"Tarsi varpelis, skatinantis toliau praktikuotis"

Šeštadienį su Juliumi vedėme vienos dienos dėmesingumo lavinimo praktinį seminarą Palangoje (vadinamąją dėmesingumo, arba mindfulness, dieną). Šie užsiėmimai skirti žmonėms, baigusiems arba lankantiems 8 savaičių dėmesingumo lavinimo ir streso mažinimo pratybų kursą. Kaip šeštadienį apibūdino viena dalyvė, jie yra "tarsi varpelis, skatinantis toliau praktikuotis".

Šių užsiėmimų metų dėmesingai darome paprastus, kasdienius dalykus - kvėpuojame, sėdime, atliekame judesius, vaikštome, valgome. Tačiau įspūdinga būna tai, kokių gražių ir prasmingų įžvalgų dalyviams ateina į galvą ramiai, geranoriškai ir dėmesingai visa tai darant. Paprastai toks visos dienos užsiėmimas trunka 7 valandas, iš jų maždaug šešetą valandų dalyvių prašome tarpusavyje nesikalbėti. Kalbame tik mes, pakaitomis vesdami prtybas, o dalyviai, esant reikalui, taip pat gali prieiti ir pasikalbėti su mumis. Na, o paskutinę užsiėmimo valandą skiriame patirčių, sukauptų per dieną, aptarimui.

Šį kartą viena dalyvė aptarimo metu išsakė, kad vienas iš labiausiai per visą dieną jai įstrigusių dalykų - kito žmogaus paliktas pėdos įspaudas pievelėje, per kurią ji lėtai ir dėmesingai ėjo. Ši kito žmogaus pėda jai reiškė, kad mes galime palikti pėdsaką žemėje, tačiau tik jeigu einame pievele, o ne asfaltuotu keliu. Tai įdomiai susisiejo su kitos dalyvės mintimi, kad kai mums viskas lengvai klostosi, mes tarsi keliaujam grįstais ir asfaltuotais gyvenimo keliais, o kai kyla sunkumų, tartum žengiame per nelygią, galbūt net duobėtą pievą, kuria eiti sunkiau ir pavojingiau. Tačiau galbūt žmonės, kurie nebijo eiti pievomis ir laukais, o ne tik keliauti grįstais takeliais ir asfaltuotais keliais, iš tiesų dažniau palieka pėdsaką? Tai - tiesiog keletas pavyzdžių apie tai, kaip labai paprasti dalykai kartais gali padėti kitaip pažvelgti į gana sudėtingus gyvenimo klausimus.

Pavyzdžiui, kai plaunu indus (šiaip jau nemėgstu to :), kartais prisimenu vieno iš dėmesingumo lavinimo autoritetų, vietnamiečio zen meistro Thich Nhat Hanh raginimą į šį darbą žvelgti kaip į kūdikio maudymą. Ir kartais, dėmesingai įsižiūrėjus į puodelį ar lėkštę, galima pamatyti daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, puodelis gali būti naujas, blizgantis ir gražus, bet jis gali būti ir pasibraižęs, padėvėtas (tarsi pagyvenęs)ar netgi dužęs ir klijuotas. Matant įbrėžimus ir įtrūkimus natūraliai kyla mintis apie puodelio laikinumą. Puodelis, kaip ir žmogus, gyvena savo gyvenimą ir nėra amžinas.

Kartais sakoma, kad norint įgyti daugiau išminties reikia ne ieškoti naujų dalykų, o pažvelgti į tuos pačius dalykus naujomis akimis. Atrodo, kad dėmesingumo pratybos gali būti įrankis, suteikintis galimybių pažvelgti į kasdien matomus dalykus naujai ir pamatyti juose kažką, kas gali mus praturtinti.