Ką daryti rožei, jeigu ji kam nors nepatinka?

Neseniai su Juliumi buvome 4 dienų dėmesingumo (mindfulness) meditacijos pratybų atsiskyrime Airijoje. Apie šį atsiskyrimą planuojame parašyti išsamiau, o šiandien noriu aprašyti vieną nedidelį, tačiau minčių sukėlusį įvykį.

Iš viso atsiskyrime dalyvavo apie 800 dalyvių. Daugelis pratybų (dėmesingas valgymas, sėdimoji meditacija, kūno skenavimas, vaikšiojimo meditacija ir dėmesingi judesiai) vykdavo bendrai, tačiau tokioje didelėje grupėje nebuvo galima nei užduoti klausimų, nei pasidalinti patirtimi. Todėl kartą per dieną susitikdavome mažesnėmis grupelėmis, po maždaug 20 žmonių. Kiekviena grupelė turėjo savo instruktorių, kurio buvo galima ko nors pasiklausti. Taip pat buvo galima tiesiog pasidalinti patyrimu su kitais dalyviais, kurie buvo tiek psichikos sveikatos specialistai, tiek įvairių kitų profesijų žmonės, praktikuojantys dėmesingumo meditaciją.

Viena grupelės, kurioje buvau ir aš, dalyvė, pakrypus kalbai atitinkama linkme, pasidalino mintimis apie tai, kad intensyvios pratybos jai sukėlė daug prisiminimų apie santykius su jau mirusia mama, kurie buvo labai sudėtingi ir gana ilgam laikui buvo visai nutrūkę, tačiau prieš mamos mirtį joms pavyko atnaujinti ryšį ir susitaikyti. Šis pasisakymas, bent jau mano akimis, buvo gražus ir prasmingas. Tačiau kai vėl susirinkome kitą dieną, toji pati moteris pasakė, kad prieš ateidama į šią grupę ji buvo tvirtai apsisprendusi nekalbėti. Jokiomis aplinkybėmis nepasisakyti, neuždavinėti klausimų ir pan., nes ankstesnėse grupėse, jeigu ji būdavo aktyvi, atsirasdavo žmogus, kuriam ji nepatikdavo. Tad ji buvo iš anksto nutarusi laikytis tyliai, tačiau kai pokalbis pakrypo apie sudėtingus santykius su tėvais, noras pasidalinti savo patirtimi nugalėjo.

Ši moteris buvo padariusi gana radikalų sprendimą – visiškai nekalbėti jokiose grupėse, nes gali atsirasti žmogus, kuriam ji gali nepatikti. Matyt, ji tarėsi radusi būdą išvengti nesėkmės (būti kažkieno nepalankiai įvertinta) ir to sukeliamų neigiamų minčių bei emocijų. Tačiau ar moters tylėjimas garantuotų, kad ji visiems patiks? Ar apskritai įmanoma rasti būdą visiems patikti? Ar to reikia? Ir kas būtų, jeigu visi ir viskas, kartą kitą sulaukę neigiamų įvertinimų, atsisakytų būti aktyvūs, reikšti savo mintis, tęsti savo veiklą?

Pavyzdžiui, man atrodo, kad rožės yra nuostabios gėlės, tačiau pažįstu žmonių, kuriems jos nepatinka. Ar dėl to rožės turėtų nuvysti arba mėginti ieškoti būdo, kaip virsti rugiagėlėmis arba tulpėmis? (Kurios taip pat yra labai gražios, tik savaip). Arba, tarkime, kai kuriems žmonėms labai patinka kunkuliuojantis didmiesčio gyvenimas, ir jie sako, kad negalėtų nė savaitės išbūti kaimo tyloje. Ar dėl to kaimo tyla turėtų išnykti arba stengtis virsti miesto triukšmu? Manau, daug kam būtų gaila, jeigu taip atsitiktų.

Kad ir apie ką mes kalbėtume, net jeigu mums tai atrodo puiku (pvz. žmogus, kurį mylime ar kuriuo žavimės, mūsų labai mėgstamas filmas, knyga, muzikos kūrinys, gyvūnas, gamtos kampelis ir t.t. ir t.t.), visada galime rasti žmonių, kuriems tai nepatiks arba daug labiau patiks kitokie žmonės, knygos, muzika ir t.t. Tačiau ko gero nenorėtume, kad mūsų mylimi ar mums patinkantys žmonės atsisakytų būti savimi ar atsižadėtų savo veiklų dėl to, kad tai, ką jie daro, kartais kam nors nepatinka. O ir mes patys - kad ir kaip mes elgtumėmės, kalbėtume, rengtumėmės ar vaikščiotume, visuomet egzistuoja tikimybė, kad tai kam nors bus ne prie širdies.

Tačiau juk tie, kam patinka rožės, džiaugiamės, kad išgirdusios neigiamą komentarą, jos nevysta, ar ne? Arba kad neišdžiusta mūsų mėgstamas ežeras po to, kai koks nors žmogus, apsiniaukusią dieną pro ji pravažiuodamas, pasako, jog jis kažkoks niūrus ir negražus? Ir kad mūsų draugai ar artimieji neatsisako savo savybių, tikslų ar pomėgių, jeigu kažkam tai atrodo nepatrauklu?

Rusai turi gerą posakį, kuriam lietuviško atitikmens negaliu sugalvoti – išpilti kūdikį kartu su vandeniu. Kai pernelyg stengiamės ko nors atsikratyti ar išvengti, lengvai galime prarasti ir tai, ką mes patys savyje ir kiti žmonės mumyse brangina ir vertina, ir kuo galime suteikti pasauliui daugiau spalvų ir įvairovės. Jeigu tam, kad galėtume atsiskleisti, tenka susitaikyti su faktu, jog kam nors nepatiksime – ką padarysi. Manau, galime sau tai leisti :)