2010 m. liepos 28 d., trečiadienis

Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (teorinis pagrindas)

Priėmimo ir įsipareigojimo terapija (angl. Acceptance and Commitment Therapy, ACT)yra priskiriama trečiajai kognityvinės ir elgesio terapijos bangai. Pagrindiniu jos autoriumi laikomas amerikietis Steven C. Hayes. Autorių pageidavimu angliškai terapijos pavadinimas tariamas ne paraidžiui, o kaip žodis „act“.

ACT sistemoje laikoma, kad žmogaus kančia kyla ne vien dėl patologinių procesų, bet yra natūrali gyvenimo dalis, kurios atsiradimą ir išplitimą iš dalies lėmė kalba. Kadangi kalba ir žodžiais suformuluotos taisyklės padėjo žmonėms labai efektyviai perduoti informaciją ir buvo itin naudingos daugelyje gyvenimo sričių, šios taisyklės buvo pradėtos taikyti ir tose srityse, kur negali būti veiksmingos. ACT laiko, kad viena iš sričių, kur žmonės bando nesėkmingai pritaikyti šias žodines taisykles, yra įvairių vidinių potyrių, pavyzdžiui, minčių, emocijų, somatinių pojūčių ir prisiminimų, kontrolė. ACT autoriai teigia, kad žmonės vaikams gana anksti ima perdavinėti informaciją, jog emocinę būklę, mintis ir pan. galima ir reikia valdyti. Tai gali būti „transliuojama“ tokiais sakiniais kaip „Tiesiog negalvok apie tai“, „Pamirš tai“, „Nebijok“ ir panašiai.

Nors nemaža dalis žmonių šias taisykles sugeba pritaikyti ir gana sėkmingai tvarkytis, kitiems tokios strategijos nepadeda, ir tie, kurie kreipiasi pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, pasak ACT autorių, dažnai yra žmonės, nesėkmingai bandantys taikyti vidinių potyrių kontrolės strategijas. Šie žmonės dažnai būna patekę į užburtą ratą, kuomet mano, kad blogai jaučiasi todėl, jog nepakankamai kontroliuoja savo vidinius potyrius, kad jiems nepakankamai gerai sekasi vengti neigiamų išgyvenimų, todėl jie stengiasi tai daryti dar atkakliau, pavyzdžiui, slopinti tam tikras mintis arba vengti tam tikrų emocijų, tačiau toks vengimas tik duoda neigiamus ilgalaikius rezultatus, nes žmogus jaučia, kad jo gyvenimas nesiklosto taip, kaip jis norėtų, be to, tyrimai rodo, kad pvz. slopinamos mintys pradeda kilti dar dažniau. Tam tikrų išgyvenimų vengimas (angl. experiential avoidance) ACT įvardijamas kaip viena iš didžiausių problemų ir svarbiausių psichopatologijos priežasčių.

Todėl ACT autoriai kritikuoja standartinę kognityvinę terapiją už tai, kad žmonėms, kuriems minčių ir emocijų turinio kontrolės strategijos akivaizdžiai neveikia, standartinė KET siūlo tik labiau rafinuotus tokios pačios kontrolės metodus, pvz. kognityvinę pertvarką, kurioje siūloma dirbti su minčių turiniu, kartu siekiant keisti emocijas.

ACT autoriai laikosi nuomonės, kad problema yra ir tai, jog žmonės įpranta viską įvardinti ir apibūdinti žodžiais, todėl ilgainiui per daug susitapatina su kalba bei praranda ryšį su savo tikrąja patirtimi. Žinoma savipagalbos knyga, parašyta ACT autorių, vadinasi „Išsilaisvink iš savo proto ir grįžk į gyvenimą“ („Get Out of Your Mind and Into Your Life“.) ACT taiko įvairias strategijas, skirtas sumažinti susitapatinimui su savo mintimis, emocijomis, somatinėmis reakcijomis, prisiminimais, mažinti patirties vengimui, suvokti, kad vidinius potyrius lemia įvairūs refleksai bei ankstesnė patirtis, ir tai toleruoti, o kartu mokytis pastebėti tai, ką patiriame. Tam taikomos įvairios meditacinės metodikos, pvz. mindfulness meditacija, o taip pat metaforos, paradoksai.

Dar viena paplitusi strategija, kurią ACT autoriai laiko žalinga žmogaus psichinei sveikatai, yra reiškinių priežasčių ieškojimas. ACT propaguotojai teigia, kad kultūra treniruoja žmogų visuomet pateikti savo poelgių priežastis (pvz. galima pasakyti „Neatėjau į tavo gimtadienį, nes buvau labai prislėgtas“ tačiau laikoma nemandagumu, jeigu žmogus pasakys „Pats gerai nežinau, kodėl neatėjau į tavo gimtadienį.“) Todėl žmonės įpranta visiems savo veiksmams ieškoti priežasčių ir patys pradeda tai priežastiniais ryšiais tikėti, nors dažnai šie ryšiai yra daug sudėtingesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. (Pvz. kiekvieno žmogaus gyvenimo patirtis yra tokia gausi ir įvairialypė, kad dažnai būna sunku pasakyti, kas konkrečiai joje turėjo didžiausios įtakos, tarkime, dabartinei būklei). Nepaisant to dažnai žmonės praleidžia daugybę laiko bandydami suprasti savo problemų priežastis.

Taip pat ACT autoriai problema mano esant tai, kad mūsų kultūroje laikoma, jog įvairių dalykų priežastys gali būti mintys bei jausmai. Iš čia seka natūrali išvada, kad norint kontroliuoti savo gyvenimą, būtina kontroliuoti mintis ir jausmus. Tačiau, kaip teigia ACT kūrėjai, dažnai problemos kyla dėl to, kad žmonės pernelyg stengiasi valdyti vidinius potyrius (pvz. jie nori valdyti savo tam tikras mintis, nerimą, liūdesį ar pan.) ir tai gerokai apriboja jų gyvenimą bei užkerta kelią siekti prasmingų tikslų. Todėl ACT siekia pirmiausiai parodyti, kad įsitikinimas, jog reikia kontroliuoti savo vidinę būklę, yra disfunkcinis ir klaidinantis, ir padeda žmogui atrasti savo vidines vertybes bei įsipareigoti siekti tikslų, kurie padėtų jas įgyvendinti. Dėl to ši terapija ir vadinama priėmimo ir įsipareigojimo terapija. Žmogus skatinamas priimti savo vidines reakcijas (šis priėmimas yra kaip priešprieša minėtam patirčių vengimui), nes šios reakcijos yra jo praeities, tam tikrų susiformavusių refleksų pasekmė, ir jas kontroliuoti labai sunku. Atsisakius šios nereikalingos kontrolės galima atrasti sau svarbias vertybes ir įsipareigoti jų siekti konkrečiais veiksmais. Tiesa, išgyvenimų priėmimas propaguojamas ne visais atvejais, tačiau jis, pasak ACT kūrėjų, yra pati naudingiausia strategija, jeigu kalbame apie savo jau praėjusį gyvenimą, nes ten nieko keisti negalima. Kalbant apie vidinius potyrius, priėmimas pasiteisina daugeliu atvejų, tuo tarpu kalbant apie išorinį elgesį priėmimas nėra būtinas, nes elgesį galima keisti.

ACT taip pat teigia, kad kiekvieną strategiją galima vertinti tik pagal tai, ar ji veikia. Tik tai nulemia jos „gerumą“. Todėl visas strategijas siūloma taikyti tose srityse, kur jos duoda rezultatus.

ACT autoriai teigia, kad ši terapijos teorinis pagrindas paimtas iš elgesio analizės, tačiau ACT taip pat turi nemažai bendrų bruožų su geštalto ir į emocijas orientuota terapija (emotion-focused psychotherapy) bei Rytų meditacinėmis tradicijomis. Vis dėlto autoriai teigia, kad savo esme ACT yra kognityvinė ir elgesio terapija, nes jos šerdį sudaro darbas su mintimis ir jausmais. Tačiau šioje terapijoje tiesiogiai nedirbama su minčių turiniu, t.y. neatliekama kognityvinė pertvarka, neįvardijamos ir netaisomos kognityvinės klaidos, ir tiesiogiai nesiekiama keisti emocijų, o jas priimti. Žmogus mokomas stebėti mintis ir emocijas iš šalies, „padaryti joms vietos“ ir su jomis nesitapatinti bei ugdyti savyje stebėtojo poziciją.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą