Po truputį vis aiškiau matant, kaip kiekvienas atskiras miestelio gyventojas iš paskutiniųjų stengiasi gerai atrodyti kitų akyse, užmaskuoti savo netobulumą, darosi akivaizdu, kad lieka vis mažiau kandidatų į tuos tobulus ir teisingus vertintojus, kurių netobuliesiems reikėtų bijoti... Galiausiai supranti, kad visas miestelis metų metais bijo, ką apie juos pagalvos tie, kurie patys labiau už viską bijo neigiamo įvertinimo, kad tų rūsčiųjų, teisingųjų ir smerkiančiųjų nelabai ir yra, yra tik arba atvirai, arba slapta bijantys, kas nutiks, jeigu pasaulis sužinos apie JŲ nuodėmes.
Čia nori nenori prisimeni eilutę iš Biblijos, siūlančią tiems, kurie be nuodėmės, pirmiems mesti akmenį... Joanna Caccon labai gražiai parodo, kad reikėtų gerokai paieškoti žmonių, kurie iš tiesų galėtų pretenduoti į šį vaidmenį, ir manau, kad tai dažnai galioja ne tik jos romane, bet ir gyvenime. Tad jeigu pastebime, kaip bijome kitų žmonių neigiamo įvertinimo, ir kad mums tai trukdo, galbūt galima tiesiog apsidairyti ir pagalvoti, kiek aplink mus yra tų "vertintojų", kurie tiek atitinka mūsų ar kažkieno kito įsivaizduojamus tobulumo standartus, kad galėtų ir planuotų mesti į mus akmenį. :)
Gerai pagalvojus, galbūt neverta pernelyg griežtai vertinti nei savęs pačių, nei kitų... Netgi moksliniai tyrimai rodo, kad pernelyg dažnas savęs kritikavimas trukdo keistis net labai norimomis kryptimis (pavyzdžiui, ugdyti naujus, pageidaujamus įpročius), nors dažnai sau ar kitiems griežti žmonės tiki, kad be griežtumo nieko nepasieksi. Bet jeigu pastebime savyje tokią tendenciją, galbūt tai gali būti tiesiog užsimaskavęs troškimas būti tobulesniais, negu esame, tarsi priklausyti tai "teisingųjų" kategorijai, tarsi sakyti aplinkiniams, kad mes su tais "neteisingaisiais" arba net su savo nepageidaujamomis pusėmis neturime nieko bendra ir nuo jų atsiribojame. Tik ar tikrai to reikia? Galbūt ir yra retų situacijų, kai taip, bet ko gero daug dažniau tos mūsų ar kitų žmonių "ydos" nėra tokios baisios, be to, smerkimas dažniausiai nepadeda joms mažėti. Tad klausimas, ko tai galiausiai daugiau atneša - laimės, prasmės, pasitenkinimo, ar įtampos ir pykčio? Jeigu tai nelabai padeda, galbūt galėtume kilusį impulsą taip elgtis mėginti panaudoti kaip priminimą, kad turime pasirinkimą. (Būtų naivu tikėtis, kad galima apsispręsti daugiau taip tiesiog niekada negalvoti, kaip ir būtų neveiksminga save smerkti, jeigu atrasime, kad ir vėl taip galvojame - vėl griežčiau negu norėtume smerkiame save ar kitus. Mūsų protas yra gana inertiškas, ir dauguma minčių, kurios mums ateina į galvą, yra nulemtos mąstymo įpročių. Taip, kaip sunku pakeisti, pavyzdžiui, įprotį pajutus nerimą eiti link šaldytuvo, ne ką lengviau pakeisti ir mąstymo įprotį.) Tačiau galima apsispręsti būti didesniu savo minčių šeimininku ir dažniau sąmoningai rinktis, kaip elgtis su kilusiomis mintimis ir impulsais. Jeigu taip darysime keletą sykių per dieną, susidarys jau visai nemažai kartų per savaitę, ir ko gero jau visai įspūdingas skaičius kartų per metus ar per gyvenimą. Kam? Tam, kad lygiai tokį patį ir panašų kartų skaičių galėtume apsispręsti įsitraukti į kažką kita, kažką, kas galbūt tikrai gali padėti geriau jaustis ir prasmingiau gyventi ir mums, ir aplinkiniams. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą