2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Kas efektyviau - suimti save į nagą ar būti draugiškam su savimi?

Kokių minčių kilo perskaičius šią antraštę? Ar kuris nors pasirinkimo variantas iš pirmo žvilgsnio atrodo veiksmingesnis arba patikimesnis? Ar sąmonėje iškilo "automatinis atsakymas?"

Nors žmonės tarpusavyje šiuo atžvilgiu stipriai skiriasi, apskritai krikščioniškajai kultūrai ko gero daugiau būdingas griežtesnio elgesio su savimi stilius ir tendencija dažniau save kritikuoti ir bausti negu pagirti arba tiesiog priimti savo trūkumus kaip realybės dalį. Kartais mes mąstome maždaug taip: jeigu padariau kažką gero, arba jeigu man pavyko kažko pasiekti - tai normalu, nėra čia apie ką kalbėti. O jeigu kažkas nepasisekė, arba jeigu nepadariau ko nors, ką padaryti "turėjau" (kas tuos "turėjimus" suformulavo - jau kitas klausimas) - tai jau rimtas, dėmesio ir galbūt bausmės vertas dalykas. Jeigu dar trumpiau, tai kartais mąstome taip, kad beveik bet ką padaryti ir sugebėti yra normalu, o kažko nesugebėti ar nepajėgti - nenormalu ir kritikuotina.

Tačiau atrodo, kad tai po truputį keičiasi. Šiuo metu palyginti sparčiai vystosi nauja psichologinių tyrimų ir kartu psichologinio atsparumo stiprinimo sritis - atjautos sau, savęs priėmimo tyrinėjimai ir ugdymas. Aktyviai šioje srityje dirbanti amerikiečių psichologė Kristin Neff yra sudariusi klausimyną, kurį taiko tyrimuose, ir kurį pasitelkę (jei tik suprantame angliškai) ir mes galime pasitikrinti, kiek esame linkę būti sau draugiški ir geranoriški, o kiek - save kritikuoti. Šįhttp://www.blogger.com/img/blank.gif klausimyną rasite čia: http://www.self-compassion.org/test-your-self-compassion-level.html

Vis nauji tyrimai atskleidžia, kad žmonės, pasižymintys geranoriškumu sau, atlaidumu savo neišvengiamam netobulumui, yra įvairiais atžvilgiais sveikesni. Jie ne tik rečiau serga depresija, nerimo sutrikimais, bet ir rečiau turi antsvorio bei kenčia dėl jo pasekmių. Neseniai Harvardo universiteto dėstytoja Jean Fain parašė knygą, kurią pavadino "The Self-Compassion Diet" ("Savęs atjautimo dieta"). Šioje knygoje ji teigia, kad savęs priėmimas, geranoriškumas savo atžvilgiu turi būti bet kurio veiksmingo svorio reguliavimo metodo sudedamoji dalis.

Tačiau tuo pat metu tyrimai rodo, kad gana daug žmonių bijo būti geranoriški sau. Daugelis mūsų mano, kad tada "išskys", liausis dėti pastangas ir nieko gero nenuveiks. Tėra vienas būdas patikrinti, ar tai tiesa - išmėginti ir pažiūrėti, ar galime rasti kitų būdų save motyvuoti ir išlikti tokie pat produktyvūs, kūrybingi ir darbštūs, arba netgi dar labiau išugdyti savo gebėjimus, ir ne iš baimės sulaukti kritikos, o su malonumu.

Kristin Neff yra sukūrusi specialių pratimų, skirtų lavinti geranoriškumui savo atžvilgiu ir savęs priėmimui. Vienas iš jų - pasirinkti mus pažįstantį žmogų, kuris pasižymi geranoriškumu, ir jo vardu parašyti laišką sau, kartu tarsi pažvelgiant į save jo akimis, su visu tuo supratingumu, kuris jam būdingas. Labai naudinga čia gali būti meditacija. Kristin Neff šiam tikslui siūlomų meditacijų įrašų galima pasiklausyti čia: http://www.self-compassion.org/guided-self-compassion-meditations-mp3.html

Tikėtina, kad pokyčiai šioje srityje nevyks labai greitai - juk gali būti, kad iki šiol didžiają gyvenimo dalį "treniravomės", kaip save kritikuoti, todėl šis "įgūdis" gali būti gana tvirtai įsišaknijęs. Tačiau kasdienių pastangų dėka tai galima švelniai ir geranoriškai keisti, sukuriant vis daugiau vietos savęs palaikymui, priėmimui, padrąsinimui, atjautai. Juk būtent su savimi praleisime visą likusį gyvenimą. Ir būtent santykis su savimi bet kokiu atveju bus ilgiausiai trunkantis santykis mūsų gyvenime. :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą