O koks kitas variantas?

Neseniai viena dėmesingumu (mindfulness) grįsto streso valdymo pratybų dalyvė papasakojo, kas gerokai sustiprino jos motyvaciją atlikinėti kasdienes pratybas. Tai buvo kito dalyvio išsakyta mintis apie tai, kas padeda jam. Štai ką jis pasakė: (žinoma, negaliu garantuoti, kad cituoju visiškai tiksliai, nes tame pokalbyje nedalyvavau, tačiau pagrindinė mintis buvo gana aiški): "Kai susiruošiu atlikti pratimą, ir pajuntu, kad nenoriu jo daryti, paklausiu savęs, o ką gi veiksiu, jeigu nedarysiu? Panaršysiu internete? Praleisiu dar 15 minučių ar pusvalandį Facebooke? Ir tada atsakymas savaime pasidaro aiškus."

Manau, gana dažnai, ką nors svarstydami, mes sau aiškiai neįsivardijame kito varianto. Tarsi galvojame, kad jeigu nesirenkame varianto A, tai lyg ir nesirenkame nieko, tačiau vis dėlto, geriau pagalvojus, kažką vis tiek visada pasirenkame. Pavyzdžiui, pasirenkame pagulėti prie televizoriaus ir pavalgyti, užuot išėję pasivaikščioti, paskaitę gerą knygą ar pažaidę su vaiku. Tačiau bent jau kiek stebiu savo mąstymą, tokiais atvejais, kai svarstau, tarkime, eiti ar neiti pabėgioti,  antrojo varianto (t.y. ką darysiu, jeigu nebėgiosiu) automatiškai į svarstymus neįtraukiu, tiesiog mintyse vyksta grumtynės, pavyzdžiui, tarp minčių "Pagal planą šiandien laikas bėgioti" ir "Bet prastai miegojau, daug dirbau ir esu pavargusi". O jeigu įsivardiju sau, kad renkuosi tarp to, ar išbėgti pabėgioti, ar tas 45 minutes ką nors skaitinėti internete, iš karto pasidaro aišku, kuris variantas žada geresnį poilsį po darbo dienos, kurios metu naudojau beveik išimtinai tik galvą.

Panašus pasvarstymas man kartą gyvenime padėjo priimti svarbų sprendimą, kuriuo labai džiaugiuosi. Kai man buvo 26- 27 metai, buvau prieš 3 metus baigusi 6 metų Skandinavų filologijos studijas, ir svarsčiau, ar tikrai verta studijuoti psichologiją. Labai norėjau, bet mąsčiau apie tai, kad trisdešimtmetis ateis anksčiau, negu baigsiu antrąsias studijas. Ir besvarstydama supratau, kad trisdešimtmetis ateis bet kokiu atveju, skirtumas tik tas, kad arba būsiu jau gerokai pasistūmėjusi psichologijos studijose, arba ne. Su šia mintimis abejonės baigėsi. :)

Kolega Julius yra sakęs, kad dažnai pastebi, jog jo klientai laisvalaikiu, nors ir nedirba, pasirenka ir nesiilsėti. Tai yra, jie galėtų rinktis užsiėmimus, kurie jiems iš tiesų patinka, tačiau dėl kokių nors priežasčių to nedaro ("Nėra geros kompanijos", "Šiandien nėra nuotaikos" ir t.t.), ir tarsi nesirenka nieko, tačiau galiausiai situacija dažnai susiklosto tai, kad žmogus praleidžia savaitgalį namuose mąstydamas apie tai, kodėl taip prastai jaučiasi, kodėl niekas jam neskambina ir t.t. Ir šiuo atveju žmogus, vargiai tai sąmoningai suvokdamas, pats pasirenka tokį laiko leidimo būdą, kuris jam suteiks tik diskomforto. Tikėtina, kad vien tik aiškiai įsivardijus šią alternatyvą, noras ją rinktis gali gerokai sumažėti, o motyvaciją įsitraukti į ką nors prasmingesnio - išaugti.

Taigi, kai ką nors svarstome, kai negalime pasiryžti ko nors daryti, kartais galime labai sau pagelbėti kuo tiesiau įsivardydami kitą variantą.  Suvokdami, tarp kokių variantų iš tiesų renkamės, (net kai manome, kad tiesiog atsisakome rinktis), galime blaiviau pažvelgti į situaciją ir sustiprinti savo motyvaciją rinktis tai, ką iš tikrųjų vertiname.

Ką daryti ieškant tobulo pasirinkimo?

Dažnai ruošiant pranešimą susiduriu su viena pagrindine problema: noriu, jog mano pranešimas būtų pats geriausias. Žinau, kad daugelis nori to paties ir tai nėra blogai. Bet, kaip suprantat, jei apie tai užsiminiau, vadinasi, kabliukų yra. Viskas būtų gerai, jei noras padaryti geriausiai nekeltų įtampos ir streso. Štai mano mintys ruošiant pranešimą labai aiškiai pasiskirto į dvi stovyklas: vieną, kuri sako, kad mano pranešimas bus puikus ir kitą, kuri nėra taip optimistiškai nusiteikusi ir dažniausiai man kartoja: „viskas bus blogai“.

Žinau, kad ne man vienam taip nutinka, todėl noriu išspręsti šį dviejų stovyklų konfliktą. Pagrindinis ir baisiausias dalykas – noras padaryti viską tobulai. Esu pakankamai savikritiškas ir, norėdamas viską atlikti nepriekaištingai, susiduriu su atidėliojimu, įtampa, tuštuma galvoje ir kt. Nors dažniausiai viskas pavyksta pakankamai gerai, bet kiekvieną kartą vis iš naujo išgyvenu tą „tobulo pasirodymo“ sindromą.

„Puikaus“ arba „tobulo pasirinkimo“ rebusas dažnai užpuola ir kasdieniame gyvenime, ne tik ruošiant pranešimus. Kokį pomidorų padažą pasirinkti, kokį filmą pažiūrėti, kokį telefoną pirkti, į kokią kavinę / restoraną eiti, kokius džinsus išsirinkti – visi šie klausimai daugelį vargina kiekvieną dieną. Pasirinkimo įvairovė tampa našta ir tik apsunkina pasirinkimą, nes daugeliu atveju pasirinkimas turi būti „tobulas“ arba „pats geriausias“. Tai sukelia galvos skausmą, nes niekas nežino, kas yra geriausia konkrečiam asmeniui. Todėl net bandymas vadovautis draugų ar pažįstamų, o tuo labiau reklamos patarimais, nepalengvina pasirinkimo.

Nors šie pavyzdžiai siekiant tobulumo nėra lygiaverčiai ir jų priežastys skirtingos, tačiau sprendimas yra vienas. Kaip teigia psichologas Barry Schvartzas, knygos „Pasirinkimo paradoksas“ (angl. „The Paradox of Choice“) autorius, pataria vadovautis mąstymu, paremtu principu „pakankamai gerai“ (angl. „good enough“).

Pagal šį patarimą turėčiau siekti, kad mano pranešimas, naujas telefonas ar žiūrimas filmas turėtų būti pakankamai geri, tačiau ne tobuli. Kai laikomasi principo „pakankamai gerai“, įtampa atslūgsta, pasirinkimas ir užduočių atlikimas tampa lengvesni. Psichologijos profesoriaus Barry Schvartzo atlikti tyrimai rodo, kad šiuo pricipu besivadovaujantys žmonės yra laimingesni, turtingesni ir rečiau serga depresija.

Žinoma, principas „pakankamai gerai“ ne visada bus tinkamiausias, tačiau bent 90 % visų sprendimų galima priimti vadovaujantis juo.

Daugiau apie šį principą galite sužinoti iš autoriaus lūpų, jo kalboje TED konferencijoje: