Koks jūsų tikslas?

Ką norite nuveikti per artimiausius trejetą mėnesių? O per pusmetį? Per metus? Per trejetą metų? Vienas iš labai svarbių psicholigiškai sveiko žmogaus mąstymo ypatumų – sau prasmingų tikslų kėlimas, planavimas, kaip juos galima pasiekti, bei nuosekliai dedamos pastangos, artinančios prie tikslo.

Jeigu iš žmogaus išgirstame, kad jis nieko nenori, kad jam niekas neįdomu, ir tai sakoma nuoširdžiai, tai – rimtas signalas, kad žmogaus psichikos sveikata išsibalansavusi. Jeigu tai tęsiasi keletą savaičių, gali būti naudinga kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. 

Tačiau kol esame psichologiškai sveiki, paprastai, kiek pamąstę, dauguma galime įsivardinti, ką norėtume būti atlikę, įsigiję, pasiekę, išsiugdę ar išugdę (pavyzdžiui, vieną ar kitą vaiko gebėjimą) tolimesnėje ar artimesnėje ateityje. Kai tai jau žinome, svarbu šiuos norus paversti planais ir pradėti juos po truputį, etapais, įgyvendinti. Mat tikrą pasitenkinimą mums paprastai suteikia tik pastebimas judėjimas link tikslo, o ne svajojimas ar perdėtas galvojimas apie jį. Jeigu pagalvotumėte apie kitus žmones, kurių gyvenimas jums atrodo turiningas ir prasmingas, greičiausiai pastebėtumėte, kad šie žmonės turi jiems svarbių ir reikšmingų tikslų, kurių entuziastingai siekia. Taip pat tikėtina, kad jeigu pagalvotumėte apie savo gyvenimo laikotarpius, kuomet jautėtės labiausiai gyvybingi ir patenkinti, paaiškėtų, kad tai taip pat buvo laikotarpiai, kuomet aktyviai siekėte kokių nors jums prasmę turinčių ir motyvuojančių tikslų. 

Žinoma airių psichologė Maureen Gaffney savo knygoje „Klestėjimas“ (angl. Flourishing“) pataria vienu metu turėti tris tikslus ir su jais visais dirbti lygiagrečiai. Toks dėmesio padalijimas apsaugo nuo perdėto susikoncentravimo tik į vieną tikslą, neleidžia padaryti gana dažnos klaidos, kuomet viskas pastatoma tik „ant vienos kortos“, be to, labai naudinga, kai skirtingi tikslai yra iš skirtingų gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, jeigu vienas tikslas susijęs su karjera, profesija ar materialine gerove, kitas galėtų būti iš santykių, o trečias – iš laisvalaikio srities.

Jeigu norite tikslų siekti dar efektyviau, raskite bendraminčių, su kuriais galėtumėte dalintis patirtimi bei vienas kitą paskatinti sunkesniais momentais, kai kyla sunkumų, trūksta motyvacijos, energijos ar laiko judėti į priekį. Iš anksto galima planuoti, kad judant link bet kokio tikslo neišvengiamai iškils ir sunkumų. Naujausi tyrimai, atlikti JAV mokslininkų, rodo, kad žmonės, numatantys, kokių kliūčių gali kilti siekiant išsikelto tikslo, bei iš anksto suplanuojantys, kaip šias kliūtis įveiks, dažniau patiria sėkmę. Pavyzdžiui, jeigu dažna jūsų problema – rankų nuleidimas susidūrus su sunkumais arba praėjus pirmajai entuziazmo bangai, galbūt galėtų padėti įsipareigojimas draugui ar šeimos nariui? O gal labiau motyvuotų susitarimas su savimi, kad įveikęs tam tikra etapą įsigysite norimą daiktą? (Beje, tai gali ne tik padėti siekti tikslo, bet ir leisti daug labiau pasidžiaugti pirkiniu. Juk tuomet naujasis pirkinys ne tik džiugins pats savaime, bet ir kaskart primins, kad gebate siekti tikslo. Šiuo metu, kai naujus daiktus įsigyti tampa vis lengviau, tai gali būti veiksmingas būdas patirti daugiau teigiamų emocijų, nes tiksliai žinoma, kad tas pats dalykas, jeigu norėdami jį gauti, įdėjome daugiau pastangų, mus džiugina labiau, negu kai jį gauname lengvai.)  

Dabar šiek tiek kita tema. Kartais, kai žmogų vargina kokia nors problema, jis gali pradėti galvoti, kad vienintelis prasmingas tikslas yra mėginti jos atsikratyti. Tam tikros logikos čia esama: kadangi problema trukdo gyventi, logiška manyti, kad jos atsikratę gyvensime ir jausimės gerai. Deja, jeigu ši problema yra psichologinė, toks mąstymas dažnai ją gali stiprinti, o ne padėti spręsti. Pavyzdžiui, jeigu svarbiausias žmogaus tikslas tampa nepatirti panikos priepuolių, nerimo, depresijos, atsikratyti įkyrių minčių ar kitų nepageidaujamų emocinių išgyvenimų, kol taip mąstysime, galima būti beveik tikri, kad sutrikimas ir toliau mus kamuos.

Viena vertus, dažnai žmonėms, turintiems psichologinių sutrikimų, palengvėja sužinojus, kad juos kamuojanti problema turi konkretų pavadinimą, t.y., kad tai, ką jie išgyvena, nėra kažkas mistiško, nesuprantamo, kad ir kiti žmonės yra tai patyrę. Tačiau jeigu žmogus pasijunta sergantis tam tikra „liga“, kartais tai gali tapti ir rimta kliūtimi. Juk jeigu imame galvoti, kad sergame, natūralu manyti, kad tokiu atveju reikia saugoti save, laukti, kol pasveiksime, ir tik tuomet grįžti prie darbo ar kitų užsiėmimų. Visi taip išmokome elgtis dar nuo vaikystės, kuomet, pavyzdžiui, sirgdami gripu turėdavome gulėti lovoje, neiti į mokyklą ir laukti, kol pasveiksime.        

Deja, jeigu tokį mąstymo modelį perkeliame psichologinėms problemoms, tai jas gali stiprinti ir įtvirtinti bei tapti kliūtimi, neleidžinčia jų įveikti. Tad nors žmonės, turintys psichologinių sunkumų ar sutrikimų, taip pat dažnai jaučiasi pavargę ir neturintys jėgų, šiuo atveju, skirtingai nei sergant gripu, padėti gali ne poilsis, o prasminga ir reguliari veikla. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad depresija ar nerimo sutrikimas yra išsigalvota ar nerimta problema. Tiesiog jų sprendimo būdai iš esmės skiriasi nuo priemonių, kurių paprastai imamės peršalę ar susirgę gripu. Jeigu sergant ūmia somatine liga mums svarbu duoti organizmui pakankamai poilsio, kad stiprėtų imuninė sistema, tai turint psichologinių sunkumų svarbu išjudinti visai kitus mechanizmus, ir išjudina juos ne pasyvus poilsis, o aktyvus įsitraukimas į veiklą, kuri veikia daug geriau ir greičiau, jeigu yra prasminga. Tad ir vėl grįžtame prie kiekvienam žmogui prasmingų ir svarbių tikslų kėlimo ir įsivardijimo.  

Kognityvinėje ir elgesio terapijoje strategijos, skirtos švelninti sutrikimą bei jo keliamus nemalonius simptomus, dažnai derinamos su skatinimu, kad klientas vėl vis labiau įsitrauktų į savo kasdienį gyvenimą ir prasmingą veiklą. Taip sutrikimui lieka vis mažiau laiko, ir žmogus iš naujo mokosi įvairiose gyvenimo srityse daugiau orienuotis pozityvias, tikslingą veiklą skatinančias strategijas bei patirti daugiau teigiamų emocijų.