Kitoks požiūrio kampas, arba kodėl mums lengviau tikėti bausmių efektyvumu?

Kartais, dirbdami su klientais, susiduriame su problema: nors ir atrodo logiška, kad tiek auklėjant vaikus, tiek dirbant su savimi reikėtų stengtis dažniau naudoti paskatinimus ir, kai galima, vengti bausmių, tačiau vis nutinka taip, kad bausmė pasirodo efektyviausia priemonė rezultatams pasiekti. Tarsi koks šeštasis pojūtis šnibždėtų, kad yra būtent taip.

Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos, ir kartais bausmės iš tiesų gali būti veiksmingos. Kita vertus, efektyviai dirbantys žmonės dažnai būna puikiai įvaldę savęs apdovanojimo technikas.

Tačiau kaip gi taip nutinka, kad nepaisant įvairių racionalių argumentų, skatinančių dažniau rinktis apdovanojimus, bausmės mums atrodo tokios veiksmingos? Iš kur gi kyla tas šeštasis pojūtis? Pasirodo, vienas svarbus faktorius čia gali būti tas, kad tiek mūsų auklėjamo vaiko, tiek mūsų pačių elgesys (arba vienas ar kitas gebėjimas) yra linkęs svyruoti aplink tam tikrą vidurkį ir nuolat prie jo grįžti.

Kartu su knygos "Counterclockwise" autore Hellen Langer pasvarstykime, kada mes esame labiausiai linkę bausti tiek save, tiek savo vaiką? Dažniausiai tuomet, kai elgesys būna labai prastas ir todėl mums nepriimtinas. Tuomet mes pritaikome bausmę, ir elgesys pagerėja, o mes manome, kad jis pagerėjo dėl bausmės. Tačiau jis ir pats, natūraliai, bus linkęs pagerėti, kad artėtų link vidurkio! Analogiškai yra ir su pagyrimais. Pagyrimus mes dažniausiai linkę dalinti tada, kai elgesys jau yra labai geras, todėl, pagal artėjimo prie vidurkio dėsnį, anksčiau arba vėliau jis suprastės. Ne todėl, kad pagyrimai neveikia, o todėl, kad jis tiesiog negali visada būti labai geras.

Tai nereiškia, kad vidurkis, aplink kurį svyruoja mūsų ar kito žmogaus elgesys, negali keistis. Žinoma, kad gali, nes žmonės neretai tikrai įspūdingai pakeičia savo elgesį ir netgi gyvenimą. Tačiau keitimosi procese vis tiek galioja šie dėsniai, kurie, jeigu žiūrime tik į labai trumpą laiko atkarpėlę ir ją vertiname, gali mus suklaidinti.

Aš šito niekad nebandžiau, todėl man tikrai pavyks!

Ar prisimenate, kieno ši mintis? Aš, reikia prisipažinti, neprisiminiau, tačiau ji priklauso patrakusiai mergytei, kurią dauguma pažįstame nuo vaikystės, ir kurios vardas - Pepė Ilgakojinė. Neseniai perskaičiau, kad viena Norvegijos leidykla 2002 metais įgyvendino įdomų projektą - šimtui garsių, visuotiniai pripažintų rašytojų iš 54 pasaulio valstybių išsiuntė prašymą įvardinti 10 geriausių visų laikų knygų, o vėliau iš šių atsakymų sudėliojo geriausių pasaulio knygų šimtuką. Į jį pateko ir vienintelė Astridos Lindgren knyga - ir būtent apie šią patrakėlę!

Tačiau grįžkime prie jos "genealiosios" minties. Ko gero daugeliui ji atrodo ne tik linksma, bet kartu ir drąsi, ir netikėta. Tai mums atrodo akivaizdus mąstymas "prieš srovę", mat paprastai ko gero dauguma manome, jog reikia kažką būti padarius, kad įsitikintume, jog galime tai atlikti. Arba bent jau žinoti, kad praeityje pavyko kažkas panašaus. Pavyzdžiui, jeigu radome du darbus, tai tikime, kad rasime ir trečią. Arba jeigu jau turėjome draugų mokykloje ir universitete, tai gal ir vėliau rasime. Ir panašiai.

O kas, jeigu tokios patirties neturime? Juk visi kažkada pradedame lankyti pirmąją klasę, ieškome pirmojo darbo, susidraugaujame su pirmuoju vaikinu ar mergina. Tokioje situacijoje, kai nesame ko nors bandę, nežinome, ar mums pavyks, ar ne. Iš tiesų ir vėliau nežinome, tik spėjame remdamiesi prieš tai buvusiais bandymais. Tačiau įsivaizduokime šį pirmąjį kartą. Kadangi nesame to mėginę, tai būtų logiška manyti, kad abu variantai - sėkmės ir nesėkmės - teoriškai yra maždaug vienodai tikėtini. Tačiau pagalvokime, kuri mintis, išgirsta iš draugo, kolegos, ar kaimyno mus labiau nustebintų, ar a) Aš niekad nesu to daręs, todėl man nepavyks ar b) Aš niekad nesu to daręs, todėl man pavyks? Ir jeigu mintis a) atrodo mažiau stebinanti, netgi visai realistiška, o mintis b) - pernelyg naivi ar drąsi, tai kodėl taip yra? Argi prieš tai neatrodė, kad ir vienas, ir kitas variantas, logiškai mąstant, vienodai tikėtinas?

Harvardo universiteto psichologė Ellen Langer, apie kurią jau truputį rašiau prieš savaitę, savo knygoje "Counterclocwise" (liet. "Prieš laikrodžio rodyklę") teigia, kad visa Vakarų psichologija ir medicina, tyrinėjanti žmogaus kūną ir psichiką, labai daug dėmesio skiria tyrinėti ir aprašyti tam, kas yra, o visai mažai - tam, kas gali atsirasti, kas yra įmanoma, ką galima sukurti ir ištobulinti. Su šiuo teiginiu galbūt galima ir ne visai sutikti, nes ypač per pastaruosius 50 metų buvo atrasta daug naujų gydymo būdų ir viskas tikrai nėra taip pat, kaip buvo XX a. pradžioje ar viduryje. Tačiau ko gero tiesa, kad daugelio žmonių mąstymą gerokai riboja algoritmas "Kol nėra pakankamų įrodymų, kad tai įmanoma, protingiau tai laikyti neįmanomu". Ir argi čia ne ta pati , tik kiek kitaip suformuluota, mintis a), t.y. "Aš niekad nesu to daręs, todėl man nepavyks?"

Įdomu, kad garsiausi pasaulio rašytojai, dauguma jų jau gana brandaus amžiaus, įtraukė "Pepę Ilgakojinę" - vaikišką knygelę - į savo asmeninius geriausių visų laikų knygų dešimtukus. Bet kita vertus, gal tai ir nekeista. Juk kai visi šie garsūs autoriai rašė savo pirmąsias knygas, jų mąstymas turėjo būti bent šiek tiek panašus į Pepės - "Niekad nebandžiau, bet man pavyks!". Ir jiems pavyko! O juk toje situacijoje jie turėjo "pagrindo" mąstyti ir priešingai. Tik kažin, ar tada jiems būtų kada nors tekę sudalyvauti geriausių pasaulio knygų rinkimuose :)

Naujumo magija

Nors jau kurį laiką domiuosi įsisąmoninimo praktikomis (mindfulness), tik visai neseniai aptikau kiek kitokį nei įprasta požiūrį į tai, kaip galima lavinti gebėjimą būti dėmesingam ir sąmoningam (mindful). Jį tyrinėja ir plėtoja Harvardo universiteto profesorė Ellen Langer, kuri teigia, kad gebėjimą sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti didele dalimi lemia mokėjimas pastebėti naujus dalykus. Pasak Ellen Langer, gebėjimas juos pastebėti susijęs ir su suvokimu, kad jų nuolatos galima atrasti, t.y. kad niekada apie jokį žmogų, daiktą ar reiškinį mes nežinosime visko. Nes kai tik patikime iliuzija, kad "jau seniai viską žinome", ir nieko naujo nepamatysime bei neišgirsime ("Na ir ką naujo tu/jis/jie man gali pasakyti/parodyti?"), dėmesys išsifokusuoja.

Ellen Langer taip pat sako, kad svarbus yra ir gebėjimas ne tik pastebėti, bet ir pačiam kurti naujus dalykus. Ji yra atlikusi įdomių ir neįprastų tyrimų, susijusių su naujumu, kurių keletą trumpai aprašysiu. Vieno tyrimo metu dalyvių buvo prašoma nupiešti piešinį. Prieš eksperimentą jie buvo padalyti į dvi grupes ir vienai iš jų buvo pateiktas jau nupieštas piešinys bei paprašyta nupiešti dar vieną tokį patį, t.y. tiesiog nukopijuoti pateiktą pavyzdį. Kitos grupės buvo paprašyta, kad jie nupieštų maždaug tokį patį piešinį, tačiau pridėtų prie jų ką nors savo. Vėliau šie piešiniai buvo rodomi kitiems žmonėms prašant įvertinti, kurie piešiniai gražesni. Tyrimas atskleidė, kad piešiniai, kuriuose piešusieji žmonės pridėjo kažką savo, žiūrovams nuosekliai patiko labiau.

Kitas panašus tyrimas buvo atliktas su profesionaliais muzikantais, kurie grojo klasikinės muzikos kūrinį. Vienos grupės muzikantų buvo paprašyta kūrinį atlikti tiksliai pagal taisykles. Kitas grupės buvo prašoma, kad grodami jie labai subtiliai (nes buvo tai klasika, o ne džiazas) pridėtų kažką savo. Ir vėl klausytojams nuosekliai labiau patiko įrašas, kuriame muzikantai pridėjo šiek tiek savo interpretacijų.

Greičiausiai ir patys tyrimų dalyviai, kurie piešė ir muzikavo, buvo labiau susidomėję ir jautė daugiau malonumo tuomet, kai galėjo kurinį šiek tiek, kad ir subtiliai, modifikuoti. Ir ko gero, kad ir ką gyvenime veikiame, kad ir kokį darbą dirbame, mes taip pat turime galimybių kasdien padaryti ką nors vis truputį kitaip, taip, kaip būtent tą dieną mums norisi. Tas naujumas gali būti subtilus, tačiau tikėtina, kad tuomet tai, ką darome, ir mums patiems ir tiems, kurie mato ar matys mūsų darbo vaisius, kurie jais naudosis, jie atrodys truputėlį gražiau, įdomiau, autentiškiau, originaliau.

Vieną naujovę ir aš šiandien pradedu tinklaraštyje. Kartais mėgstu fotografuoti, ypač gamtą, augalus. Tad nutariau mėginti, kai tik pavyks, prie įrašų pridėti po iliustraciją. Pradedu nuo šio oranžinio drugelio, nutūpusio ant kraujažolės ežero pakrantėje šalia Ignalinos. Pradedu nuo jo dėl dviejų priežasčių: nes tikiu, kad kai žvelgiame naujumui atviromis akimis, turime progą pamatyti daug naujų pasaulio spalvų, ir dar dėl to, kad šį drugelį "sutikau" kaip tik šiandien :)

Kas geriau - gabalėlis šokolado ar sutvarkyta virtuvė?

Ką darote, kai norite nusikratyti liūdesio, streso, įtampos ir pasijusti geriau? Kalbatės su artimaisiais ar draugais? Suvalgote šokolado ar pyragaitį? Išeinate pasivaikščioti ar išbėgate pabėgioti? Įsijungiate televizorių?

Turbūt kiekvienas turime tam tikrą arsenalą priemonių, kurių imamės, kad galėtume keisti savo nuotaiką norima linkme. Puiku, jeigu dažniausiai pasitelkiame tokias, kurios pasižymi teigiamu tiek trumpalaikiu, tiek ilgalaikiu poveikiu (kaip, pavyzdžiui, judėjimas, pozityvus bendravimas su artimais žmonėmis, geros knygos skaitymas ar gero filmo žiūrėjimas, ir pan.)

Šiandien noriu aprašyti keletą būdų, kurie padeda gerinti nuotaiką, tačiau dar ko gero nėra visuotinai žinomi. Taigi:

1. Rašykite dienoraštį ar veskite kitokius užrašus. Įrodyta, kad rašymas savaime turi nuotaiką gerinantį poveikį, o jeigu rašome apie tai, kas mums įdomu ir aktualu, galime patirti dar daugiau teigiamų emocijų. Norite sustiprinti pasitikėjimą savimi? Mėnesį kas vakarą susirašykite po keletą tą dieną nuveiktų naudingų dalykų. Siekiate tapti pozityvesnis, lengviau pastebėti gerus dalykus? Kas vakarą savo užrašuose užfiksuokite keletą tą dieną nutikusių "gėrių". Gal švietė saulė? Paskambino geras draugas? Spėjote sugrįžti namo prieš pat prapliumpant lietui? Suvalgėte skanius pietus? Beje, jeigu norite sulienėti, kas vakarą susirašykite, ką tą dieną suvalgėte, o kas savaitę pasisverkite. Įrodyta, kad šie metodai veikia!

2. Jeigu dirbate protinį darbą, kartais savo rankomis atlikite ką nors labai apčiuopiamo, pvz. išvalykite langus, iššveiskite vonią, iškepkite pyragą ar sutvarkykite spintą, ir stebėkite, kaip tai veikia nuotaiką. Įrodyta, kad žmonės, dirbantys darbus, kurių rezultatai aiškiai matomi, pvz. kepantys duoną ar statantys namus, darbo dienos pabaigoje jaučia mažiau streso, negu tie, kurių darbai abstraktūs.

3. Pažaiskite žaidimą "Jokių pėdsakų". Kad būtų paprasčiau, išsirinkite konkrečią "teritoriją", pvz. virtuvę, vonią ar automobilį, ir apsibrėžkite aiškų laiką, pvz. savaitę. Pamėginkite pasirinktoje "teritorijoje" tą savaitę nepalikti jokių savo buvimo pėdsakų. Jeigu išsirinkote virtuvę, nepalikite joje neplautų indų, kaskart surinkite šiukšles ir nereikalingus daiktus iš automobilio, sutvarkykite vonią. Ir stebėkite, kaip tvarkinga "teritorija" veikia nuotaiką. :)

Jeigu nuspręsite išmėginti čia siūlomus metodus, ar norėsite pasidalinti savais, lauksiu jūsų minčių ir komentarų.

Net sudėtingiausia diagnozė nėra nuosprendis

Birželio pabaigoje viena žymiausių JAV kognityvinių terapeučių, dialektinės ir elgesio terapijos (angl.DBT) kūrėja Marsha Linehan laikraščiui New York Times atskleidė iki šiol neviešintus savo gyvenimo faktus apie tai, kad ją pačią daug metų kamavo emociškai nestabilus (arba ribinis) asmenybės sutrikimas, kuriam gydyti pirmiausiai ir buvo skirta jos sukurtoji DBT. (visą straipsnį galima rasti čia)

Vienas iš šio atsiskleidimo tikslų - mažinti žmonių baimes bei koreguoti nuostatas, susijusias su psichiatrinėmis diagnozėmis. Kartais netgi vieno ar kito nerimo sutrikimo diagnozė žmogui gali žmogui sukelti bejėgiškumo, nevilties jausmus: jis pasijunta tarsi antrarūšis, sergantis, kartais netgi nenormalus, nepaisant to, kad nerimo sutrikimai šiandien labai veiksmingai gydomi, ir gavęs reikiamą pagalbą bei išmokęs su savo simptomais tvarkytis žmogus gali gyventi visavertį, turiningą ir prasmingą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Marshos Linehan atsiskleidimas - puiki iliustracija, kad netgi ir daug rimtesnė diagnozė (o prieš keletą dešimtmečių žmonės, kuriems būdavo diagnozuojamas emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, buvo laikomi nepagydomais) - toli gražu neprivalo būti nuosprendis, jeigu žmogus ieško išeičių ir stengiasi.

Marsha Linehan savo gyvenimą įprasmino keliariopai - ji ne tik išmoko rūpintis pati savimi, bet ir remdamasi savo išgyvenimais, patirtimi, žinojimu, kaip jaučiasi emociškai nestabilus žmogus, sukūrė terapiją, kurios efektyvumas pasirodė esantis daug didesnis, negu kurio nors ankstesnio gydymo būdo, taikyto itin sunkiems, labai kenčiantiems, besižudantiems ir besižalojantiems pacientams.

DBT komponentai dėliojosi iš pačios Marshos Linehan patirties. Dialektine ši terapija vadinama todėl, kad sujungia du komponentus - radikalų savęs ir savo esamos situacijos priėmimą bei poreikio keistis suvokimą. Abu jie atsirado iš Marshos Linehan išgyvenimų - kartą maldos metu ji pajuto, kas yra meilė sau, ir šis stiprus potyris padarė jai didelę įtaką (čia galima pamatyti įspūdingą vaizdo įrašą, kuriame M. Linehan pasakoja apie savo patyrimą). Kita vertus, ji suvokė, kad svarbu ne tik mylėti save tokią, kokia yra, t.y. žmogų, kurio emocinės reakcijos gerokai stipresnės, nei daugelio kitų, tačiau ir keisti savo elgesį, t.y. išmokti susidoroti su neigiamomis emocijomis nesigriebiant destruktyvių metodų - žalojimosi ar žudymosi. Dar tolimesnė patirtis parodė, kad nors labai svarbu priimti save ir suprasti, jog būtina keistis, norint tai padaryti būtini įgūdžiai, kurie padėtų efektyviai spręsti kasdienes problemas. Todėl šiuo metu dialektinė elgesio terapija susideda tiek iš asmeninio darbo su terapeutu, tiek grupinio darbo, kuriame lavinami emocijų valdymo, tarpasmeninio bendravimo ir kiti būtini įgūdžiai.

Angliškai asmenybės sutrikimai vadinami "personality disorders", t.y. netvarka, betvarkė asmenybėje. Šios betvarkės niekam nepavyksta sutvarkyti per vieną dieną, tačiau kad ir kokia ta betvarkė bebūtų, kai žmogus nusprendžia, kad savo dienas leis pagal išgales ją tvarkydamas, jo gyvenimas tampa ko gero prasmingiausias, koks tik toje situacijoje gali būti.

Ž.A.I.S.K.

Vakar stebėjau tris draugų vaikus - 4, 6 ir 9 metų. Dvi mažesniosios buvo mergaitės, vyresnysis - berniukas. Net ilgokai važiuodami automobiliu, neturėdami nei daug laisvės judėti, nei žaislų, jie visą laiką žaidė, improvizavo, tapdavo įvairiausiais personažais, kūrė monologus tarp jų, ir klegėjo, klegėjo... Tėtės paklausti papasakojo, ką veikė anksčiau tą dieną, tačiau turbūt linksmiausi, gyvybingiausi buvo žaisdami, juokaudami, improvizuodami DABAR.

Suaugę kai kurie iš mūsų įprantame galvoti, kad turime beveik visą laiką būti rimti ir veikti ką nors naudinga. Ypač žmonės, kurie linkę savo vertę susieti visų pirma su pasiekimais (geru atlyginimu, rimtomis pareigomis, gera aplinkinių nuomone, visada tvarkingais namais ir t.t. ir pan.), gali itin rimtai žiūrėti į visus darbus bei reikalus ir sunkiai rasti laiko hobiams, poilsiui, ir kitiems tiesioginės "naudos" neatnešantiems užsiėmimams, arba tiesiog žaismingesniam, lengvesniam žvilgsniui į tai, iš ko susideda mūsų kasdienybė.

Vaikams nereikia ypatingų sąlygų, kad galėtų žaisti. Jie žaidžia visur. Esu tikra, kad jie žaidė ir koncentracijos stovyklose. Panašiai ir mes, suaugusieji, dažniausiai galime rasti progų pažaisti, ar tiesiog apžvelgti aplinką žaismingu žvilgsniu ir tuomet, kai turime rūpesčių, kai laukia daugybė darbų ar kai nerandame išeities iš sunkios situacijos. Gal tai suteiks energijos, leis trumpai pailsėti, ir tuos pačius darbus paskui nudirbsime lengviau, o po jų jausimės mažiau išvargę?

Apie tokią galimybę, kurią turime ir kasdieniškiausiose gyvenimo situacijose, gali priminti ši santrumpa:

Ž. - žiūrėk. Tiesiog apsidairyk, kas yra aplink tave. Kas yra dabar. Kas šią akimirką yra tavo gyvenimas? Iš kur atkeliavo ši plaunama lėkštė tavo rankose? Ar visi šie žmonės, kurie dabar klausosi tavo pamokos? Ar šis dėstytojas, kurio paskaitoje sėdi?
A. - atsiverk. Nesvarbu, ar tai, kas šiuo metu vyksta, tau patinka, ar ne, dabar yra būtent tai. Dažnai mums norisi nusisukti, atsiriboti nuo nepatinkančių dalykų, bet tada kartu nusisukame ir nuo galimybės patirti dabartį ir rasti joje ir prasmės, ir lengvumo, ir žaismės. Ar tikrai mūsų gyvenimas toks rimtas ir sunkus? Ar tikrai būtinai privalome taip iškilmingai į save žiūrėti? Kas atsitiktų, jeigu trumpam tai pasidėtume į šalį, ir tiesiog įsižiūrėtume į purvinas vaiko kojas? Į nešvarias grindis, kurių nespėjome išplauti? Į savo vėlavimą ir skubėjimą? Į savo atostogų norą?
I. - išbūk. Kad ir kas vyktų, leisk sau su tuo pabūti. Jei tai didelis ar mažas malonumas - pabūk su juo. Jei didelis ar mažas nemalonumas - praleisk keletą akimirkų jame. Pažaisk su savo gyvenimo smiltelėmis. Leisk sau pajausti, kaip jos teka tarp pirštų.
S. - stebėk, kas vyksta, kai pasidairai po savo gyvenimą kiek valiūkišku žvilgsniu? Gal kas nors jame truputį juokinga? Paradoksalu? Kaip tai veikia po to einančią tavo gyvenimo akimirką? Ir dar kitą?
K. - klausk. Kas esame? Kas yra medžiai? Kas yra diena? Kas yra vasara? Kodėl visa tai yra?... Vaikai nesibodi nežinoti, domėtis ir klausti, ir todėl jaučiasi gyvi. Ir mes tokie jaučiamės, kai nuoširdžiai domimės ir klausiame. Ir ieškome atsakymo.

Vaikai daugybės dalykų išmoksta žaisdami. O mes galime žaisdami nudirbti daugybę darbų. Mažų ir didelių. Rimtų ir nerimtų.

Apie prietarus, ateities spėjimą ir mąstymo klaidas

Ar kiek nors sunerimstate sudužus veidrodžiui, perbėgus kelią juodai katei arba prisisapnavus blogam sapnui? Net jeigu esame mažai prietaringi, atsitikus vienam ar kitam įvykiui, apipintam prietarais, gali kilti minčių apie galimas nelaimes ar nesėkmes, nors, ko gero, dauguma žmonių netrukus sau pasako, kad "tai tik prietarai" ir daugiau apie tai negalvoja.

Tačiau iš kur ir kodėl prietarai atsirado? Kodėl jie gyvuoja? Kodėl mes kartais tikime keisčiausiais dalykais, pavyzdžiui, kad jeigu pravažiuos lyginis troleibusų skaičius, tai seksis, o jei nelyginis - nesiseks? Į šiuos klausimus iš dalies gali atsakyti vieno iš žymiausių biheivioristų, amerikiečio Burrhus Frederic Skinner'io tyrimai. Jis tyrinėjo, kaip gyvūnai mokosi, tyrimams dažniausiai pasitelkdamas žiurkes bei balandžius. Skinner'is išgarsėjo daugiausiai dėl to, kad atrado vadinamąjį operantinį sąlygojimą, t.y. dėsnį, kad tam tikro žmogaus ar gyvūno veiksmo dažnumą paveikia tai, kas eina po jo. Ir gyvūnai, ir žmonės yra linkę kartoti veiksmus, po kurių sulaukia apdovanojimo (pvz. paspaudus tam tikrą pedalą žiurkei iškrenta kąsnelis maisto), bei vengti veiksmų, po kurių eina bausmė (pvz. paspaudus kitą pedalą žiurkę nupurto elektros srovė). Šiuo atveju ryšys tarp vieno pedalo ir apdovanojimo bei kito pedalo ir bausmės yra realus ir padeda gyvūnui gauti maisto bei išvengti purtymo elektra.

Tačiau Skinner'is taip pat pastebėjo ir kitą įdomų faktą. Vieno tyrimo metu keli alkani balandžiai buvo patalpinti į atskiras eksperimentines dėžes ir vienodais laiko intervalais, visai nepriklausomai nuo balandžių elgesio, tyrėjai jiems paduodavo lesalo. Netrukus pasirodė, kad balandžiai įprato kartoti skirtingus judesius - vienas nuolat vaikščiojo ratu po dėžę, kitas stovėjo įrėmęs galvą į vis tą patį dėžės kampą, trečias - lingavo galvą aukštyn žemyn. Paaiškėjo, kad balandžiai įprato kartoti atsitiktinį judesį, kurį atliko prieš pat gaudami lesalo. Nors šiuo atveju jokio ryšio tarp jų elgesio ir lesalo gavimo iš tiesų nebuvo, balandžiai "manė" kitaip, t.y. tapo... prietaringi!

Šis dėsningumas veikia ir "priešinga kryptimi" - ir gyvūnai, ir žmonės yra linkę vengti to, kas vyko prieš pat išgyvenant ką nors labai nemalonaus ar skausmingo, nors kartais tarp tų dalykų nebūna jokio ryšio. Pavyzdžiui, gana dažnai žmonės, patyrę panikos priepuolį, jeigu tik gali, vengia tos vietos, kurioje jis ištiko, bijodami, kad jeigu vėl ten atsidurs, priepuolis pasikartos. Todėl kartais vengiama tam tikros gatvės, tam tikros parduotuvės arba tam tikros troleibuso stotelės. Dar vienas pavyzdys - žmonės, gydomi chemoterapija. Šio gydymo metu naudojami medikamentai dažnai sukelia labai stiprų pykinimą ir blogą savijautą. Ir nors tai neturi jokio ryšio su tuo, ką žmogus prieš tai būna valgęs, gana daug žmonių paskui ilgą laiką arba kartais ir visą gyvenimą jaučia pasišlykštėjimą ir nevartoja to produkto ar patiekalo, kurį valgė prieš pat chemoterapijos seansą.

Taigi, ši mąstymo ypatybė, kuomet vienas po kito einantys įvykiai susiejami priežastiniais ryšiais, būdinga tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Žinoma, žmonės turi vieną didžiulį pranašumą - jie gali suvokti savo mąstymą ir tikrinti, ar spėjami priežastiniai ryšiai yra realūs. Tačiau kol žmogus nesuvokia, kas vyksta, aplinkybės ar aplinkiniai gali jam turėti stebėtinai daug įtakos. Pavyzdžiui, savo knygoje "Making up the Mind" britų neuropsichologas Chris Frith rašo, kad Kembridžo universiteto psichologijos studentai kartą privertė savo dėstytoją skaityti paskaitas stovint kairiajame auditorijos kampe labai paprastomis priemonėmis: jie imdavo žiovauti arba mėtyti ant žemės rašiklius kaskart, kai dėstytojas pajudėdavo dešinėn. Suprantama, šis "triukas" veikė tik todėl, kad dėstytojas nenutuokė, kas vyksta, tačiau tai labai gražiai iliustruoja, kaip veikia mūsų smegenys, ypač tuomet, kai mes nesuvokiame, kas vyksta, ir sąmoningai to nevaldome.

Žmogaus (ir gyvūnų) smegenys nuolat prognozuoja ateitį ir stengiasi, kad joje būtų kuo daugiau malonumų ir mažiau nemalonių potyrių. Spėdamos jos remiasi iš ankščiau sukaupta informacija (kurią mes nebūtinai suvokiame, kaip aukščiau aprašytas dėstytojas) ir tarsi nustato mums elgesio taisykles, pvz.: "Neik į dešinę, nes studentai ims žiovauti", "Neik į parduotuvę, nes ištiks panikos priepuolis", "Neik į gimtadienį, nes būsi sutrikęs ir nežinosi, ką pasakyti", "Nekurk ateities planų, nes vis tiek nepavyks jų įgyvendinti", "Tuoj pat persirenk drabužius, nes ant jų gali būti mikrobų", "Neleisk vaiko į ekskursiją, nes jam gali kas nors atsitikti", "Nesistenk, nes vis tiek nieko nepasieksi", "Negalvok apie problemas, nes blogai jausiesi". Visos šios taisyklės remiasi tam tikra iš kažkur anksčiau gauta informacija, ir dažnai mes joms paklūstame nesuvokdami, ką darome. Galbūt mums praietyje yra nutikę kažkas, dėl ko taip manome. O galbūt mums taip sakė svarbūs žmonės. Arba gal matėme filmą arba skaitėme knygą, kuri mums labai įsiminė? Pavyzdžiui, aš paauglystėje buvau apsinuodijusi lietuvišku baltu rūkytu sūriu. Ir nors šiaip maistui nesu išranki, rūkyto sūrio vengiu jau maždaug 20 metų. Mane stabdo paprasta taisyklė: "Nevalgyk rūkyto sūrio, nes bus labai bloga", ir daugybę metų aš jai net nesusimąstydama paklūsdavau. Atrodė, kad nieko ypatingo ir neprarandu. Tačiau neseniai teko valgyti salotų su šiuo sūriu. Paragavau ir buvau nustebusi, kokios jos skanios. Bloga nepasidarė, tad dabar turiu įvairesnės ir labiau realybę atspindinčios informacijos apie šį sūrį - nors nuo jo gali būti bloga, tačiau ne visada, be to, suderintas su kitais produktais jis gali būti labai skanus.

Tad nors šis mūsų mąstymo mechanizmas, padedantis numatyti ateitį, daugelyje situacijų gali būti labai naudingas, juo besąlygiškai pasikliauti galime ne visada. Kognityvinėje terapijoje nepagrįstas "ateities spėjimas" yra laikomas viena iš dažniausių ir labiausiai trukdančių mąstymo klaidų. Pavyzdžiui, vienas iš svarbių depresijos simptomų yra niūrus požiūris į ateitį, manymas, kad "visada viskas bus taip pat blogai, kaip dabar", nors iš tiesų labai daugelio dalykų apie ateitį mes tiesiog nežinome, o šiandieninė mūsų nuotaika ne taip ir stipriai lemia tai, kas mums nutiks rytoj. Taip pat įrodyta, kad jaučiantis padidintą nerimą žmogus stipriai pervertina, kokia tikimybė, kad įvyks jam nerimą keliantis įvykis. Pavyzdžiui, dauguma žmonių, bijančių skristi lėktuvais, ko gero nustebtų, kad tikimybė žūti jais skrendant yra viena iš dešimties milijonų. Ypač sunku šiais skaičiais patikėti skristi bijančiam žmogui būna jau sėdint lėktuve, kuris ruošiasi kilti. Tuomet gali subjektyviai atrodyti, kad tikimybė, jog būtent tas lėktuvas, kuriame sėdime, nukris, yra arti 100 proc. Tačiau baimė skristi yra tokia dažna, kad bet kuriame didesniame lėktuve lengvai rasime bent keletą žmonių, įsitikinusių, kad būtent jų lėktuvas yra tas vienas iš milijonų.

Tad kai tikime, kad būtent "mūsų" lėktuvas nukris, kai vengiame eiti į prie namų esančia stotelę arba artimiausią "Maksimą", nes ten patyrėme panikos priepuolį, mus valdo tas pats biologiškai determinuotas mąstymo mechanizmas, kaip ir balandį, manantį, kad jo narvelyje maisto atsirado dėl to, kad jis linksėjo galva arba vaikščiojo ratu. Ne visi priežastiniai ryšiai yra tikri, kai kurie - tik mūsų proto "spėjimas". Kuo daugiau mūsų spėjimai atitrūkę nuo realybės, tuo svarbiau juos koreguoti, kad galėtume gyventi gerą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Kodėl neverta žudytis?

Kognityvinės ir elgesio terapijos eksperto iš Argentinos Eduardo Keegan mintys, išsakytos seminaro Kaune metu.

Savižudybė niekada nėra geras sprendimas, nes:

1. Beveik visi besižudantieji serga vienu ar kitu psichikos sutrikimu, dažniausiai depresija. Todėl sprendimas nusižudyti būna ne žmogaus laisvai priimtas, o ligos padiktuotas sprendimas. Jeigu sergame depresija, normalu, kad kyla minčių apie savižudybę. Tai vienas iš klasikinių požymių, kad mums reikia gydymo.

2. Netgi jeigu labai stipriai tikime, kad niekas niekada nepasikeis ir jokios mūsų pastangos neturi reikšmės, tai klaidingas įsitikinimas. Gyvenimas yra nuolatinis kitimas, ir mūsų elgesys tikrai daro įtaką tam, kaip jaučiamės.

3. Savižudybę visada verta atidėti, nes ji bet kada bus prieinama, o po jos nebus prieinami jokie kiti variantai.

4. Net jeigu norime savo mirtimi kam nors atkeršyti, ar ką nors pamokyti, po to, kai mirsime, jau nebūsime čia ir negalėsime stebėti, kaip mūsų mirtis veikia aplinką, kitus žmones ar įvykius.

5. Jeigu norime mirti, nes manome, kad esame našta savo šeimai, prisiminkime, kad kiekviena šeima verčiau pakels be kokią kitą naštą, negu šeimos nario savižudybės naštą.

6. Religijos paprastai neigiamai pasisako apie savižudybes. Pvz. krikščionybėje teigiama, kad nusižudžiusieji keliauja į pragarą.

7. Iš kiekvienos situacijos yra dar bent viena išeitis.

Kai kyla minčių, kad pacientas gali nusižudyti...

Šis tekstas skirtas pirmiausiai specialistams - gydytojams ir psichologams
Penktadienį Kaune įvyko kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) eksperto iš Argentinos, Buenos Airių universiteto profesoriaus Eduardo Keegan seminaras apie tai, kaip pasitelkus KET strategijas, galima dirbti su suicidiškais pacientais.

E. Keegan pristatė pagrindinius faktorius, kurie, kaip rodo moksliniai tyrimai, didina savižudybės riziką, taip pat šiuo metu dažniausiai naudojamus suicidiškumo vertinimo instrumentus, bei svarbiausias strategijas, taikomas dirbant su suicidiškais pacientais.

Pasak pranešėjo, nors kartais savižudybės ir jų priežastys vis dar romantizuojamos, tyrimai rodo, kad 90 proc. nusižudžiusių asmenų turi psichikos sutrikimų, o likusieji - panašių simptomų, tik jie nėra pakankami nustatyti konkrečioms diagnozėms. Pats dažniausias su savižudybėmis siejamas psichikos sutrikimas - depresija, taip pat labai dažnai žudosi nuo alkoholio bei narkotikų priklausomi žmonės. Jeigu žmogus serga depresija, labai svarbu įvertinti, kiek jį apėmusi neviltis ir kaltė, nes šie jausmai ypač stipriai susiję su savižudybės rizika. Maždaug trečdalis nusižudžiusiųjų turi asmenybės sutrikimų, iš kurių dažniausiai pasitaiko ribinis asmenybės sutrikimas. Tačiau ir asmenybės sutrikimų turintys asmenys dažniau žudosi tuomet, jeigu serga depresija arba yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų.

E. Keegan įvardijo Amerikos Suicidologų asociacijos apibrėžtus įspėjamuosius ženklus, rodančius, kad asmuo gali nusižudyti. Patys svarbiausi iš jų yra grasinimas nusižudyti, galvojimas apie savižudybės įvykdymo būdus, priemonių, kurios leistų nusižudyti, paieška, ir kalbėjimas apie mirtį, mirimą bei savižudybę. Taip pat labai rimti signalai yra neviltis, pyktis, įsiūtis, jausmas, kad esi užspeistas į kampą, alkoholio ir narkotikų vartojimas, socialinė izoliacija, nerimas ir ažitacija, nuotaikų pokyčiai, nepakankamas arba pernelyg ilgas miegas bei priežasčių gyventi ir gyvenimo prasmės trūkumas. Ypač rimtai, pasak pranešėjo, vertėtų žiūrėti į tokius atvejus, kai asmuo turi konkretų savižudybės planą, yra apimtas stiprios nevilties, piktnaudžiauja alkoholiu ir gali lengvai gauti priemonių, kurių pagalba nusižudytų. E. Keegan patarė visiems specialistams, kurie savo praktikoje susiduria su suicidiškais pacientais ar klientais, įsiminti šiuos rizikos faktorius, kad iškilus poreikiui būtų galima įvertinti suicido riziką. Tai ypač svarbu šeimos gydytojams, nes tyrimai rodo, kad didelė dalis nusižudžiusių asmenų likus mėnesiui arba mažiau iki savižudybės būna apsilankę pas savo šeimos gydytoją. Todėl šeimos gydytojai, pasak E. Keegan, gali ypač daug nuveikti, jeigu išmoks lengviau atpažinti galimo suicido grėsmę ir nukreips pacientą pas psichikos sveikatos specialistus.

Vienas iš trukdžių, E. Keegan teigimu, neretai kliudančių šeimos gydytojams atpažinti ir įvertinti suicido grėsmę, yra baimė apie tai klausti ir kalbėtis, bei klaidingas manymas, kad kalbėjimas su pacientu apie savižudybę gali jį paskatinti nusižudyti. Anot pranešėjo, yra priešingai - vengimas yra daug pavojingesnė strategija. Taip pat labai svarbus yra specialisto elgesys - jeigu jis gali su pacientu apie jo išgyvenamus jausmus ir išsakomus suicidinius ketinimus kalbėti empatiškai ir kartu dalykiškai, tai užtikrina gerą kontaktą ir kartu savaime mažina savižudybės riziką. Daug žmonių, anot KET terapeuto iš Argentinos, gėdijasi savo suicidinių minčių, todėl ypač svarbu jų nekaltinti, ir padėti jiems suprasti, kad pvz. sergant depresija daug kam kyla tokių minčių, t.y. nors savižudybė nėra normalus elgesys, turėti suicidinių ketinimų sergant depresija yra normalu.

E. Keegan teigimu, suicidiški pacientai tarpusavyje gali gerokai skirtis. Specialistas išskyrė dvi svarbiausias šių pacientų grupes. Tipinis pirmosios grupės pacientas būtų vidutinio arba vyresnio amžiaus vyras, patyręs netektį (pvz. netekęs darbo arba artimo žmogaus), apimtas stiprios nevilties ir iš tiesų norintis mirti bei taip nutraukti savo patiriamas kančias. Antrajai grupei atstovautų tipinė pacientė jauna moteris, kuri gali griebtis savižudybės pvz. po konflikto su svarbiu žmogumi, tačiau šio veiksmo pagrindinis tikslas yra ne mirti, o sulaukti tam tikrų pokyčių aplinkoje, pvz. kitokio elgesio, dėmesio ar pan. Po nepavykusio mėginimo žudytis pirmosios grupės pacientai patiria nusivylimą dėl to, kad liko gyvi, tuo tarpu antrosios grupės pacientės jaučia palengvėjimą. Jos taip pat dažniau būna linkusios rinktis mažiau pavojingas žudymosi priemones, kurios paliktų galimybę išsigelbėti, pvz. nuodijasi vaistais, tuo tarpu pirmosios grupės pacientai dažniau renkasi tokius savižudybės būdus, kurie didina mirties tikimybę, pvz. šaunamąjį ginklą.

E. Keegan taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kartais aplinkiniai būna linkę nerimtai žiūrėti į grasinimus nusižudyti, ypač jeigu žmogus tuo grasina ne pirmą kartą. Tačiau grasinimas nusižudyti, anot specialisto iš Argentinos, visada yra rimtas signalas, į kurį būtina reaguoti. Nors pacientai, kurių tikslas yra pirmiausiai sulaukti pokyčių aplinkoje, miršta rečiau, nei tie, kurie iš tiesų nori užbaigti gyvenimą, būtina turėti omenyje, kad savižudybę įvykdyti gali ir vieni, ir kiti.

Kadangi šių dviejų grupių pacientų motyvacija, skatinanti juos kelti prieš save ranką, yra labai skirtinga, tai ir strategijos, kurių pagalba specialistas gali mažinti jų suicidiškumą, labai skiriasi.

Dirbant su žmonėmis, kurie yra apimti skausmo ir nevilties, pirmiausia yra labai svarbu juos išklausyti, neskubant iš karto kalbėti apie pozityvesnius dalykus, o vėliau - dirbti su jų disfunkciškais įsitikinimais, kad mirtis yra vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, ir kad jų būklė niekada nepagerės. Pasak E. Keegano, specialisto pozicija turi būti visiškai nesvyruojanti - jis jokiomis aplinkybėmis neturi sutikti, kad savižudybė yra gera išeitis. Taip pat labai svarbu dirbti su paciento priežastimis gyventi, taip stiprinant jo viltį. Viena iš terapinių užduočių, dažnai taikomų tokiais atvejais, yra priežasčių gyventi sąrašo sudarymas. Kartais taip pat pasitelkiamas metodas, kai klientas prašomas įvardyti, ko jis nepamatys kiekvienais ateinančiais savo gyvenimo metais, jeigu dabar mirs.

Anot E. Keegan, taip pat labai svarbu padėti pacientui įsisąmoninti mirties baigtinumą - kad po to nieko kito išmėginti, patirti jis jau nebegalės. Todėl savižudybę visuomet verta atidėti, nes jos galimybė visada išliks, tuo tarpu po jos jau nebeliks jokių kitų galimybių. Be to, depresija sergantiems, suicidiškiems žmonėms dažnai atrodo, kad jų nuotaika gali pagerėti tik tuomet, jeigu įvyks labai reikšmingi ir itin pozityvūs dalykai. Todėl naudinga juos mokyti pastebėti, atrasti mažus, kasdienius džiaugsmus, bei leisti sau juos patirti. Pacientai, kuriuos kamuoja kaltės jausmas, kartais gali neleisti sau daryti malonių dalykų, manydami, kad po to kaltės jausmas dar daugiau išaugs. Tokiais atvejais galima skatinti juos daryti mažus pokyčius ir stebėti, kaip kinta nuotaika, o jeigu kaltė iš tiesų stiprėja - dirbti su ją skatinančiomis mintimis bei įsitikinimais.

Dirbant su antrosios grupės pacientais, tarp kurių pasitaiko nemažai žmonių, turinčių ribinį asmenybės sutrikimą, pasak E. Keegan, labai svarbu turėti galvoje, jog šie žmonės paprastai žudosi arba žalojasi todėl, kad jiems trūksta tiek problemų sprendimo, o svarbiausia - emocijų valdymo įgūdžių. Tad dirbant su šiais pacientais svarbiausias tikslas yra didinti jų kompetenciją tose srityse. Žinoma, vėlgi labai svarbi yra empatija ir paciento priėmimas - terapeutas nuolat rodo, kad jis priima visas paciento emocines reakcijas, tačiau nemano, kad bet koks tvarkymosi su šiomis emocijomis būdas yra tinkamas. Netinkamais emocijų reguliavimo būdais ir laikomas žalojimasis ir žudymasis, ir pacientas nuolat skatinamas pasitelkti alternatyvias, mažiau destruktyvias strategijas. Emocinį stabilumą, anot E. Keegan, galima didinti įvairiais būdais - čia gali padėti tiek medikamentai, tiek meditacija, joga, relaksacija ar kiti metodai, padedantys toleruoti ir reguliuoti emocijas. Labai daugeliui žmonių, anot E. Keegan, emocijas reguliuoti padeda rašymas - tai gali būti tiek dienoraščio vedimas, tiek savo automatinių minčių registravimas.

Dirbantiems su suicidiškais pacientais specialistams, anot E. Keegan, labai svarbu bendrauti su kolegomis ar supervizoriais, o taip pat stengtis nedirbti su daug tokių pacientų vienu metu. Seminare dalyvavo apie pusantro šimto klausytojų. E. Keegan užbaigė jį pasakydamas, kad jeigu tai, apie ką buvo kalbama, padės išgelbėti bent vieną gyvybę, tai, jo manymu, bus geras rezultatas.

Ar meditacijos praktika skatina atsitraukimą?

Pirmiausiai noriu padėkoti mūsų skaitytojai Laurai už šį klausimą. Iš tiesų ji klausė dviejų dalykų: ar praktikuojant galima pasiekti būseną, kai nuolat esi "dėmesingame režime" bei ar tai ilgainiui nestatina pereiti į atsiskyrėlio poziciją. Pamėginsiu pasidalinti tuo, ką šiuo metu apie tai žinau ir kaip tai suprantu.

Teoriškai pasiekti tokią būseną, kai nuolat įsisąmonini tai, kas vyksta, įmanoma. Mano supratimu, tai budizme ir vadinama nušvitimu, t.y. būkle, kai žmogus nuolat geba pasaulį matyti tokį, koks jis yra, nefiltruodamas jo per savo baimių ir norų filtrus. Tačiau praktiškai tai reikalauja tikrai labai daug pastangų. Tyrinėjant meditacijos poveikį žmogaus smegenims, kartais atliekami tyrimai su labai patyrusiais medituotojais. Mane nustebino kriterijus, kuriuo remiantis žmogus priskiriamas labai patyrusių medituotojų kategorijai. Tam reikia būti meditavus mažiausiai 10 tūkstančių valandų! Kad turėtum tiek praktikos, reikia medituoti po 8 valandas per dieną penkerius metus. Ir tai nereiškia, kad toks žmogus jau nuolat yra įsisąmoninimo režime. Paprastai tai tik reiškia, kad žmogus lengviau panyra į gilią meditacinę būklę ir moka joje išlikti.

Tačiau kad žmonės pajustų, jog meditacija jiems teikia naudą, tiek daug valandų nereikia. Taip pat nėra būtina ir pasiekti nuolatinio sąmoningumo būsenos. Ko gero verčiau nekelti sau tokio tikslo, nes niekas negali suteikti garantijų, kad tai kada nors įvyks, nes žmonės yra labai individualūs. Įsisąmoninimu grįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction) kursuose medituojama 8 savaites po 45 min per dieną, ir to pakanka, kad didelė dalis dalyvių pajustų pokyčius - sumažėjusią įtampą, skausmą, padidėjusį psichologinį komfortą, gebėjimą toleruoti neigiamas emocijas.

Kita vertus, tikrai nemažai daliai žmonių iškyla abejonių, ar meditavimas nėra egoistiškas užsiėmimas, kuomet žmogus atsiskiria nuo pasaulio ir užsiima tik savimi. Tačiau galbūt žmogui šiandien labiau negu bet kada reikia laiko pabūti vienam? Vakarų pasaulyje domėjimasis rytų meditacinėmis technikomis ėmė labai greitai augti tuo pat metu, kai vyko sparti technologijų plėtra. Atsirado automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai, mobilieji telefonai, internetas. Gyvenimo tempas nuolat augo, ir vis tebeauga, visokiausių įspūdžių, impulsų kuriuos nuolat patiriame, vis daugėja, o laiko jiems perdirbti nelabai turime, nes visą laiką esame pasiekiami mobiliaisiais telefonais ar internetu. Beveik neturime laiko pastebėti, kur esame ir ką veikiame, neretai net išėję su šunimi į parką visą laiką prakalbame telefonu, valgome darbe prie kompiuterio, užmiegame žiūrėdami televizorių ir t.t. Įsisąmoninimo meditacija nesiūlo atsiskirti, atsiriboti, o greičiau duoti sau truputį laiko, kad mūsų psichika turėtų galimybę pabūti ten, kur tuo metu yra kūnas. Nemažai žmonių pastebi, kad tuomet ir bendravimas su kitais tampa tikresnis, mažiau automatizuotas, nuoširdesnis. Kad žmonės pradeda tarsi labiau jausti, kad gyvena, o ne tik leidžiasi nešami impulsų ir įspūdžių srovės.

Tiesa, savo knygoje "Wherever you go, there you are" (į liet. k. jos pavadinimą turbūt galima būtų versti "Kur bekeliautum, esi čia"), Jon Kabat-Zinn skatina susimąstyti, jeigu praktikuojant meditaciją kyla stiprus noras girtis ja ar savo "pasiekimais" joje. Gali būti, kad po juo slypi kokios nors baimės, nerimas, menkavertiškumas. Tačiau tuomet šis noras taip pat gali tapti dėmesingo stebėjimo objektu. Įsisąmoninimas man ir atrodo labai prasmingas dėl to, kad įgalina mus pasirinkti, kaip elgsimės su savo norais, baimėmis ir kitais impulsais, kuriuos nuolat patiriame. Tik arba suvokiame tai, arbe ne.