Ar išmintis irgi sensta?

Kai mano kolegos Škotijoje pamatė, kad į košę dedu sviestą, stebėjosi. (Kiek girdžiu, žmonės čia valgo košę arba su druska, arba su cukrumi, bet abiem atvejais tikrai be sviesto). O aš jiems papasakojau, kad mes net su tuo susijusį posakį turim – „Sviestu košės nepagadinsi.“

Šiandien vėl viriau košę ir pagalvojau, kad šitas posakis, nors man labai gražus, matyt, savotiškai pasenęs. Jis buvo teisingas tada, kai žmonės turėjo tiek mažai sviesto, kad net ir maksimaliai pagal savo išgales jo įdėję į košę, vis tiek jos nepagadindavo. O dabar sviestu košę tikrai galima pagadinti, taip pat kaip ir savo figūrą ir netgi sveikatą per dideliu maisto kiekiu.

Gal panašiai gali pasenti ir kitokia išmintis arba žinios. Kažkada jau rašiau, kad britai turi posakį „received wisdom“, kuris reiškia, kad kažkas visuotinai laikoma teisingu, realybę atitinkančiu dalyku, nors taip nėra. Turbūt tai gali būti ir dalykai, kurie kažkada buvo teisingi, tačiau dabar jau tokie nėra.

Įdomu ir painu, kad mes gyvename tokiame išminties ir pasenusių ar tiesiog klaidingų įsitikinimų kratinyje, iš kurio patiems tenka atsirinkti, kas mums padės lengviau gyventi, o kas tik suklaidins. Kiek save atsimenu, aš buvau tas vaikas, kuris nuo mažens ištempęs akis klausė, ką sako suaugusieji ir tikėjo, kad tai – geriausias būdas susigaudyti šiame pasaulyje. Kai išmokau skaityti, išminties pradėjau ieškoti ir knygose, ir tik jau būdama suaugausi ėmiau mokytis įsiklausyti į savo patirtį ir mokytis iš jos. Po truputį atėjo suvokimas, kad kažkas, ką sako mama, tėtis ar močiutė, ar mūsų pačių seni įsitikinimai ir iš senų patirčių pasidarytos išvados, gali ir padėti, ir sutaupyti laiko, bet gali ir apriboti pasaulio, galimybių, ateities matymą. Nežinau, ar tai kada būtų įvykę, jeigu ne psichologijos studijos ir pažintis su kognityvine ir elgesio terapija, kuri išmokė nuolat stengtis tikrinti, ar senos mano ir kitų žmonių „išmintys“ tebegalioja mano ar kitų gyvenimuose. (Žinoma, tai nereiškia, kad visada pavyksta tai prisiminti.)

Šiuo metu dirbu su kliente, kuri darbo vietoje patiria panašių sunkumų, kokių jau yra patyrusi prieš maždaug 30 metų. Ir ji sako – nežinau, kaip man dabar su jais tvarkytis, bet tikrai žinau, kad nenoriu problemos spręsti taip, kaip sprendžiau prieš 30 metų, nes pasaulis dabar kitoks, ir gali būti kitaip. Kaip aš džiaugiuosi, kad dirbu tokį darbą, kuriame su klientais galima keistis įžvalgomis. Šios moters aiškus suvokimas, kad pasaulis dabar kitoks, nei buvo prieš 30 metų, ir galimybės jame kitos, ir gebėjimas tuo vadovautis netgi sunkumų akivaizdoje tikrai įkvepia.

Taip pat ir mes patys dabar esame kitokie, negu buvome prieš 30, 20 ar 10 metų. Ar netgi prieš 5 metus. Ir jeigu šioje vietoje į galvą ateina posakis „Žmonės nesikeičia“, galima stabtelėti ir pagalvoti. Kas dabar manyje ar mano artimuosiuose yra kitaip, negu buvo vaikystėje, paauglystėje, ar netgi prieš 5 metus? Esu tikra, jeigu užduosime sau būtent tokį klausimą, į galvą ateis daugybė pavyzdžių to, kas pasikeitė. (Taip, kaip ir išgirdus posakį „Žmonės nesikeičia“, galvoje gali pradėti rikiuotis būtent tai patvirtinantys pavyzdžiai).

Tad pasaulis ir lieka toks pats, ir keičiasi. Lieka daug bazinių dalykų: dienos ir nakties kaita, poreikis valgyti, miegoti, palaikyti ryšius su žmonėmis, ir dar daug visko. Bet yra ir kas keičiasi: klimatas, valstybių sienos, žmonių materialinės galimybės ir pasirinkimų, ką veikti gyvenime, skaičius, mūsų pačių galimybės ir begalė kitų dalykų. (Pavyzdžiui, neseniai teko trumpai pabendrauti su žmogumi, kurio darbas yra prižiūrėti naminius gyvūnus ar gyvulius, jų šeimininkams atostogaujant. Šis žmogus važinėja po visą Didžiąją Britaniją, prižiūri bet ką nuo alpakų ūkių iki šuns ar katės, ir turi užsakymų iki pat Kalėdų. Mane ši informacija be galo nustebino ir dar labiau praplėtė suvokimą apie tai, kaip šiandien galima užsitikrinti pragyvenimą).

Žinau, kad tai kartais gali įnešti daugiaus sumaišties, nei greitų atsakymų, bet manau, labai svarbu periodiškai savęs paklausti: „Ar išmintis, kuria vadovaujuosi, nėra pasenusi? Kiek ji atitinka šios dienos realybę? Kiek aš šiuo metu esu toks žmogus, koks manausi esąs? Kiek kiti žmonės yra tokie, kaip man atrodo? Kiek mano įsitikinimai leidžia adekvačiai suprasti šiandieninį pasaulį?“