2010 m. kovo 28 d., sekmadienis

Kai viskas atrodo tarsi netikra (depersonalizacijos ir derealizacijos sutrikimas)

Kartais pasitaiko momentų, kai atrodo, jog tai, kas vyksta, ką išgyvename ar jaučiame, yra tarsi netikra, lyg tai atsitiktų ne mums, o kažkokio filmo veikėjams. Tyrimai rodo, kad trumpos tokios būklės epizodus yra patyrę apie 70 procentų žmonių. Jeigu lyg netikra atrodo tai, kas vyksta aplink, tai vadinama derealizacija, o jeigu patys sau atrodome lyg nutolę, svetimi, jaučiantys ne savo, o kito žmogaus jausmus ar emocijas - depersonalizacija. Praktikoje šie abu reiškiniai dažnai pasireiškia kartu. Kiekvienas galime juos patirti, kai esame apimti labai didelio streso (pavyzdžiui, išgyvenę autoįvykį), nerimo (pvz. patirdami panikos priepuolį), liūdesio (pvz, netekus artimo žmogaus) arba būdami labai pavargę. Tačiau pasitaiko žmonių, kuriuos ši būklė vargina gana dažnai. Tuomet tai vadinama depersonalizacijos ir derealizacijos sindromu (DP-DR).
Jo varginami žmonės dažnai skundžiasi, kad pasaulis jiems atrodo lyg netikras, nutolęs, kartais plokščias ir sustingęs kaip atvirukas bei beprasmis, taip pat jų pačių veiksmai jiems primena roboto veiksmus. Dažnai jie negali patirti emocijų ir jausti jausmų net artimiausiems žmonėms. Kartais šiems žmonėms atrodo, lyg jų kūnas būtų pasikeitęs, pavyzdžiui, galva gali atrodyti didelė ar lyg nutirpusi, o kartu jie jaučiasi lyg atkirsti tiek nuo viso pasaulio, tiek nuo pačių savęs, lyg būtų sapne ar patalpinti kokiame burbule.
Daugelis žmonių, kamuojamų DP-DR sindromo, taip pat patiria stiprų nerimą. Tai gali pasireikšti panikos priepuoliais, baime vienam eiti iš namų, socialinių situacijų baime ar bendru polinkiu pernelyg nerimauti. Depresija sergantys asmenys kartais taip pat patiria depersonalizaciją, tačiau dažniausiai tai apsiriboja jau minėtu emocijų ir jausmų nebuvimu. Kiti šio sindromo varginami žmonės gali nejausti stipresnio nerimo ar depresijos, tačiau gyventi tarsi savo vidiniame pasaulyje, daug mąstydami apie egzistencinius, metafizinius dalykus ir pan. Labai svarbu tai, kad DP-DR sindromu sergantiems žmonėms pasaulis atrodo TARSI netikras, jų jausmai TARSI ne jų, t.y. protu jie suvokia, kad iš tiesų yra kitaip ir išlieka kritiški savo patirčiai.
DP-DR sindromas dažnai gali pasireikšti kartu su kitais sutrikimais, pavyzdžiui, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu (kuomet vargina įkyrios mintys bei veiksmai), panikos sutrikimu, socialine fobija, hipochondrija (kai perdėtai nerimaujama dėl savo sveikatos). Taip pat svarbu tai, kad nėra aptikta jokio ryšio tarp šio sindromo ir šizofrenijos (nors žmonės, varginami DP-DR, iš pradžių dažnai bijo, kad tai šizofrenijos pradžia).
DP-DR pradžia gali būti įvairi. Šis sindromas vienodai dažnai pasitaiko ir vyrams, ir moterims. Dažniausiai jis prasideda paauglystėje arba jaunystėje, tačiau gali prasidėti ir daug vėliau. Kartais šio sindromo varginami žmonėms įvardija, kad pirmuosius simptomus patyrė parūkę marihuanos, tačiau gana dažnai jie staiga prasideda be jokios priežasties. Vieni iš karto patiria stiprius ir ilgalaikius epizodus, kitiems jie ilgėja bei stiprėja. Taip pat yra žmonių, kuriems DP-DR simptomai būdingi visą gyvenimą, ir nors dažnai jie supranta, kad kiti žmonės jaučiasi kitaip, patys nėra to patyrę, todėl dažnai net nežino, kad tai - tam tikras sutrikimas.
Manoma, kad derealizacija ir depersonalizacija kyla kuomet suveikia apsauginis smegenų refleksas, reikalingas tokiose situacijose, kai mes patiriame didžiulį stresą, tačau nieko negalime pakeisti (pavyzdžiui, stichinės nelaimės atveju). Šis mechanizmas užblokuoja limbinę sistemą, t.y. tas smegenų dalis, kurios yra atsakingos už emocijas, ir taip apsaugo mus nuo kenksmingo poveikio, kurį gali turėti pvz. labai stiprus nerimas. Jeigu tai trunka trumpai, šio mechanizmo poveikis gali būti naudingas, tačiau DP-DR varginami žmonės šią būklę patiria pernelyg dažnai, ir tai ima stipriai trukdyti. Prie DP-DR išsivystymo taip pat prisideda psichologiniai procesai. Kaip minėjau, labai daugelis žmonių yra patyrę bent trumpus depersonalizacijos ar derealizacijos epizodus, tačiau vieni į juos nekreipia didelio dėmesio, o kiti šiuos simptomus interpretuoja neigiamai (pvz. "Aš kraustausi iš proto", "Kažkas su manimi negerai", "Gal man smegenų auglys?" ir pan.) Kuo grėsmingesnės šios interpretacijos, tuo labiau pradedame nerimauti ir tuo atidžiau stebime, ar nepajusime naujų simptomų. Suprantama, kad kuo atidžiau stebime, tuo daugiau pastebime, ir taip patenkame į užburtą ratą. Be to, kuo daugiau stebime savo pojūčius, tuo mažiau dėmesio galime sutelkti į išorinį pasaulį ir taip stipriname jausmą, kad esame tarsi nuo jo atkirsti. Taigi, kadangi labai svarbu, kaip interpretuojame patiriamus simptomus, dirbant su jais labai naudinga kognityvinė ir elgesio terapija, kuri moko kritiškai ir lyg iš šalies vertinti savo mintis bei tikrinti jų patikimumą. Kuo mažiau grėsmingais ilgainiui pradedame laikyti simptomus, tuo mažiau jie mums trukdo (net jeigu neišnyksta), o daugeliu atvejų ir vis rečiau juos patiriame.
Norint įveikti DP-DR sindromą, pirmiausia svarbu tiksliai išsiaiškinti, kaip dažnai ir kokie simptomai patiriami. Tai galima padaryti tiek pačiam, tiek ir su specialisto pagalba. Šiuo tikslu maždaug savaitę laiko stebima ir pasižymima, kokie simptomai patiriami, koks jų intensyvumas ir kiek jie trunka. Ši informacija padeda ir įvertinti dabartinę būklę, ir objektyviai stebėti jos pokyčius. Kitas svarbus dalykas - įvertinti, kiek sindromas trukdo įprastiniam gyvenimui. Kuo daugiau nusistovėjusių įpročių dėl jo tenka keisti, kuo daugiau veiklos tenka atsižadėti, tuo labiau jis trukdo ir tuo svarbiau žmogui gauti tinkamą pagalbą. Apsibrėžus problemas, būtina išsikelti realius, pasiekiamus tikslus. Pavyzdžiui, tikslas "gerai jaustis" yra labai nekonkretus, ir sunku pamatuoti, kada jį būsime pasiekę. Daug vertingesnis būtų konkretesnis tikslas. Tačiau, pavyzdžiui, jeigu žinote, kad šiuo metu beveik nejaučiate emocijų (pvz. jas vertinate tik 2 balais iš 10 galimų), ir norite pasiekti, kad jaustumete emocijas, intensyvumu atitinkančias 8 balus iš 10, tai jau konkretus ir realus tikslas. Dar vienas svarbus žingsnis - atpažinti, kokių užsiėmimų dėl sindromo vengiame, o į kokius - pernelyg įsitraukiame. Pavyzdžiui, žmonės dažnai pradeda vengti būti su kitais, kad šie nepastebėtų, jog jie keisti (tačiau iš tiesų kiti to nemato!). Kita vertus, kartais labai daug laiko praleidžiama "tikrinant" kaip jaučiamės arba stebint save veidrodyje ir bandant save "pajusti". Deja, tai veikia priešingai, nes bet kuris žmogus, ilgai ir intensyviai stebėdamas save veidrodyje, pajustų derealizacijos jausmą. Taigi, svarbu pradėti stengtis kuo dažniau įsitraukti į nepagrįstai vengiamus užsiėmimus ir atsisakyti tų, kurie iš tiesų neduoda naudos. Kad tai būtų lengviau, labai naudinga rašyti dienoraštį, kuris padeda save disciplinuoti ir realiai vertinti, kaip elgiamės. Kad galėtume įsitraukti į vengiamas veiklas, neretai tenka padirbėti su trukdančiomis mintimis. Pavyzdžiui, jeigu vos pagalvojus apie ėjimą į svečius kyla mintis "Visi mane stebės ir manys, kad atrodau keistai, todėl nepatirsiu jokio malonumo", svarbu ją įvertinti, ir rasti ją paneigiančių įrodymų. Tik tuomet, jeigu bent iš dalies šia mintimi abejosime, ryšimės iš tiesų nueiti į svečius ir patikrinti, ar iš tiesų mus stebės ir ar tikrai nepatirsime malonių akimirkų bendraudami su kitais.
Šis darbas nėra lengvas, todėl labai svarbu būti kantriam su savimi ir duoti sau pakankamai laiko, kad galėtume pajusti dedamų pastangų rezultatus. Kognityvinės ir elgesio terapijos metodikos padeda įveikti depersonalizaciją ir deralizaciją daugeliui žmonių. Kartais jos gali būti derinamos su medikamentiniu gydymu. Jeigu savarankiškai sunku tvarkytis su simptomais, visuomet galima ir verta kreiptis į kompetentingą specialistą.

36 komentarai:

  1. Puiku, kad straipsnyje duodama patarimų, kaip ir pats žmogus sau gali padėti, o ne vien remtis psichoterapeuto pagalba. Žinoma, specialisto pagalba yra svarbi, tačiau aš manau, kad svarbiausia pačiam žmogui mąstyti ir veikti:) Šalia sutrikimų aprašymų, gydymo metodų turėtų būti ir pamąstymai, ką pats kenčiantysis galėtų daryti, kad jam būtų geriau. Tai suteikia žmogui vilties, kad jis gali pasikeisti, tikėjimo, kad jam pavyks. Žinoma, tam reikia noro, bet kartais kokia nors būsena tiesiog "užtemdo" protą ir sunku kūrybiškai mąstyti, todėl patarimai gali paskatinti į savo būseną pažvelgti kitaip, ieškoti daugiau sprendimo būdų, kurie tikrai yra! ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kartais tikrai galime daug patys sau padėti, ypač turėdami informacijos. Kita vertus, jeigu žmogus pamato, kad pačiam tvarkytis per sunku, geras specialistas gali būti labai naudingas. Žinoma, nei vienas iš jų negali už klientą nei mąstyti, nei veikti :), bet gali jam padėti pačiam mąstyti ir veikti taip, kad žmogus pasiektų norimus tikslus.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labas :) aš tik norėjau pasitikslinti... jau kelias savaites (na, gal jau ir daugiau)jaučiu, jog mano jausmai ir kūnas atskirai :) ech, klaikiai skamba ir klaikus jausmas, tiesą sakant :) ir tokios būsenos aš baisiai bijau... ir visad jos sulaukiu :) bandau susigriebti ir stengtis sau padėti, bet mane labai gąsdina dar viena mintis - bijau, kad nepradėčiau skilti į dvi asmenybes ar stebėti save iš šalies ;/ ech, per daug prisiskaičiau, negaliu niekaip savęs nuraminti. Gal kas užtarsit vieną kitą paguodžiantį žodelį? :))

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labas,
    kol kas sunku ką nors komentuoti, nes labai mažai informacijos apie tai, ką tiksliau jauti, kokiose situacijose, kaip tai prasidėjo ir pan. Ar skaitant apie derealizaciją ir depersonalizaciją, tai atrodė pažįstama?
    Depersonalizacijos ir derealizacijos simptomai daug kam sukelia stiprią baimę, nerimą, kai kurie žmonės bijo, kad kraustosi iš proto. Deja, ir su šiais, ir su daugeliu kitų psichologinių simptomų yra taip, kad kuo atidžiau stebime, ar jų nėra, tuo daugiau atrandame. Jeigu panašu, kad tave kamuoja butent depersonalizacija ir derealizacija, ir jeigu skaitai angliškai, rekomenduočiau susirasti ir perskaityti knyga "Overcoming depersonalization and feelings of unreality", kurią parašė D. Baker, E. Hunter E. Lawrence ir A. David. Ji gali labai padėti sumažinti pačių simptomų baimę, geriau juos pažinti, be to, ten pateikiama daug naudingų strategijų, padedančių su jais tvarkytis. O jeigu jauti, kad be pagalbos gali būti sunku, kreipkis į specialistą. Sėkmės.

    AtsakytiPanaikinti
  5. viskas prasidėjo nuo to, jog pavasarį baisiai sustiprėjo visos emocijos :) pradėjo kilti įvairūs prisiminimai iš praeities - na, jausmas, kaip „dežavu“ :) ir jis toks ilgas ir intensyvus :) aš baisiai išsigandau ir nuo tada prasidėjo kiti negalavimai :) keistai jaučiuosi, pastoviai mintyse įkyrios mintys kaip aš galiu mąstyti, kaip aš ką nors atsimenu ir t.t., dabar dar ir prasidėjo tas jausmas lyg esu jausmai atskirai - kūnas atskirai :) pasižiūrėjus į veidrodį išsigąstu - jausmuose tikras košmaras ir sumaištis, o veidas ramus, lyg niekur nieko :) tarsi aš, tarsi ne aš :) žodžiu, tikra kankynė :))
    ačiū, už patarimą, pabandysiu pasiieškoti tos knygos :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškai parašusiam.
    Aš vis dėlto jums nesiūlau iš jūsų aprašytos situacijos stengits išeiti pačiam. Tokie potyriai ir jausmai gali būti įvairių ligų simptomai. Patarčiau kreiptis į specialistą, kuris galės profesionaliai įvertinti jūsų būklę, paskirti ir įvertinti papildomus tyrimus ir pasiūlyti geriausius sprendimus. Net jeigu esate gydytojas pačiam sau to padaryti nepavyks. Juk, pavyzdžiui, protinga yra kreiptis pas odontologą, jeigu jaučiate dantų ligų simptomus ir net odontologai patys savo dantų ne gydo. Deja, negydomos kai kurios ligos gali progresuoti ir todėl vėliau reikalauti daugiau pastangų ir resursų pasveikimui. Be to, jūsų aprašyta situacija turbūt trikdo jūsų darbingumą ir gyvenimą. Tinkamas gydymas (tame tarpe savipagalba kai bus tiksliai žinoma kokiam sutrikimui ji turi būti skirta) pašalins jūsų simptomus, labai pagerins būklę bei savijautą ir užkirs kelią nereikalingiems sunkumams..

    AtsakytiPanaikinti
  7. Sveiki. Nežinau ar kas nors dar čia lankosi, bet vis dėlto parašysiu. Skaitęs šį straipsnį patyriau vėl tą klaikų jausmą. Net nežinau, kaip paaiškinti savo savijautą. Bijau savo minčių: jos šokinėja viena nuo kitos, užsisuka į užburtą ratą. Pradedu mąstyti, kaip aš neatsiminiau to ar ano, kaip aš turėčiau elgis deramoj situacijoj, mąstau, ar išvis esu gyvas... Esu lyg koks aktorius, vaidinąs ekspromtu, esu tarsi atsiskyręs nuo savo ego. Kartu su šiais simptomais pasižymi klaiki baimė: bijau išprotėti, atsiskirti nuo savo kūno, būna susigalvoju, jog sergu šižofrenija(o gal ištikro sergu?). Tai pasireiškia dažniausiai naktį, kai visi miega ir namie užgula slegianti tyla... Tada įsijungiu šviesą, kad neleisčiau savo mintims nevaldomai judėti. Šita klaiki būsena pasireiškia gan dažnai ir periodiškas - į savaitę bent kelis kartus. Blogiausia dar ir tai, jog kaskart, kai jaučiuosi taip prislėgtai, prisižadu sau kreiptis į specialistus arba bent pasakyti tėvams, tačiau praėjus šiam priepuoliui, nieko nedarau... Ankščiau man diagnozavo 'panikos atakas'... Tada viskas pasireikšdavo su drebuliu, dusinimu... Bijojau išeiti iš namų ar bendrauti... Dabar gi nebijau eiti kur nors ar daryti ką. Nugalėjus šias baimes, išnyko ir tie priepuoliai(kokiam pusmečiui)... Dabar gi jie pasireiškia be fiziologinių simptomų (drebulio, dusinimo, galvos skausmo), todėl sunku atskirti, kada jie prasideda. Vienu žodžiu, galėčiau rašyti dar ir rašyti... Prašau jūsų gal pasiūlyti pas ką kreiptis ir kur... Nebegaliu taip gyventi, nuolat kenčiant....

    AtsakytiPanaikinti
  8. Sveiki, tokioje situacijoje iš tikrųjų protingiausia kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, nes be pagalbos gali būti sunku atgauti gerą savijautą. Jeigu susisiektumėte su mumis bloge skelbiamu el. pašto adresu, galėtume detaliau patarti dėl pagalbos variantų.

    AtsakytiPanaikinti
  9. man tai prasidejo pries kokius 5metus. buvo labai sunku, pora metu buvau pats save izoliaves nuo visuomenes. Veliau atrodo jau kritiniu periodu susiemiau emiau gryzti i gyvenima... pavyko. Dabar dirbu auginu vaikus zodziu gyvenu bet su tom bedom tenka susigyventi nes iveikti ju simtu procentu nepavyksta... man siaip butu idomu ar ta busena gali kazkaip itakoti fizine sveikata.. jauciu sirdies permusimus skausmus pilve ir pan. ar tai gali buti siu problemu pasekme. ?

    AtsakytiPanaikinti
  10. Sveiki, ir as turiu sia problema. Ji ziauriai mane kankina, jauciuosi baisiai nejaukiai, lyg biski baimes, nerimo. Vis pykstu ant saves kodel apie tai nuolat galvoju ir negaliu galvoti apie nieka kita. Kai esu su zmonemis viskas gerai, sugryztas tas "as" jausmas. Bet kai bunu viena pradedu galvoti, kodel butent taip galvoju, ar del to, kad kazkas itakoja mano mintis, kokie zmones itakoja, kodel itakoja, ko man truksta, kas man blogai. Viskas prasidejo nuo paprasciausios depresijos, apatijos kai prisiskaiciau straispniu kurie patare paiekoti atsakymo i klausima kas esu. Va, radau, kad esu visisikas niekas, kazkas visiskas is aplinkos. Man baisi ta busena. Pirma kart ja patiriant maniau isprotejau, jutau tokia baime, galvojau sizofrenija. Na, ka galvoju "logiskai" taip ir jauciuosi. Tai varo i nevilti, nebenoriu galvoti apie save, ieskoti saves, stebeti saves. Ka daryt? Man tai neleidzia islipti is depresijos (diagnozuota psichiatro). KA DARYT?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

      Panaikinti
  11. Noriu papasakoti savo istorija. Pries metus patyriau netikrumo jausma. Sventeme drauges gimtadieni,kadangi buvau vos 15m,pirmakart pavartojau alkoholi,taciau ne daug. mazdaug 2 skardines sidro. taciau po kiek laiko man pasidare labai bloga: patyriau ta netikrumo jausma: viskas atrode tarsi is pasakos ir atrodo,jog as vaikstau per miegus. rankos ir kojos atrode lyg ne savos.kitos dienos ryta buvo vel tas jausmas,taciau tuomet nesusigaudziau kas vyksta. paskui prasidejo pats ziaurumas: tai nebenustojo ir mama uzrase mane pas gydytojus. vaiksciojau pas psichologe ir visus kitus gydytojus. man rodos tada nustate man depresija. geriau antidepresantus. po kiek laiko viskas lyg ir praejo,taciau niekada nebebuvo taip,kaip anksciau(pries gimtadieni). viskas butu gerai,jei ne mociutes mirtis. sausio pradzioj mire mano mociute. po to laiko kelias dienas miegojau tik su sviesa,geriau migdomuosius,nes kitaip negaledavau uzmigdi. nuo tos dienos kiekvienas mano atsigulimas i lova yra jos prisiminimas. man yra baisu miegoti,net nezinau kodel.daznai sapnuoju kosmarus. viskas butu lyg ir gerai,nes as jau esu susigyvenusi su tuo,jog visada jausiu ta "netikrumo jausma" ir panasiai. taciau vakar mokykloje ne is sio,ne is to uzejo blogumas:pasidare silpnas,viskas atrode taip netikroviska,kad net nezinau kaip pasakyti. vakar vakare sunkiai uzmigau,mano mintys yra vien apie tai. atrodo,jog niekada nepasveiksiu. ESU VISISKOJ BEDUGNEJ.PADEKIT!!

    AtsakytiPanaikinti
  12. Sveiki. Man irgi taip buvo, bet pailsejas ir uzsiimdamas fizine veikla sie simptomai zymiai sumazejo nors ir vistiek niekados neapima laimes ir dar koks nors jausmas, bet gyventi galima, kad ir kartais paziuriu komedija visi juokiasi, bet realiai man juokas neima nezinau ar tai paskritai kada nors praeis, bet tiklsiai negali zinoti, nes man sie simptomai vyksta tik 4 men.
    taigi pailsekit pasportuokit gal ir praeis po kokiu metu ar daugiau :D

    AtsakytiPanaikinti
  13. Sveiki. Jei nebeištveriate ir norite su kluo nors pasikalbėti. Visada prašom.
    Icdeiw@yahoo.com

    AtsakytiPanaikinti
  14. Jau 5-6 m sergu šiuo sutrikimu. Šiuo metu gydausi. Vaikščiojau į grupinę psichoterapija mėnesį, šiuo metu pas psichologą. Kažkiek padėjo, nežymiai, psichologiškai. Geriu antidepresantus, bet reikia juos ilgai gerti, kad pajusti poveikį. Labai jautri esu. Nervai įtempti. Yra kitų psichologinių problemų. Mikčiojimas dar savo daro. Ir nežinau ką su savim daryt, kaip įveikti šį sutrikimą. Net prarandu viltį pasveikti, kiek žinau, gali jis ir nepraeiti. Nors kad kažkiek praeitų. Reikia labai su savim dirbti. Galbūt per vėlai kreipiausi..

    AtsakytiPanaikinti
  15. Jau 10m kankina panikos atakos, dipersonalizacija. vVskas prasidėjo dar 2 klasėje, nuėjus į tikybos pamokas. Prasidėjo savo egzistencijos prasmės nesuvokimas, vaikščiojimas tartum "plaukiojant", nebuvimas savimi, nerimas, bet laikui bėgant, nebeužklubdavo taip dažnai, tik pora kart per metus. Pastaraisiais metais pradėjo pamažu blogėti, jau 3dienas iš eilės vėl kankina nebuvimo savimi jausmas, nesuvokimas, kas išvis esu ar kodėl esu. Būna, kad tas jausmas tęsiasi daugiau negu 20minučių, tikrai nemalonu :S Bet kai užsiimu kokia nors veikla ar bendravimu su kitais, tada viskas vėl normaliai :) Vaistų negeriu, pas daktarus neinu, šeima žino nuo pat pradžių, visada bando nuraminti. nežinau kaip čia bus :S

    AtsakytiPanaikinti
  16. Ir kaip tai išsigydyti? Košmaras kažkoks, man tai atsitiko prieš kažkur 4 metus. Pamenu vakare, pagalvojau eina sau, ar tikrai man taip gerai viskas sekasi, ar tai tikra? Ir akimirksiu persikeitė vaizdas, jis niekad ir nebeatsikeitė. Nuolat plaukioju, sunku įsimint naują informaciją, atrodo galva visai nedirba ir negaliu jos valdyti, sulėtėjus reakcija, jutimai, kaip liečiu ką nors apima netikrumo jausmas, sutrikus pusiausvyra, esu apatiška. Vaizdas netikras, lyg per sapną. Ypač pablogėja vakare, po miego, kaip pervargstu. Gal žinot kaip man sau padėti? Ar yra kažkoks gydymo metodas? Jau nesitiki, kad tai savaime praeis.. parašytit prašau man į el. paštą kas gydėsi, anastasia445@inbox.lt Būsiu labai dėkinga.

    AtsakytiPanaikinti
  17. Viskas tikrai praeis, nebijokite kad tai gali trukti pora metu, issigydyti galite per pora savaiciu, reikia save nuteikti pozityviai ir gyventi, cia tik laikinas sutrukimas!!! (kuo maziau galvosit apie tai, tuo greiciau praeis)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad būna negalvoju, bet vis tiek jokio efekto. Aš tai jaučiu nuolatos... labiausiai erzina jutimų susilpnėjimas. Lieti lyg jauti, bet pojutis labai silpnas, eini ir kojos lyg tavo lyg ne, vaizdas kaip per filmą... Gal yra kas išsigydė ir galite man padėti? parašykite man anastasia445@inbox.lt

      Panaikinti
  18. Jei nesilainkei pas psichiatra butinai nueik, tikrai pades, israsys vaistu ir po kokiu poros savaiciu ar po menesio grysi i normalu gyvenima

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Baisu lankytis pas psichiatrą, nes nenoriu pasidaryti ligonia ir priprasti prie jų skiriamo šlamšto. :)

      Panaikinti
  19. Man taip pat yra sis sutrikimas. Tikras kosmaras, kuo toliau tuo gilyn i sapna lendu... Didelis diskomfortas... Jau ir depresija kazkokia atsirado, pati nusiraminti nebegaliu, tad kreipsiuosi pas psichiatra. Butinai noriu antidepresantu, mano draugui buvo depresija, gydesi antidepresantais, tai jokio neigiamo poveikio, jokio pripratimo, tad ir as noriu, gal bent tuos neigiamus jausmus sutvarkys, o tada i grupine psichoterapija keliausiu, gal pades atsibusti is sito sapno, nes pasiilgau savo gyvenimo!!!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labas :) kaip laikaisi? kokie rezultatai?

      Panaikinti
  20. Sveiki, as sirgau siuo sutrikimu negaliu sakyti, kad visiskai pasveikau bet jauciuosiu 90 % pasveikes ir tuo labai dziaugiuosiu. Pagaliau po metu pavyko islipti is sitos nesamones taigi nepraraskit vilties pasveikti kuo maziau galvokit apie sutrikima, kad ir kaip butu sunku, nes po sio sutrikimo tapsite geresniais zmonemis labiau vertinsit gyvenima uzjausite kitus. As jauciuosiu visai kitokiu zmogumi nei buvau pries metus ar 2 metus. Nepraraskit vilties ir daugiau optimizmo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai ar galima pasveikti nuo šio sutrikimo nieko nedarant? Tiesiog laukiant kol praeis savaime? Ar reikia kreiptis, kad pribudintų iš to "netikro" gyvenimo?

      Panaikinti
    2. O kokiu budu jus pasveikote? lanketes pas specialista? gerete vaistus ar ejote i terapijas? Aciu

      Panaikinti
  21. Taipogi turiu visus šiuos simptomus. Pirmą kartą pajutau prieš metus viską, bet tai praėjo jau kitą rytą. Prieš pusantro mėnėsio (esu apatiškas visom tom medžiagom) susigundžiau ir parūkiau marichuanos. Jaunatviškas maksimalizmas daro savo. To gyvenime niekada nebedarysiu. Kiek skaičiau, jog tai gali būti vienas iš įtakojančių faktorių, kad po marichuanos patiria derealizacija. Viskas įvyko labai staigei: praėjus ~20 minučių poveikius, atsisėdus į mikroautobusą po parūkymo, pajuto staiga didžiulį karštį bėgantį per visą kūną ir kylantį iš gilumos. Tada vaizdas pradėjo raibuliuoti, lyg būčiau netikrame pasaulyje, staigiai atsistojau ir sakiau:" lipame lauk dabar". Grįžus namo pėščiomis maniau viskas praeis išsimiegojus, tačiau vos užmigau ir prabudęs po dviejų valandų buvo visas nulietas prakaitu, drebėjau ir buvo begalinis baimės ir nerimo jausmas. Nepadėjo nei šaltas dušas niekas. Viskas tarsi netikra, Žmones tarsi iš filmo, viskas tarsi kaip ne man vyktų, tarsi būčiau miręs ar netikras asmuo. Labai nemalonus jausmas. Tai man vyksta kasdien be perstojo. Ištyrė viską nuo galvos iki kojų ir esu tobulai sveikas. Geriu xanax tai kažkiek nuraminą, bet realistiškumo neatstato. Didžiausias klausimas: AR TAI IŠVIS PAGYDOMA? Gal kas esate jau tai praėję ir turite patarimų?

    AtsakytiPanaikinti
  22. Sveiki. Nutariau ir as pasidalinti savo patirtimi. Musu seima istiko kelios didziules nelaimes viena po kitos. Visuomet buvau labai jautri ir todel stebejausi kaip as tokiu sunkiu metu sugebejau islikti tokia rami. Veliau seke aplinkos keitimas, atsiskyrimas nuo seimos, nauji darbai, bemieges naktys, dideli kavos kiekiai, vakareliai, nauji zmones,didziulis kiekis naujos informacijos, stresas. Pirmieji depersonalizacijos pozymiai atsirado pries puse metu. Daznai iskildavo klausimas "kas as?", kuris istumdavo i labai nejaukia ir baisia busena, taciau uzsiemus megiama veikla pavykdavo is jos istrukti. Veliau pasitaikydavo, kad prabusdavau vidury nakties ispilta prakaito ir atrodydavo galva sprogs nuo greitai greitai besisukanciu minciu rato, bet atsigerus vandens, nusiraminus pavykdavo uzmigti. Ryte pagalvodavau, kad labai keista, bet ignoruodavau. Veliau pradejau pastebeti, kad darbe pasidariau leta, pradejau stebeti kaip kalbu, lyg leciau sneketi (nors esu greitakalbe), kartais net mikcioti. Ir kuo toliau tuo blogiau daresi, nebesuprasdavau is kur kyla mintys, kieno tos mintys, kas cia kalba? kas as??? pradejau bijoti ziureti i veidrodi, rengdavausi neziuredama, o isejusi is namu tikrindavau ar tikrai apsirengiau... daresi vis sunkiau kalbeti telefonu su draugais ir artimaisiais. viena diena savo pojuciais pasidalinau su drauge ir tada bepasakojant, suvokus kokie dalykai dedasi istiko panikos priepuolis. kiek ju turejau jau nebezinau. kaip ir dauguma, maniau kraustausi is proto, ieskojau informacijos, ejau pas gydytojus. galu gale radau atsakyma- depersonalizacija. trumpam pasidare lengviau. dabar jau tikriausiai ketvirtas menuo, kaip kenciu nuo sio kosmaro. buna lengvesniu dienu, kai sugebu bendrauti su zmonemis ir jie net neitaria kas vyksta mano galvoje (atrodo lyg galva veiktu dvigubai, viena dalis dar sugeba apsimesti ir elgtis kaip seniau (nors atrodo nebepamenu kokia buvau seniau), o kita visa laika nerimauja ir klausineja "kas as????"). nesenai buvo paastrejimas, atrodo nesibaigianti panika, kad isprotejau ir nebevaldomos asaros. ieskau budu ir priemoniu kaip palengvinti sia liga/sutrikima... puikiai suprantu kaip jus jauciates.... (daznai man zmones sako zinau, kaip jautiesi, viskas bus gerai, bet as tikra, kad jie ne trupucio nesupranta). pries keleta metu ir as pati nebuciau supratusi jei kas butu pasakoje... baisu pagalvoti, kad nebebusiu kokia buvau anksciau, taciau dabar mano tikslas atrasti ramybe. STIPRYBES mums, kenciantiems. Jei kas noretu pabendrauti su likimo drauge ir pasidalinti panasiais isgyvenimais, atsiliepkit.....

    AtsakytiPanaikinti
  23. Pasidalinkit kas išsigydė, kokius gydymo metodus jums taikė? kokius medikamentus vartojate? Nes man savaime nepraeina...

    AtsakytiPanaikinti
  24. antidepresantai, niekas kitas... :)

    AtsakytiPanaikinti
  25. Sveiki, as gydziausi antidepresantais, ir jie nieko nepadejo, vaiksciojau pas psichiatre, kuri tik sedejo ir kausesi, reikia savo galvoje, prisiminimuose rasti ta luzi, nuo kurio viskas prasidejo pasak jos, bet man derealizacija jau gal 8-9 metai, ka as galiu prisimint? Man ir konsultacijos nepadejo visai nieko, i grupine terapija net nejau, nors daktare siule, tai yra neapciuopemas dalykas ta derealizacija. Galima paciam megint is to isbrist, uzsienio forumuose daug apie tai raso, bet vienam zmogui be didelio palaikymo tas neimanoma. Man po gimdymo nuovargis, stresas buvo didelis, viskas kaupesi, gerkleje atsirado gumulas, smauge, buvo tikrai negera, man labai padejo begiojimas, pradzioje sunku, bet tikrai padejo, ne kazkokia aerobika, bet begimas, viska is galvos ismuse. Dar butinai reikia atsisakyti alkoholio, cigareciu, kavos, cukraus, visa tai kelia nerima, palaiko derealizacija. Kiek girdejau padeda kognityvine terapija, bet neteko savo kailiu jos isbandyti. Daug pozityvumo, galime eiti pas daktarus, bet jie musu neisgydo, tik mes patys galime isgydyti sielos ir proto ligas, nuo minties susirgai, mintimi ir gydykis, viskas priklauso tik nuo musu, ne nuo kazko kito, reikia tik to vedlio kuris parodytu kelia, manau tai butu zmogus, kuris is to issikapste, o ne daktaras.

    AtsakytiPanaikinti
  26. Ačiū už šį puikų straipsnį! Šis reiškinys mane kamuoja jau ilgai, tačiau niekur nesikreipiau. Be to, visų pirma pabandysiu padėti sau pati, be specialisto, nes dabar jau žinau ką reikia daryti. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
  27. Labai ačiū visiems komentavusiema, jaučiuosi nebe viena. Man irgi sunkus tas plaukiojimas po vandeniu ir visa ko lengvumas ir svelnumas, kai as esu nulindus kazkur labai giliai i save arba susisukus i maza rutuliuka.

    AtsakytiPanaikinti