Kai gali būti kitoks ir... priimtinas

Prieš dešimt dienų persikėliau gyventi į Škotiją. Smegenys dar nelabai nori to suvokti, bet įvairūs reikalai ir įvykiai joms tai vis primena: tai šen, tai ten tenka nurodyti savo adresą, ir dabar jis baigiasi nebe "Vilnius" ir nebe "Lietuva".

Prieš atvažiuodama čia, nerimavau, kaip jausiuosi būdama kitokia šalyje, kuri šiuo metu yra mano namai. Kitokia, nes kalbanti su akcentu, kartais ką nors pasakanti neįprastai ar klaidingai, nežinanti visiems žinomų įžymybių, knygų ar serialų. O dėl ko per daug nesukau galvos, tai dėl būsto - labai džiaugiausi, kad jį išsinuomojau dar prieš atvažiuodama, todėl tarsi atsirado jausmas, kad jau turiu čia namus.

Na ir ką gi - eilinį kartą paaiškėjo, kad bent jau mano smegenys linkusios nerimauti ne ten, kur reikia. (Jeigu iš viso reikia). Dėl savo kitoniškumo kol kas jaučiuosi visiškai normaliai. Rodos, po truputį ima blėsti poreikis būti kažkuo kitu, negu esu (kas, žinoma, yra absoliučiai neįmanoma, bet vis dėlto nemažai žmonių mėgina to siekti arba tiesiog atsisako priimti kažką, ko niekur nepadėsi ir į nieką neišmainysi. Žinau tai, nes dar ir mano protas linkęs kartais taip elgtis, o anksčiau buvo linkęs dar labiau. Pavyzdžiui, aš niekur negaliu padėti ir į nieką išmainyti savo akcento ir daug kitų dalykų.)

Kai kartais imu jausti nepasitenkinimą dėl savo anglų kalbos, neblogai padeda sau priminti, kad tai vienintelė anglų kalba, kurią turiu. Tik tokią versiją šiuo metu galiu vartoti, ir ji visai gerai veikia daugumoje situacijų. Mano perfekcionizmui toks mąstymas ne itin patinka, bet gal mano perfekcionizmas ir aš tampam vis labiau savarankiški, nes, rodos, atsiranda nemažai vietos ir kitiems dalykams, pavyzdžiui, gana aiškiam suvokimui, kad net ir būnant netobulai tikrai niekas neatsitinka.

O va būstas, dėl kurio buvau rami, sukėlė nemažai rūpesčių, ypač pirmomis dienomis. Jame buvo šalta, drėgna, tvyrojo ne koks kvapas ir pirmomis dienomis buvo net šiek tiek graudu prisiminti savo šiltą ir sausą butą Vilniuje, kurį, žinoma, kaip žmonėms ir būdinga, laikiau savaime suprantamu dalyku. Ką noriu tuo pasakyti? Du dalykus. Pirmas: kuo dažniau mėgaukitės savo namais, jeigu juose sausa, šilta, arba jeigu jie turi kokių kitų savybių, dėl kurių jums juose gera. O antras: kaip gerai, kad nejaučiau išankstinio nerimo dėl šito buto. Nes tai vis tiek nieko nebūtų pakeitę. Dažniausiai problemas geriausia spręsti tada, kai jos jau tikrai iškyla (nors, žinoma, sveiko proto ribose jų vengti irgi verta).

Nors butas sukėlė rūpesčių, tačiau jo dėka susipažinau su dviem šauniom moterim - jo šeimininke ir kaimyne. Kaimynė, vengrė, Škotijoje su šeima gyvenanti 15 metų, labai greitai suprato mano nerimą, ir labai tiesiai pasakė: "Patikėk, čia galima būti kitokiai."

Žinoma, dar gali būti visko, bet per šitas dešimt dienų bendravau su dešimtimis žmonių: bankuose, parduotuvėse, skambindama informacijos telefonu, jau nekalbant apie būrį kolegų darbe. Iš esmės visi jie savo žodžiais, reakcijomis, veido išraiškomis ir kūno kalba siuntė tą pačią žinutę, kurią taip tiesiai įvardijo kaimynė vengrė. Esu tikra, kad dėl to ir netobulas būstas man atrodo vis mažesnė problema... Stebiu tuos žmones, kurie vieni su kitais tokie šnekūs ir draugiški, ir galvoju apie tai, kiek daug jie laimi, tokie būdami. (Matyt, daug čia lemia ir tai, kad gyvenu mažame salos miestelyje, kur klimatas vienas iš atšiauresnių Škotijos kontekste). Jie nuolat keičiasi šypsenom, naujienom, mintim apie darbus ar nutikimus, atrodo, visai negalvodami, kiek duoda ir kiek gauna, kas pirmas pradeda, ir tuoj pat priimdami į šituos mainus naujokus, jeigu tik jie nori. Toks įspūdis, lyg žmonės galvotų: "Jeigu pasirinkai čia apsigyventi, tu - mūsiškis."

Šiandien su grupele kolegių iš Lietuvos dirbome per Skype. Kartais šiuose grupiniuose užsiėmimuose aptariame ne tik sunkumus, kylančius dirbant su klientais, bet ir savo asmeninius rūpesčius. Viena iš temų, apie kurią šiandien kalbėjome, buvo tai, kad mes vis dėlto esame biologinės būtybės, ir į tai labai svarbu atsižvelgti. Žinoma, tai tiesa. Bet mes vis dėlto gal net dar didesne dalimi esame socialinės būtybės. Socialiniai santykiai itin stipriai veikia mūsų savijautą ir gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, tikrai žinau, kad dabartinės savo situacijos niekaip nekeisčiau į nuostabų, šiltą ir jaukų būstą mieste, kuriame žmonės būtų atšiaurūs, šalti ir nemalonūs...