2010 m. gruodžio 4 d., šeštadienis

Agorafobija - ne vien atvirų vietų baimė

Nors dažnai agorafobija suprantama būtent taip, t.y. kaip baimė būti atvirose vietose, tarkime, gatvėse, aikštėse ir pan., iš tiesų pasitaiko įvairių jos atmainų. Daug žmonių, sergančių šiuo sutrikimu, bijo lankytis prekybos centruose, važiuoti autobusais ar vairuoti automobilį - o tai greičiau uždaros vietos. Taip pat pasitaiko žmonių, kurie bijo eiti į diskoteką, pirtį, kiną. Jeigu sutrikimas labai sunkus, žmogus gali apskritai bijoti išeiti iš namų arba visur eina tik su palydovu. Taigi, agorafobija - tai baimė ir vengimas bet kokių vietų ar situacijų, kur sergantysis bijo patirti nerimą, baimę, ir su tuo susijusius nemalonius fizinius simptomus: greitą širdies plakimą, oro trūkumą, galvos svaigimą, prakaitavimą, drebulį, šalčio ar karščio bangas ir pojūtį, kad greitai įvyks kažkas labai baisaus.

Agorafobija dažniau serga moterys, vyrams šis sutrikimas pasitaiko dukart rečiau.
Manoma, kad agorafobijos pradžią lemia prigimtinių ir aplinkos faktorių visuma. Šiuo metu jau aiškiai įrodyta, kad daliai žmonių būdingas genetinis polinkis stipriau jausti neigiamas emocijas. Jeigu tokio žmogaus gyvenime, ypač vaikystėje, pasitaiko stiprų stresą sukeliančių įvykių, ypač tokių situacijų, kur vaikas jaučiasi visiškai bejėgis, tikėtina, kad ši tendencija dar sustiprės, be to, jis gali pradėti bijoti pačių neigiamų emocijų ir jų keliamų fizinių pojūčių. Įtakos taip pat turi tai, kokį jam svarbių žmonių elgesį vaikas mato (nes jis iš jų mokosi), bei koks jo paties elgesys pastiprinamas. Jeigu vaikas mato, kad mama dažnai baiminasi ir vengia įvairių situacijų, be to, jeigu jis pats skatinamas bijoti ir vengti, tikėtina, kad baimės ir vengimo jo gyvenime bus daugiau, negu tuomet, jeigu artimieji elgtųsi kitaip.

Dažnai agorafobija būna panikos sutrikimo pasekmė. Tokiu atveju iš pradžių žmogus patiria staigius ir tarsi nepaaiškinamus pagreitėjusio širdies plakimo, dusinimo, prakaitavimo, drebulio ir panašių nemalonių fizinių simptomų priepuolius, kurie dažnai klaidingai suvokiami kaip labai grėsmingo fizinio sutrikimo, pvz. širdies infarkto, požymis. Kadangi šie priepuoliai atrodo tokie pavojingi (nors iš tiesų taip nėra), be to, yra labai nemalonūs, dalis juos patiriančių žmonių (manoma, kad maždaug nuo trečdalio iki pusės) ima vengti vietų, kur gali patirti simptomus. Tuo tikslu pradedama pvz. vengti prekybos centrų, autobusų, atsisakoma vairuoti, neinama į kiną, diskotekas. Būna, kad žmogus ima vengti tam tikros sankryžos, kur patyrė panikos priepuolį, arba dėl tos pačios priežasties bijoti, tarkime, penktadienio vakaro.

Priklausomai nuo sunkumo, šis sutrikimas gali daryti didesnę ar mažesnę žalą žmogaus gyvenimo kokybei ir funkcionavimui. Lengvesniais atvejais gali būti vengiama tik tam tikrų laisvalaikio užsiėmimų, tačiau JAV turimi duomenys rodo, kad pusė žmonių, kamuojamų agorafobijos, nedirba.

Beje, norint suprasti, ar žmogus tikrai serga agorafobija, svarbu įsitikinti, ar jį iš tiesų vargina tiesiog "baimės baimė", t.y. stiprus nenoras patirti nemalonius baimės ir nerimo sukeliamus fizinius simptomus, kurie laikomi grėsmingais. Mat daugelio situacijų, kurių vengiama dėl agorafobijos, galima vengti ir dėl socialinės fobijos. Tačiau jeigu vargina agorafobija, žmogus pirmiausiai bijo ne kitų neigiamo įvertinimo, o nemalonių savo paties simptomų. Kai vargina socialinė fobija - atvikščiai, bijoma pirmiausiai neigiamo įvertinimo. Verta užduoti sau klausimą: Jeigu žinočiau, kad patirsiu nerimo simptomus, tačiau taip pat būčiau tikra, kad jų niekas nepastebės ir manęs neigiamai nevertins, ar eičiau į prekybos centrą/lipčiau į autobusą/eičiau į diskoteką? Jeigu atsakome teigiamai, vadinasi, greičiausiai sergame socialine fobija, nes mums svarbiausia, kad simptomų nematytų kiti. Jeigu atsakome neigiamai - didesnė tikimybė, kad mus vargina agorafobija, nes bijome pačių simptomų pavojingumo.

Taigi, abiejų sutrikimų atvejais simptomai suvokiami kaip pavojingi, tačiau socialinės fobijos atveju jie atrodo pavojingi socialiai, o agorafobijos (ir panikos sutrikimo) atveju tikima, kad jie kelia fizinę grėsmę. Tiesa, sergant agorafobija ir panikos sutrikimu taip pat bijoma, kad aplinkiniai neigiamai įvertins, tačiau ne pačius simptomus, o jų įsivaizduojamas pasekmes - pvz. gulėjimą kur nors apalpus (dažnai bijoma, kad kiti gulintįjį palaikys girtuokliu). Tuo tarpu žmonės, sergantys socialine fobija, dažniausiai nemano, kad apalps ar mirs. Dažniau jie galvoja, kad aplinkiniai labai neigiamai įvertins pačius nerimo simptomus - drebulį, raudimą, prakaitavimą ir t.t.

Taip pat kartais pasitaiko, kad agorafobija susergama ir nesergant panikos sutrikimu. Tačiau dauguma šių atvejų vis tiek būna taip, kad net jeigu nepatiriami tikri panikos priepuoliai, žmogų tam tikrose situacijose vargina nemalonūs stipraus nerimo epizodai, ir jis ima šių situacijų ar vietų vengti.

Tyrimai rodo, kad šiuo metu egzistuoja du labai efektyvūs agorafobijos gydymo būdai: medikamentinis bei kognityvinė ir elgesio terapija. Medikamentinio būdo trūkumas tas, kad kai kuriems žmonės, nustojus vartoti vaistus, simptomai sugrįžta, be to, dalis sergančiųjų tiesiog nepageidauja medikamentinio gydymo.

Tuo tarpu teisingai individualiai pritaikyta kognityvinė ir elgesio terapija padeda pasveikti 3 iš 4 pacientų. Terapijos pagrindą, kaip ir daugelio kitų nerimo sutrikimų atveju, sudaro laipsniškos ekspozicijos, t.y. planingas ir nuoseklus ėjimas į baimę keliančias situacijas, kaskart įsitikinant, kad nieko baisaus neatsitinka, ir kad simptomai pamažu silpnėja.

Agorafobijos gydymas - tai procesas, kurio metu žmogus tarsi susigrąžina savo gyvenimo teritoriją, nesvarbu, ar tai būtų galėjimas vėl eiti į parduotuvę, važiuoti viešuoju transportu, naudotis liftu, ar tiesiog būti vienam savo paties namuose. Tai reikalauja nemažai drąsos, susikaupimo ir atkaklumo, tačiau šis procesas taip pat grąžina žmogui pasitikėjimą savo jėgomis, galimybę būti veikliam, didžiuotis savimi, laisvę užsiimti tuo, kuo norisi. Priklausomai nuo to, kiek laiko sergama, ir ar yra papildomų sutrikimų(dažnai pasitaiko kitų nerimo sutrikimų, piktnaudžiavimo alkoholiu) gydymas gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau, tačiau pasveikti ir iš esmės pagerinti gyvenimo kokybę tikrai galima. Tai rodo ir daugybė tyrimų, ir daugelio žmonių patirtis.

11 komentarų:

  1. mania taipat kamuoja agorafobija.pasiskaicius straipsnius bandysiu savo jiegomis isivaduoti is to baisaus jausmo,nes jis tikrai gadina mano gyvenima.pasinaudosiu kvepavimo patarimais ir nebegsiu is prekybos centro pajutus panika,o bandysiu valdyt baime.

    AtsakytiPanaikinti
  2. ziauriausia tai, kad supranti savo problema, megini save tvardyti, bet nieko negali pakeisti.. Nueinu tik iki ten kur mintinai zinau kiekviena plytele po kojomis.. ir tai buna menesio zygdarbis man... Jauciuosi beviltiska, nenustoju saves grauzti..

    AtsakytiPanaikinti
  3. Agorafobiją įveikti savo jėgomis gali būti sudėtinga, ir kartu nesėkmingi mėginimai susitvarkyti patiems gali stiprinti bejėgiškumo, nevilties, savigraužos jausmus. Sėkmingam šio sutrikimo gydymui reikia specifinių žinių apie žmogaus psichikos dėsningumus ir nuoseklaus, atkaklaus darbo, kuri atlikti su specialisto pagalba būna lengviau. Sėkmės jums!

    AtsakytiPanaikinti
  4. As taip pat turiu sita beda, jau daugiau kaip keturi metai jaučiuosi apskritai prastai, ir kuo toliau tuo tik blogiau.Geriau paanalizavau savo praeity ir supratau, kad ir vaikysteje daznai bijojau atviru erdviu, todel visur ejau su drauge, arba vakare kai pradedavo temti(tada zinojau, kad niekas nestebi manes). Paskutinius keturis metus geriu raminamuosius vaistus, del vaistu poveikio dar blogiau juociuosi, zodziu uzburtas ratas...kas ryta keliuosi y darba ir galvoju ka padaryti, kad tik nereiktu strigti prie sankryzos kamsciuose. Vakare po darbo vaziuoju namo ir su pavydu stebiu zmones iseinancius is prekybos centru apsipirkusius. Zinau, kad daugeliui tokie dalykai butu tiesiog juokingi, o man gyvenimo tragedija. Niekas nezino mano sitos paslapties, nes as ja taip slepiu nuo visu. Man 30,o as tokia pavargus...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Kai jaučiamės blogai, pernelyg daug analizuoti gali būti pavojinga dėl žmogaus psichikos polinkio daugiau akcentuoti tuos faktus, kurie atitinka esamą nuotaiką. Taip jau yra, kad kai jaučiamės gerai, pozityvūs faktai mums atrodo svarbesni, svaresni, o kai jaučiamės blogai - atvirkščiai, protas būna linkęs ignoruoti pozityvesnę informaciją ir daugiau "narstyti" tai, kas negatyvu. Daugybė tyrimų ir daugelio žmonių patirtis rodo, kad nerimo sutrikimai tikrai sėkmingai gydomi tiek psichoterapija, tiek medikamentais. Kartais gali užtrukti, kol gydymo priemonės tinkamai parenkamos, tačiau jų tikrai yra. Svarbiausia - nenuleisti rankų, netgi kai negatyvios nuotaikos paveiktas protas ir generuoja mintis, kad niekas nepasikeis. Kaip mėgsta sakyti kolega Julius, išeičių visada yra bent viena daugiau, negu mums atrodo. Ieškokite jų ir tikrai rasite. Stiprybės ir sėkmės Jums.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kaip aš jus visus suprantu... Tikrai verkti norisi... Kaip pasiilgau tiesiog nerūpestingai paslankioti po parduotuvę...

    AtsakytiPanaikinti
  7. as taip pat turiu agorafobija man labai sunku visai is namu nebeiseinu prie komp.sedziu....i metus karta gal tik iseinu kur nors....

    AtsakytiPanaikinti
  8. Pasitelkus tinkamą pagalbą agorafobija tikrai įveikiama. Tiesa, kad ją įveiktume, tiek specialistui, tiek klientui tenka įdėti darbo ir pastangų, tačiau rezultatai atneša tikrai daug pasitenkinimo. Sunkiausia būna pradėti, o žengus pirmuosius žingsnius stiprėja ir tikėjimas, kad galima vėl gerai jaustis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ar negydant agorafobijos, gali liga pati pasitraukti, ar dar stipriau progresuoti, ir kokios prognozuojamos pasekmės? Iš anksto dėkoju. Simas

      Panaikinti
  9. Metus laiko buvau ikalinta namuose, net suns vedimas ar pokalbis su pazistamais man kele panikos atakas nuo kuriu atsirado agorafobija. Lankiau kursus taciau tik sukaupus savo jegas pradejau zengti pirmyn.Po metu laiko vel viena pradejau vaikscioti i artimiausias parduotuves ir savo rajona, bet toliau niekur..vis negaliu prisiversti eiti toliau, del to negaliu susirasti darbo. Mieste daug pazistamu neturiu o ir esami manes nesupranta. Pagalvoju butu saunu susiradus panasaus likimo draugu kad kartu iveikti tuos likusius zingsnelius..bet nera tokiu daug tad kaupiuosi visa drasa viena zengti paskutini zingsni.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. As taip pat turiu sita beda, ir puikiai galiu jus suprasti. Rasyk man nuliudusi@yahoo.com pabendrausim, gal palengves kai pasidalinsim savo isgyvenimais.

      Panaikinti