2016 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Apie varnas, vengimą ir savivertę

Mano metams Orknyje gerokai persiritus į antrą pusę pamačiau, kiek daug čia varnų. Ir nors daug ko galima nepamatyti  tiesiog dėl polinkio būti apie kažką užsigalvojus (man dažnai taip būna), ko gero, varnų nemačiau todėl, kad jų matyti nenorėjau. Nors šie paukščiai nekalti dėl to, kaip atrodo, ir kaip krankia, man nelabai patinka nei jų juodas apdaras, nei garsus, čaižokas krankimas. Tačiau esmė ta, kad jos čia, kaip ir labai daug kur kitur, gyvena, ir jų čia daug. Dabar, kai pagaliau atkreipiau į jas dėmesį, matau, kaip dažnai varnos tupi ant laidų ar medžiuose, kažko ieškinėja pajūrio smėlyje, lesioja likusius išbirusius grūdus nupjautuose laukuose ar dairosi įsitaisiusios ant šviežiai supakuotų šiaudų ritinių. Nelabai suprantu, kaip galėjau jų nematyti. Ir dar - jeigu gerai įsižiūri, jos gali būti ir savotiškai gražios, be to, atrodo protingos. Beieškodama informacijos, kokios varnos gyvena šiose platumose, perskaičiau, pavyzdžiui, kad juodvarnis labai mažai kuo skiriasi nuo kovo, tad ir nežinau, ką aš čia matau, juodvarnius ar kovus. Be to, pasirodo, varnų yra begalė rūšių, ir gyvena jos beveik visame pasaulyje.

Bet iš esmės šitas tekstas ne apie varnas. Varnos šiuo atveju svarbios ne tiek pačios savaime (nors visai nenoriu jų nuvertinti, jeigu jų tiek daug yra, matyt, jos tikrai atlieka kažkokią svarbią funkciją gamtoje), bet kaip pavyzdys kažko, ko visur pilna, bet mes to nematome, nes nelabai norime matyti. Man jos  - lyg simbolis to, kas mums nelabai miela, bet neišvengiama, ko norėtųsi nematyti ir negirdėti, bet kartu kirba žinojimas, kad jeigu leistume sau matyti ir girdėti ir tai, gyventi būtų paprasčiau.  

Prieš porą savaičių Stokholme įsigijau amerikietės psichologės, gerai žinomos mindfulness praktikuotojos ir tyrinėtojos Ruth A. Baer knygą "Practicing Happiness", kurioje labai gražiai skatinama, norint jaustis geriau ir praktikuoti laimę, pradėti įsisąmoninti tai, ko vengiame. Autorė siūlo kurį laiką užrašuose paprasčiausiai fiksuoti, kokias vengimo strategijas taikome (pvz. galbūt visai neiname į kokias nors situacijas, arba einame, tačiau elgiamės jose pasyviai, o galbūt priešingai, elgiamės iššaukiančiai, kad užmaskuotume savo sumišimą, ir t.t.). R. Baer taip pat siūlo kiek galime atvirai įsivardinti, ko siekiame išvengti (galbūt pasijausti susidrovėję, galbūt įsvaizduojamos pajuokos, gal jausti nerimą, toleruoti nežinomybę, jaustis neužtikrintai, parodyti, kad kažko nežinome ar pan.), bei kokia mūsų vengimo nauda (dažniausiai trumpalaikė) ir kokia žala (dažniausiai ilgalaikė). Jau vien šio pratimo atlikimas, sako autorė, yra rimtas darbas su vengimu (net jeigu visiškai nieko nekeičiame pačiose situacijose ir savo strategijose), nes mes dažnai bandome ir nuo kitų, ir net, kiek įmanoma, nuo savęs nuslėpti ir patį vengimą, kažkaip jį normalizuoti, racionalizuoti. Tad pamatymas, kaip tiksliai atrodo ir veikia mūsų vengimo strategijos, yra didelis ir drąsus žingsnis į priekį.

Psichologas Leon Seltzer savo praeito mėnesio straipsnyje "Psychology today" rašė apie tai, kad labai sunku iš tikrųjų save gerbti ir vertinti, jeigu negerbiame savo veiksmų. Pagarba sau tampa tikra tuomet, kai mūsų veiksmai, elgesys mūsų pačių akyse tampa verti pagarbos ir pasitikėjimo. Todėl vengimas, ypač toks, kuris mums trukdo siekto to, ką iš tikrųjų vertiname, yra labai rimta kliūtis į stabilią savivertę ir tikrai gerą santykį su savimi. Pasak L. Seltzer, vengimas tiesiog nuodija savivertę, todėl darbas su vengimu - pats galingiausias būdas savivertei didinti. Šis autorius siūlo dirbti su vengimu tokiais etapais (kaip pamatysite, kai kurie iš jų patys savaime gali sukelti norą vengti, bet pagalvokite apie tokio pasirinkimo ilgalaikes pasekmes:):

1. Atpažinkite, įvardinkite ir detaliai apibūdinkite, kokius vengimo būdus taikote situacijose, kurios kelia nerimą ar kitas neigiamas emocijas, kurių norisi vengti

2. Atpažinkite, kokios neigiamos mintys apie save kyla, kuomet ir vėl kažko išvengiate. Pavyzdžiui, tai gali būti tokie ar panašūs menkinantys apibūdinimai: "Koks aš bestuburis", "Aš beviltiška", "Aš nevykėlė", "Aš tinginys", "Aš tikra idiotė", "Aš nieko nesugebu", "Aš bailys" ir t.t. (Atpažinti šias mintis kartais gali būti nelengvas darbas, tad duokite sau laiko. Visai nesvarbu, ar tai užtruks savaitę, ar kelis mėnesius, tačiau kuo labiau išmoksime įsisąmoninti, kokios mintys vengimo situacijose kyla, bei kokias emocijas jos mums sukelia, tuo labiau suvoksime, kaip vengimas veikia mūsų savivertę ir savijautą).

3. Ugdykite įprotį nuolat dirbti su vengimu. Vien pastabumas jam, nuolatinis įsisąmoninimas, kaip jis veikia ir kokias pasekmes sukelia, gali būti labai svarbus įrankis po truputį pradėti kitaip tvarkytis su nerimą keliančiomis situacijomis.

4. Praktikuokite kitokius, aktyvius tvarkymosi su emocijomis bei sunkumų keliančiomis situacijomis būdus. Jeigu reikia, ieškokite informacijos apie juos. Jeigu reikia, kreipkitės pagalbos. Stebėkite, kokių minčių tuomet kyla apie save, kaip tai veikia jūsų savigarbą ir santykį su savimi.

Jeigu kažko vengėme metais arba dešimtmečiais (ar tai būtų viešas kalbėjimas, ar skridimas lėktuvu, ar savo nuomonės turėjimas ir gynimas, ar darbo keitimas, ar svorio mažinimas, ar buvimas aiškiai netobulu kažkokioje srityje...), gali atrodyti, kad to pakeisti beveik neįmanoma. Vengimas tampa tarsi mūsų "aš" dalimi. Tačiau, kaip rašo psichologė Amy Johnson knygoje "The little book of big change" nors mūsų protas linkęs kurti įpročius ir jų laikytis, mes nė su vienu savo įpročiu negimėme, todėl jie nėra esminė, nekintanti mūsų dalis. Vengimas taip pat yra savotiškas įprotis, ir nors gimdami mes atsinešame temperamentą, kuris didina arba mažina polinkį vengti, niekas negimta su vengimo strategijomis ar įpročiais. Mes juos išvystome, nes tuo metu dažniausiai nežinome apie kitus, produktyvesnius sunkumų įveikimo būdus. Arba galbūt augame aplinkoje, kur mūsų ne tik neišmoko tvarkytis su sunkumais, bet dar ir pašiepia, kad to nesugebame.

Psichologė Amy Cuddy savo knygoje "Presence" sako, kad norint išmokti išlaikyti pusiausvyrą ant banglentės, pirmiausiai labai svarbu priimti sprendimą nekristi. Kai jį priimi, kūnas randa būdą jį įgyvendinti. (Tiesa, kad ateitų ši įžvalga, autorė turėjo praleisti nemažai valandų sunkiai ir iš pradžių nelabai sėkmingai besitreniruodama, tad proceso pradžioje visiškai natūralu abejoti.)


Tad jeigu suvokiame, kad tam tikrose situacijose "krentame nuo banglentės" ir norisi išmokti "nekristi", tai - labai gera pradžia. Kitas svarbus žingsnis - gerai įsižiūrėti, kaip, kokiomis aplinkybėmis krentame, ir kaip tai mus veikia. Kuo labiau leisime sau į šį pažinimo procesą įsitraukti, tuo labiau tikėtina, kad atsiras vis aiškesnis suvokimas, jog daugiau galime ir norime nekristi, ir ieškosime būdų, kaip to pasiekti, net jeigu tam prireiktų nemažai laiko bei pastangų.

Tad kai kitą kartą pamatysite varną, galite leisti jai jums priminti pasidomėti tais dalykais, kurių vengiate. Tomis savo gyvenimo sritimis, kuriose kol kas "krentate nuo banglentės" (arba net neleidžiate sau bandyti ant jos stotis), tačiau kartais truputį nedrąsiai pasvajojate, kad kažkada tai pasikeis. Tai gali pradėti keistis dabar, jeigu norite.

1 komentaras:

  1. Tikra teisybė. Vienintelė galimybė keisti savo gyvenimą į gerą yra išbūti su diskomfortu, atsirandančiu patyrus nesėkmes arba išėjus iš autopiloto arba stengiantis įsisavinti naujus įgūdžius.

    AtsakytiPanaikinti