2011 m. birželio 26 d., sekmadienis

Ž.A.I.S.K.

Vakar stebėjau tris draugų vaikus - 4, 6 ir 9 metų. Dvi mažesniosios buvo mergaitės, vyresnysis - berniukas. Net ilgokai važiuodami automobiliu, neturėdami nei daug laisvės judėti, nei žaislų, jie visą laiką žaidė, improvizavo, tapdavo įvairiausiais personažais, kūrė monologus tarp jų, ir klegėjo, klegėjo... Tėtės paklausti papasakojo, ką veikė anksčiau tą dieną, tačiau turbūt linksmiausi, gyvybingiausi buvo žaisdami, juokaudami, improvizuodami DABAR.

Suaugę kai kurie iš mūsų įprantame galvoti, kad turime beveik visą laiką būti rimti ir veikti ką nors naudinga. Ypač žmonės, kurie linkę savo vertę susieti visų pirma su pasiekimais (geru atlyginimu, rimtomis pareigomis, gera aplinkinių nuomone, visada tvarkingais namais ir t.t. ir pan.), gali itin rimtai žiūrėti į visus darbus bei reikalus ir sunkiai rasti laiko hobiams, poilsiui, ir kitiems tiesioginės "naudos" neatnešantiems užsiėmimams, arba tiesiog žaismingesniam, lengvesniam žvilgsniui į tai, iš ko susideda mūsų kasdienybė.

Vaikams nereikia ypatingų sąlygų, kad galėtų žaisti. Jie žaidžia visur. Esu tikra, kad jie žaidė ir koncentracijos stovyklose. Panašiai ir mes, suaugusieji, dažniausiai galime rasti progų pažaisti, ar tiesiog apžvelgti aplinką žaismingu žvilgsniu ir tuomet, kai turime rūpesčių, kai laukia daugybė darbų ar kai nerandame išeities iš sunkios situacijos. Gal tai suteiks energijos, leis trumpai pailsėti, ir tuos pačius darbus paskui nudirbsime lengviau, o po jų jausimės mažiau išvargę?

Apie tokią galimybę, kurią turime ir kasdieniškiausiose gyvenimo situacijose, gali priminti ši santrumpa:

Ž. - žiūrėk. Tiesiog apsidairyk, kas yra aplink tave. Kas yra dabar. Kas šią akimirką yra tavo gyvenimas? Iš kur atkeliavo ši plaunama lėkštė tavo rankose? Ar visi šie žmonės, kurie dabar klausosi tavo pamokos? Ar šis dėstytojas, kurio paskaitoje sėdi?
A. - atsiverk. Nesvarbu, ar tai, kas šiuo metu vyksta, tau patinka, ar ne, dabar yra būtent tai. Dažnai mums norisi nusisukti, atsiriboti nuo nepatinkančių dalykų, bet tada kartu nusisukame ir nuo galimybės patirti dabartį ir rasti joje ir prasmės, ir lengvumo, ir žaismės. Ar tikrai mūsų gyvenimas toks rimtas ir sunkus? Ar tikrai būtinai privalome taip iškilmingai į save žiūrėti? Kas atsitiktų, jeigu trumpam tai pasidėtume į šalį, ir tiesiog įsižiūrėtume į purvinas vaiko kojas? Į nešvarias grindis, kurių nespėjome išplauti? Į savo vėlavimą ir skubėjimą? Į savo atostogų norą?
I. - išbūk. Kad ir kas vyktų, leisk sau su tuo pabūti. Jei tai didelis ar mažas malonumas - pabūk su juo. Jei didelis ar mažas nemalonumas - praleisk keletą akimirkų jame. Pažaisk su savo gyvenimo smiltelėmis. Leisk sau pajausti, kaip jos teka tarp pirštų.
S. - stebėk, kas vyksta, kai pasidairai po savo gyvenimą kiek valiūkišku žvilgsniu? Gal kas nors jame truputį juokinga? Paradoksalu? Kaip tai veikia po to einančią tavo gyvenimo akimirką? Ir dar kitą?
K. - klausk. Kas esame? Kas yra medžiai? Kas yra diena? Kas yra vasara? Kodėl visa tai yra?... Vaikai nesibodi nežinoti, domėtis ir klausti, ir todėl jaučiasi gyvi. Ir mes tokie jaučiamės, kai nuoširdžiai domimės ir klausiame. Ir ieškome atsakymo.

Vaikai daugybės dalykų išmoksta žaisdami. O mes galime žaisdami nudirbti daugybę darbų. Mažų ir didelių. Rimtų ir nerimtų.

1 komentaras: