektyvų, tačiau kuo daugiau dirbu, tuo daugiau pastebiu skirtumus tarp dominuojančių vizualikų (jiems vaizduotės praktikos veikia geriausiai)ir, pavyzdžiui, kinestetikų (jiems vaizduotės praktikas atlikti sunkiausiai). Šiuo metu KET vaizduotės intervencijos tikrai "top'as". Taip pat būtų šaunu, kad mes daugiau dirbtume su valia, kuri savo esmėje yra daugumos žmonių pasiekimų pagrindas. Jos labai prireikia net ir tais atvejais kai yra stiprus įkvėpimas ką nors daryti arba nedaryti, ypač ilgajame periode :).

    AtsakytiPanaikinti