2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Ar tikrai tik liekni žmonės yra vertingi?

Pačioje gegužės pabaigoje seminarą apie valgymo sutrikimų gydymą taikant KET metodikas Kaune vedė Tartu universiteto dėstytoja Kirsti Akkermann. Ši aktyvi moteris yra ne tik žinoma valgymo sutrikimų specialistė, parašiusi ir apgynusi daktaro disertaciją šia tema, bet ir aktyvi Estijos ir Europos Kognityvinės ir elgesio terapijos draugijų narė. Įdomu, kad Estijoje specialistai kognityvinės terapijos pradėjo mokytis gerokai anksčiau, nei Lietuvoje – pirmieji tęstiniai šios psichoterapijos mokymai prasidėjo iš karto po nepriklausomybės atgavimo, prieš daugiau nei 20 metų, tuo tarpu Lietuvoje pirmoji specialistų grupė mokymus baigė tik 2010 metais.

Kirsti Akkermann pristatė tiek pagrindinius KET teorinius modelius, paaiškinančius, kaip prasideda valgymo sutrikimai ir kas juos palaiko, tiek svarbiausius gydymo aspektus. Daugiausiai šioje srityje yra nuveikęs britų psichiatras Christopher Fairburn, sukuręs tiek teorinius modelius, tiek specialų gydymo protokolą, skirtą būtent darbui su valgymo sutrikimais ir vadinamą CBT-E.

Anot lektorės, Estijos ir kitų šalių specialistų patirtis rodo, kad gydant sunkius valgymo sutrikimus, ypač nervinę anoreksiją, sėkmės tikimybė gerokai išauga dirbant kelių specialistų komandoje. Kitas labai svarbus dalykas, siekiant motyvuoti klientą dirbti ir pačiam specialistui neprarasti motyvacijos – atvejo formulavimas, dėl kurio sutartų ir specialistas, ir klientas. Atvejo formulavimas yra savotiška schema, paaiškinanti, kaip kilo kliento problemos ir kodėl jos neišsisprendžia, t.y. kas jas palaiko. K. Akkermann nuomone, kuo sudėtingesnės kliento problemos, tuo svarbesnis tampa atvejo formulavimas, kuris padės suprasti ir iš anksčiau patiriamus, ir terapijoje iškylančius sunkumus bei atrasti būdus, kaip juos įveikti.

Anksčiau buvusi populiari nuomonė, kad nervine anoreksija gali susirgti tik labai jauni žmonės, dažniausiai paaugliai ir paprastai tik merginos, šiuo metu, pasirodo, jau nebeatitinka realybės. Pasak lektorės, valgymo sutrikimai, įskaitant ir nervinę anoreksiją, gali būti diagnozuojami ir dar dešimties metų neturintiems vaikams, ir jau pensinio amžiaus sulaukusiems žmonėms, ir vyrams, ir moterims.

Anot Kirsti Akkermann, valgymo sutrikimais sergantys žmonės dažnai, ypač terapijos pradžioje, gali neturėti motyvacijos gydytis bei būti linkę manipuliuoti ir išsisukinėti, vis iš naujo uždavinėti klausimus apie jau anksčiau aptartus ir sutartus dalykus, todėl dirbant specialistui ypač svarbu laikytis struktūros ir sutartų darbo taisyklių, būti geranoriškam, bet kartu ir tvirtam.

Dirbant su valgymo sutrikimais, ypač su nervine anoreksija sergančiais pacientais dažnai prireikia dirbti ne tik su valgymo sutrikimu, bet ir su saviverte. Tai tampa labai svarbu antroje terapijos pusėje, kuomet gydymas eina į pabaigą ir tampa svarbu padėti klientui išvengti atkryčio.

Tačiau terapija pradedama nuo kiek kitų dalykų. Dirbant su valgymo sutrikimu iš pradžių terapeutui būtina padėti pacientui suvokti, kokią kainą jis moka, pavyzdžiui, už per mažą kūno svorį (sunku sukaupti dėmesį, prasti mokslo ar darbo rezultatai, pablogėję ar nutrūkę santykiai su draugais ir giminaičiais, padidėjęs kūno plaukuotumas, sveikatos sutrikimai ir kt.). Šio darbo etapo tikslas – motyvuoti klientą terapijai. Po to, kai klientas pradeda suvokti, kad iš tiesų turi problemų, jau galima dirbti su tuo, kaip jis gali keisti savo elgesį tokia linkme, kad svoris, tarkime, padidėtų iki sutarto lygio (Kuris leis klientui išvengti nemalonių per mažo svorio pasekmių ir leis siekti kitų svarbių ateities tikslų). Tačiau ir atstačius normalų kliento kūno svorį darbas dažnai tęsiamas toliau,  nes šių žmonių savivertė gali būti žema ir svarbiausias (bei dažnai vienintelis) jos šaltinis būna svorio reguliavimas.  Būtent dėl to visais valgymo sutrikimais sergantiems žmonėms būdingas kūno svorio ir formos sureikšminimas. Tad siekiant, kad baigus terapiją neįvyktų greitas ligos atkrytis, labai svarbu dirbti su saviverte ir padėti pacientui atrasti kitus jos šaltinius bei susikurti labiau subalansuotą savęs vaizdą.

Kalbėdama apie priepuolinį valgymą Kirsti Akkermann išskyrė objektyvius ir subjektyvius valgymo priepuolius. Objektyvus valgymo priepuolis įvyksta tuomet, kai žmogus realiai suvalgo neįprastai didelį maisto kiekį per neįprastai trumpą laiką. Tačiau būna ir taip, kad žmogus subjektyviai jaučiasi labai persivalgęs ir nusižengęs savo valgymo taisyklėms, nors iš tiesų suvalgė 3 obuolius. Tai – subjektyvus valgymo priepuolis.
Dirbant su priepuoliniu valgymu bene svarbiausias siekiamas elgesio pokytis yra reguliaraus klientų valgymo režimo atkūrimas, nes badavimo laikotarpiai neišvengiamai sukelia vis naujus valgymo priepuolius, o kartu ir bejėgiškumo, nusivylimo jausmus bei savęs nuvertinimą. Iš pradžių valgymo nervine bulimija sergantys klientai paprastai sunkiai įsivaizduoja, kad pradėjus reguliariai valgyti jų svoris nedidės arba gali netgi mažės, tad terapeuto tikslas gali būti sutarti dėl eksperimento, kurio metu klientas tai išmėgins, tarkime, dvi savaites valgydamas reguliariai. Daugumai klientų, pasak specialistės, iš tiesų kyla didžiulė nuostaba supratus, kad svoris po tokio eksperimeno šiek tiek sumažėjo.  


Pasak lektorės, valgymo sutrikimų turinčių žmonių mąstymui būdingas tam tikras rigidiškumas, jie dažnai būna nelinkę „atsisveikinti“ su savo sutrikimu, todėl gali sukelti terapeutams bejėgiškumo, nusivylimo jausmus ir nenorą dirbti su šių sutrikimų turinčiais pacientais. Pagelbėti, čia, lektorės teigimu, gali terapeuto smalsumas, nuolatinės pastangos suprasti kliento mąstymą, tiek terapeutui tiek klientui gerai suprantamas atvejo formulavimas bei terapeuto geranoriškas tvirtumas, kuris padeda laikytis struktūros ir judėti į priekį.                  

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą