Dažniausiai save nuviliame patys?

Neseniai, renkantis parduotuvėje kasdienes prekes, iš kažkur galvoje man atsirado mintis "Dažniausiai mus nuvilia mūsų pačių elgesys". Galbūt ji kilo dėl to, kad neseniai buvau kažkur kažką panašaus girdėjusi ar skaičiusi, tačiau negalėjau to prisiminti. Tuo metu atrodė, kad ši mintis atsirado tarsi iš giedro dangaus, kartu paskui save palikdama šleifą jausmų ir pamąstymų apie tai, kad tai atrodo svarbu, ir kad reikia daugiau apie tai pagalvoti.

Kai pagalvoju apie savo asmeninę patirtį, man asmeniškai tai didžiąja dalimi yra tiesa. Galbūt todėl, kad esu perfekcionistė (nors, tikiuosi, dabar, po keleto metų intensyvaus KET principų taikymo sau pačiai, jau geriau su šia savo savybe tvarkausi). Bet kartu, man rodos, pastebiu, kad taip yra nemažai daliai žmonių. Mes gana dažnai kenčiame dėl žemos savivertės, perdėtos savikritikos, ar tiesiog nusivylimo savimi, bet dažnai tai būna ne tik mintys, ne tik teoriniai įsitikinimai - gana dažnai toje nusivylimo savimi puokštėje dalyvauja ir realiai gana destruktyvūs mūsų veiksmai, pavyzdžiui, vengimas, atidėliojimas, pasyvumas, ar netgi ir aktyvi destrukcija, tarkime, žalingi įpročiai, nedraugiškas ar priešiškas elgesys su kitais žmonėmis.

Ko gero, gana didelė dalis psichologinių sunkumų turi šį nusivylimo savimi komponentą - kuomet mes prarandame Alberto Banduros aprašytą "Aš efektyvumo" arba saviefektyvumo jausmą vienoje ar kitoje srityje ir liaujamės tikėję, kad galime būti šioje srityje sėkmingi. Tos sritys gali būti labai įvairios - nuo santykių, darbinės veiklos iki savo kūno svorio reguliavimo. Deja, jeigu, jeigu ši sritis mus svarbi,  tačiau dėl kokių nors priežasčių imame manyti, kad joje mums nesiseka, kad niekad nieko joje nenuveiksime, nepatirsime sėkmės, mūsų veiksmai ima po truputį tarsi derintis prie šio įsitikinimo, ir, man rodos, būtent šie (savi)destruktyvūs mūsų veiksmai mus labiausiai ir nuvilia. Jie mums tarsi, atrodytų, galutinai patvirtina, kad iš tiesų esame šioje srityje nesėkmingi. Tai tampa tarsi tie akmenys, kurie ima vienas kito kristi į mūsų "daržą". Kai imame atitinkamai elgtis, tai jau tampa ne tik mūsų mintys, bet tarsi ir realūs faktai, kurie dažnai prideda toms neigiamoms mintims geroki daugiau svorio.

Tarkime, žmogus, kuris netiki, kad gali būti priimtas kitų, dažnai ir neieško su jais ryšių, netgi vengia jų, ir taip tarsi uždaro save nesugebančio bendrauti asmens vaizdinyje, galbūt, mąstydamas: "Juk jeigu aš ne tik (beveik) neturiu draugų, bet ir nieko nedarau, kad jų padaugėtų, netgi kaip tik atsisakau bet kokių kvietimų, matyt, tikrai nesugebu bendrauti?" Žmogus, netikintis, kad gali sėkmingai mokytis ar dirbti, dažnai ir nebando ieškoti darbo, nelanko paskaitų, vengia net darbo skelbimus skaityti, ir, ko gero, būtent šiais savo veiksmais labiausiai pats sau įtvirtina šį savęs vaizdą. Tas, kuris netiki, kad gali atsikratyti antsvorio, ne tik nesimaitina sveikai, bet dažnai valgo "tuščias kalorijas", ir ne tik todėl, kad jų nori, bet kartais tiesiog, man rodos, tam, kad priderintų savo veiksmus prie savęs kaip svorio negalinčio kontroliuoti žmogaus suvokimo.

Žinoma, veiksmai dar nėra viskas, labai svarbu ir kaip mąstome apie tai, ką darome, tačiau veiksmai, man rodos, yra LABAI DAUG. Veiksmai yra tas apčiuopiamas komponentas, tas pagrindas, kuris mums gali padėti stiprinti tikėjimą savimi pačiais, bet gali ir nuvilti. Pavyzdžiui, gana aiškiai žinoma, kad žmonės, besistengiantys atsikratyti priklausomybių, labai dažnai patiria atkrytį po vadinamojo "abstinencijos sulaužymo", t.y. po to, kai vieną kartą padaro tai, ko buvo apsisprendę nedaryti. Šiuo atveju netgi vienas nepageidautinas veiksmas gali sukelti labai stiprų nusivylimo pojūtį. Kalbant apie alkoholį ar tuo labiau narkotines medžiagas, galima manyti, kad čia suveikia biologinis mechanizmas, tačiau tai galioja, pavyzdžiui,  ir dietų atveju, kur mechanizmas, man rodos, tikrai didžiąja dalimi psichologinis. Mes nusiviliame savo veiksmais, savo (kaip mums tuomet atrodo) negebėjimu laikytis apsisprendimo. Paradoksalu, kad šioje situacijoje mūsų mąstymas iš tikrųjų mums dažniausiai gerokai "meluoja", nes tam, kad įvyktų atkrytis, mes turime būtų padarę pažangą, taigi, matyt ne kartą ir ne du pasielgę taip, kaip norėjome, tačiau tuo metu, kai padarome vieną nepageidautiną žingsnį, mūsų suvokime jis tarsi "nubraukia" daug įdėtų pastangų. Žinoma, su tokiu mąstymu irgi verta ir reikia konfrontuoti, tačiau tiesiog verta įsisąmoninti tai, kad savo veiksmus mes laikome tikrai svarbiu dalyku, iš jų dažnai darome išvadas apie save, ir, vadinasi, jie gali ir mus gerokai nudžiuginti, pastiprinti, ir nuvilti.  

Iš esmės, man rodos, tai, kad veiksmai mums tokie svarbūs, yra gera žinia. Nes nors veiksmus valdyti ne visada lengva, tai dažniausiai įmanoma ir dažnai juos valdyti gali būti lengviau, negu, pavyzdžiui, mintis. Jeigu tai sunku mums patiems, galima pasitelkti į pagalbą draugus, artimuosius ar net specialistus, tačiau veiksmai yra tas konkretus, akmenimis grįstas kelias, kurį galima tvirtai jausti po kojomis. Mūsų veiksmai yra tarsi žingsniai, kurie nulemia, kokia kryptimi einame. Tinkami veiksmai gali išvesti iš ten, kur nenorime būti, pavyzdžiui, iš depresijos ar gyventi trukdančio nerimo, ir vesti vis arčiau mūsų vertybių, tikslų ir norų. Galbūt net verta vakarais savęs paklausti, kokiais savo tos dienos veiksmais labiausiai džiaugiamės, o kokie galbūt neatrodo tiek svarbūs ar prasmingi. Kurie leido mums jausti, kad keliaujame į norimą pusę (arba tiesiog esame norimoje vietoje), o kurie tiesiog užėmė brangų laiką arba net vedė priešinga kryptim.

O kadangi mūsų mintys nemėgsta būti labai "toli" nuo mūsų veiksmų, per juos po truputį galime keisti ir mintis, įskaitant ir mintis apie save ir savo gebėjimą valdyti ir keisti vienas ar kitas savo gyvenimo sritis.