Kas bus mūsų "karoliukai", kaip juos įsivaizduosime, galime apsispręsti patys: gal tai bus viena po kitos į vėrinį susiveriančios dienos, gal metai, gal įvykiai, gal žmonės, o gal mūsų poelgiai, veiksmai. Pavyzdžiui, žingsneliai, kuriuos norime žengti tam tikra kryptimi, link tikslo. Arba net ir paprasti žingsniai, kuriuos žengiame fizine prasme, dėdami vieną koją prieš kitą.
Suprasdami tai ar ne, mes visi pasirenkame verti vienokius ar kitokius vėrinius ir darome tai kasdien. Arba bent jau mūsų protas daro, netgi mums nežinant. Veria arba nudirbtų darbų vėrinius, arba sutiktų žmonių, arba patirtų nuoskaudų, arba galimų nelaimių.
Kad ir kokį vėrinį pasirinktume, skirtingi karoliukai greičiausiai bus skirtingų spalvų. Ko gero, kuo atidžiau stebėsime save ir pasaulį, tuo daugiau tų spalvų bus. Bus malonių, bus nemalonių. Bus karoliukų, kuriuos verdami džiaugsimės gyvenimu ar didžiuosimės savimi, ir bus tokių, kuriuos norėsime pamiršti, arba kurių egzistavimą sunkiai priimsime ir pakelsime. Žinoma, galime apsispręsti, kad į savo vėrinį versime tik tobulus karoliukus, tačiau tai bus "parodinis" vėrinys, o paraleliai, šalia jo vis tiek versis ir tikrasis, susidedantis ir iš daugiau, ir iš mažiau nušlifuotų, nudailintų karoliukų. Ir kad ir ką rodytume kitiems, mes patys apie jo egzistavimą tikrai žinosime.
Beje, įdomu tai, kad kai pradedame verti kokį vėrinį, dažnai svarbiausia suverti keletą pirmųjų karoliukų, o vėliau jis vis lengviau veriasi beveik pats. Tarsi ten jau esantys karoliukai trauktų kitus. Man taip yra ir su pageidaujamų, ir su mažiau pageidaujamų dalykų "virtinėmis". Pavyzdžiui, vis labiau suprantu, kad ko gero, nors ne visi specialistai dar rimtai į tai žiūri, yra dalis žmonių, kuriems cukrus sukelia priklausomybę, ir aš esu tarp jų. Todėl jeigu tris dienas iš eilės suvalgau saldumynų, vėliau jų grandinėlė labai lengvai veriasi pati... Kitus vėrinius verti gali reikėti daugiau pastangų, tačiau kažkada vis tiek įvyksta tas lūžis, kai nauji karoliukai tarsi patys savaime ima vertis ant virvelės.
Ką daryti, kad gyvenime būtų mažiau nepageidaujamų vėrinių? Kiek galima, man rodos, verta ir svarbu nepradėti jų verti. Ypač kai atpažįstame, kad į vieno ar kito nenorimo vėrinio vėrimą esame linkę ypač greitai įnikti. O kartu, jeigu išeina, netgi iš anksto atleisti sau už tai, kad kartais vis tiek šiek tiek per vėlai susivoksime, ir gal vėl atrasime save sėdinčius su jau pradėtu verti nuoskaudų, savigailos, nesėkmių ar baimių, arba kad ir saldumynų vėriniu.
Taip pat galime priminti sau, kad daugumai žmonių neužtenka galvoti tik apie tai, ko jie nedarys, t.y. kokių vėrinių verti jie nenori. Kad galėtume nuo tokių vėrinių atsitraukti, labai svarbu turėti kitą vėrinį, prie kurio galėtume pereiti, ir kuris susidėtų iš karoliukų, kurie mums gražūs ir brangūs. Kurie būtent mums suteikia tą saldų džiaugsmo, prasmės, augimo ir ryšio su gyvenimu pojūtį, ar kažką kita, ką tikrai nuoširdžiai vertiname.
Kartais net truputį baugu, kai pajunti, kad įvykiai įtraukia į savo sūkurį, grandinę, ir vilioja žengti dar žingsnį, įverti dar vieną karoliuką, ir dar vieną... Vakar ėjau pasivaikščioti Šiaurės rytine Orknio Mainland'o salos pakrante. Toli eiti neplanavau, bet pakrantės uolos buvo tokios gražios ir skirtingos, bangos taip įvairiai į jas lūžo, paukščių balsai skambėjo taip jaudinančiai, kad pajutau, kaip kaskart, pasiekus vietą, iki kurios planavau eiti, akys susiranda naują orientyrą, ir vėl iš naujo pasakau sau, kad dar va iki ten nueisiu, ir tada jau atgal. Karoliukai vėrėsi patys. Ir nors buvo truputį baugu stebėti, kaip kažkokia jėga tarsi įtraukia į savotišką žaidimą, kartu tas žaidimas ir traukė. Ir gerai, kad taip yra, kad tam tikri daykai mus traukia ir įtraukia. Nes neįsitraukę į įvykius, jų grandines, neverdami kiekvienas savų vėrinių, nepatirtume gyvenimo.
Grazi atomazga :)
AtsakytiPanaikinti