2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Kaip vyksta sveikimas psichoterapijoje?

Į psichikos sveikatos specialistus žmonės kreipiasi tuomet, kai jaučiasi blogai ir suvokia (arba bent jau įtaria), kad serga vienokiu ar kitokiu psichikos sutrikimu. Suprantama, kad gavę pagalbą jie tikisi sveikti. Tačiau kaip gi atrodo sveikimas psichoterapijoje? Kas jam būdinga? Kaip galime suprasti, kad sveikstame?
Dažnai žmonės turi gana miglotą įsivaizdavimą apie tai, kas vyksta lankantis pas psichologą ar psichoterapeutą. Dalis jų tikisi, kad sveikimas įvyks beveik stebuklingu būdu, kad vieną dieną jie tiesiog pabus sveiki: nejaus nerimo socialinėse situacijoje, nesijaus prislėgti, nepyks, kad kažkas vyksta ne taip, kaip jie norėtų, jiems nekils įkyrių nerimastingų minčių apie tai, kad serga kažkokia liga arba kad kažkas atsitiks jų šeimai, ir pan. Kitaip sakant, kartais žmonės ateina su užsakymu „Padarykite, kad viskas būtų taip, kaip prieš prasidedant nerimo sutrikimui (ar depresijai)“.
Žmonės, turintys asmenybės problemų ar sutrikimų (nors beveik niekada nesikreipiama dėl jų pačių, kreipimosi priežastis dažniau vis tiek būna nerimas, depresija ar pan.) paprastai atsineša dar miglotesnį ir sudėtingesnį užsakymą: „Padarykite, kad (visada) gerai jausčiausi“ (dažnai tai reiškia „Padarykite, kad jausčiausi taip, kaip niekada nesijaučiau“), „Padarykite, kad suprasčiau, kas esu“, „Padarykite, kad būčiau tobulas“, „Padarykite, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu“ ir pan.
Iš tiesų psichoterapijos tikslas nėra visai toks. Pirmiausia bent jau kognityvinėje psichoterapijoje siekiama, kad žmogus suprastų savo problemas ir jų veikimo mechanizmą: kokia tai problema, kaip ir kada ji prasidėjo, ir turbūt svarbiausia – kas ją palaiko ir kaip galima nutraukti šį užburtą ratą. Suvokus problemas ir jų priežastis tampa aišku, kurias iš jų galima šalinti, o prie kurių reikia prisitaikyti ar dirbti su jų pasekmėmis. Kitas žingsnis – susiformuluoti realius tikslus, t.y., įsivardinti, ką norime pakeisti, ko norime pasiekti. Tuomet aptariama, kokios yra būtinos sąlygos, norint įgyvendinti suplanuotus pokyčius, sudaromas konkretus veiksmų ir priemonių planas, numatomos galimos problemos ir aptariami galimi jų sprendimai. Toliau kognityvinėje terapijoje terapeutas siekia suteikti klientui būtinų žinių, kad jis savo išsikelto tikslo ar tikslų galėtų siekti kuo metodiškiau ir efektyviau, o taip pat teikti jam pagalbą žengiant konkrečius žingsnius tikslo link ir koreguoti dedamas pastangas. Taip kryptingai dirbant savaime stiprėja kliento pasitikėjimas savimi ir savo darbo prasme. O išsikeltas tikslas nebūtinai turi būti galutinė laimė, visų problemų išsprendimas ar naujų išvengimas, žmogus gali tiesiog norėti įveikti šiuo metu patiriamą depresijos epizodą, atsikratyti panikos priepuolių, išspręsti tam tikrą tarpasmeninių santykių problemą ar pan.
Sakykime, jeigu kalbame apie nerimą arba depresiją, klientas terapijoje kartu su terapeutu aiškinasi, kokie gyvenime patirti įvykiai galėjo lemti padidėjusią riziką susirgti depresija ar nerimo sutrikimais, kas konkrečiai išprovokavo dabartinį sutrikimo epizodą, o svarbiausia – kokie paciento mąstymo stereotipai ir koks elgesys jį palaiko. Kitas svarbus žingsnis – tikslo susiformulavimas ir suplanavimas, kaip jo bus siekiama. Dažnai klientui iš pradžių būna sunku tai planuoti todėl, kad jaučiasi bejėgis, t.y. jaučia, kad iki šiol ne jis sutrikimą, o sutrikimas jį valdė. Todėl terapeuto darbas – padėti klientui rasti būdus tvarkytis su sutrikimu taip, kad jis po truputį suvoktų, jog su šia situacija galima susidoroti. Sėkmingos terapijos pabaigoje pacientas žino ir būna įgijęs svarbios patirties, rodančios, kad jo dedamos pastangos lemia psichinės būklės gerėjimą, kad jis gali įveikti tokias problemas ir jeigu ateityje jų vėl iškiltų, žinos, kaip susitvarkyti.
Kartais terapiniam procesui trukdo kliento įsitikinimas, kad žinoti apie savo problemas yra blogai. (Dažnai po tuo slypi stiprus įsitikinimas apie savo bejėgiškumą, kai mąstoma maždaug taip: „Vis tiek nieko nepajėgsiu padaryti, todėl geriau nieko apie tai nežinoti, tada bent jau nesijausiu pralaimėjęs“). Tuomet žmogus nuolat abejoja, ar jam verta suprasti savo problemų esmę, ar dėl to jis nesijaus blogiau, ar negalvos apie jas dar daugiau ir t.t. Suprantama, kad jeigu mes atsisakome žinoti apie savo problemas ir jas spręsti, tikimybė, kad jos išnyks, labai stipriai sumažėja.
Žinoma, į specialistus dažniausiai kreipiamės tam , kad geriau jaustumėmės, tai kaipgi keičiasi mūsų savijauta psichoterapijoje? Tai ir vėl priklauso nuo sutrikimo. Jeigu klientas kreipiasi tik dėl depresijos ar nerimo sutrikimo, ir neturi asmenybės sutrikimų, jo būklė taikant kognityvinę terapiją stipriai pagerėja per kelis mėnesius. Tiesa, paprastai nėra taip, kad žmogus su kiekviena savaite jaučiasi vis geriau, pasitaiko ir pagerėjimų, ir pablogėjimų. Jeigu įsivaizduotume psichologinės būklės gerėjimo grafiką, tai visuomet būtų aukštyn kylanti kreivė, o ne tiesė. Todėl laikini pablogėjimai terapijoje yra visiškai normalus dalykas.
Kiek kitaip sveikimas vyksta ilgalaikėje psichoterapijoje. Čia labai svarbus geras, tvirtas ir patikimas terapeuto ir kliento terapinis ryšys. Jeigu jį pavyksta užmegzti, po kurio laiko kliento būklė pradeda keistis, tačiau tai vyksta daug lėčiau, be to, priklausomai nuo sutrikimo, gali pasitaikyti pvz. depresijos epizodų, kurie taip pat yra kelio sveikimą dalis. Pavyzdžiui, žmogus, sveikstantis nuo narcistinio asmenybės sutrikimo (kuomet žmogui asmeniniame gyvenime ir profesinėje veikloje trukdo tam tikras ypatingumo jausmas, todėl jis dažnai mano, kad kiti jo neįvertina, kad aplinkybės jam nuolat klostosi nepalankiai, kad jis turi daug mažiau, negu yra vertas), gali išgyventi depresijos epizodą suvokdamas, kad yra toks pat „mirtingasis“, kaip ir visi kiti, turintis tam tikrų stiprių ir silpnų pusių, kad norint pasiekti svarbių tikslų tenka dėti daug pastangų, kad kiti žmonės nėra „aptarnaujantis personalas“, o turi savo gyvenimą, tikslų, jausmus ir pan.
Taip pat nemažai sunkumų terapijoje patiria žmonės, sergantys ribiniu asmenybės sutrikimu. Jiems labai sunku užmegzti bet kokius stabilius tarpasmeninius santykius, jie nuolat patiria santykių krizes, tad šis nestabilumas stipriai įtakoja ir santykius su terapeutu. Todėl šiems žmonėms dažnai prireikia nemažai laiko, kad jų santykis su terapeutu taptų tiek stabilus, jog žmogus galėtų sutelkti dėmesį į savo problemų sprendimą.
Psichoterapija visuomet siekia priartinti žmogų prie realybės. Jeigu jis artėja link jos iš depresijos ar stipraus nerimo, jo būklė iš karto gerėja, tačiau jeigu iš pradžių tenka palikti grandiozinį savęs vaizdą, natūralu, kad būklė iš pradžių blogėja, o tik paskui tampa geresnė (tačiau jau pagrįstai ir dėl to stabiliai).
Dalis žmonių apskritai abejoja, ar psichoterapija gali jiems padėti. Jie mąsto: kuo man gali būti naudingas paprastas kalbėjimas? Ar jis padės išspręsti santykių ar finansines problemas, įveikti sunkumus darbe? Tačiau daugybė tyrimų, atliktų matuojant kognityvinės terapijos efektyvumą, rodo, kad joje taikomos metodikos padeda žmonėms pakankamai greitai ir efektyviai įveikti įvairias psichikos sveikatos problemas.

1 komentaras:

  1. Dėkui už straipsnį, deja mūsų visuomenėje į psichologines bėdas dar nėra taip žiūrima, kaip derėtų, tai atėjo iš sovietinių laikų, kuomet sveikatos sutrikimas turėdavo būti apčiuopiamas, išgydomas ar išoperuojamas, o bėdos galvoje buvo tavo rūpestis.

    AtsakytiPanaikinti