Taip vadinasi du dalykai: senučių tinklinio komanda Pietryčių Norvegijoje ir apie jas sukurtas puikus dokumentinis filmas, rodomas ir šiųmetėje "Scanoramoje".
Šis filmas apie tai, kaip grupė moterų, kurių amžius nuo 66 iki 98 metų ir kurios apie 40 metų kiekvieną pirmadienį kartu žaidžia tinklinį, sumano paieškoti kitos panašios komandos, kad galėtų surengti varžybas. Paaiškėja, kad tai ne taip paprasta, tačiau vieną galima komandą jos vis dėlto suranda, tik ji yra ne Norvegijoje, o Švedijoje, ir tai - vyrų komanda. Tačiau moterų tai nesustabdo. Nenuleidžia jos rankų ir po to, kai dvi itin turtingos ir visoje Norvegijoje puikiai žinomos bendrovės atsisako joms suteikti finansinę paramą: apmokėti kelionę autobusu ir nakvynę viešbutyje. Sumanumo ir atkaklumo nestokojančios moterys ne tik pirmą kartą gyvenime pasisiuva vienodą sportinę aprangą, bet ir pasisamdo profesionalų trenerį, kad sužinotų, kokios gi iš tikro yra tinklinio taisyklės, kokiame aukštyje turi būti tinklas ir kaip reikėtų taisyklingai mušti kamuolį. Ir visa tai - ne kokio nors režisieriaus ar scenaristo fantazijos vaisius, tai - filmas apie realius žmones.
Kalbėdamos apie tai, kodėl tiek metų nuolat žaidžia tinklinį, moterys dažniausiai mini vieną žodį: "Smagu". Žaisdamos šioje neformalioje komandoje, kuri neturi trenerio ir nesuka galvos dėl to, kokios tiksliai yra tinklinio taisyklės, jos gauna tai, ko visą gyvenimą reikia kiekvienam žmogui: ryšius su kitais, priklausymo grupei jausmą, galimybę turėti tikslą ir, žinoma, dar vieną tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai svarbų dalyką - fizinį aktyvumą.
O juk ir šios moterys, kaip ir bet kuris kitas vyresnis žmogus, galėtų galvoti: "Ką jau čia mano amžiuje benuveiksi", "Tegu jauni sportuoja ir po užsienius važinėja", "Ką žmonės pasakys, tik apsijuoksiu" ir t.t.
Prieš maždaug metus teko kalbėtis su gerokai į aštuntą dešimtį įkopusia, tačiau visiškai šviesaus proto lietuve gydytoja, praleidusia du dešimtmečius Vakaruose ir jau garbaus amžiaus sugrįžusia į Lietuvą. Moteris kalbėjo apie tai, kaip skirtingai ji jautėsi būdama senyvo amžiaus anapus Atlanto ir kaip staiga "paseno" sugrįžusi. Žinoma, ir kitose šalyse vyresnio amžiaus žmonėms ateina nelengvas metas, kuomet žmogus jau nebegali gyventi savarankiškai, kai lieka vienišas, nes miršta dauguma draugų, arba nebėra jėgų susitikti. Tačiau atrodo, kad Lietuvoje šių problemos kyla gerokai anksčiau, ir nors dalis jų nulemtos realių finansinių ar kitokių sunkumų, labai daug lemia ir nuostatos.
O nuostatas keisti nėra lengva, tačiau įmanoma, ir labiausiai jas padeda keisti konkretūs, kad ir maži, veiksmai. Kaip sako šio filmo režisierė, ji džiaugiasi kaskart, kai išgirsta, kad kas nors, pažiūrėjęs šį filmą, nutaria paskambinti savo seneliams arba juos aplankyti. Ir nors ji to nesakė, manau, džiaugtųsi ir tuomet, jeigu vyresnio amžiaus žmonės, pamatę arba tiesiog išgirdę apie šį filmą ir šią moterų komandą, užsiregistruotų į sporto klubą, paskambintų savo draugams arba giminaičiams, susitartų išeiti pasivaiksčioti ar pasikviestų ką nors išgerti arbatos, taip pasirūpindami ir savimi, ir galbūt kitu panašiu žmogumi, o kartu žengdami tą kad ir mažą žingsnelį, kuriuos sau primintų: "Aš vis dar nemažai ką galiu!"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą