2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Slidinėjimo džiaugsmas

Praėjusią savaitę teko keletą dienų praleisti komandiruotėje Norvegijos sostinėje Osle. Trejetą dienų padirbėjusios, šeštadienį su kolege nutarėme pamėginti paslidinėti visai šalia miesto esančiame žiemos sporto centre. Keletas tą dieną pamatytų dalykų paskatino susimąstyti.

Vos atėjus į metro stotį galėjai suprasti, kad iš čia galima nuvykti į slidinėjimo trasas. Buvo šeštadienis, apie 12 valanda, ir visur stoviniavo žmonės su slidėmis. Jauni ir vyresni, po kelis ir po vieną. Kuo toliau nuo centro važiavome, kuo labiau artėjome link slidinėjimo trasų, tuo slidininkų gretos darėsi gausesnės. Atrodė, kad važiuojame ne miesto metro, o kažkokiu specialiu transportu, vežančiu į varžybas. Pažįstama norvegė papasakojo, kad ji stengiasi slidinėjimui išnaudoti visus savaitgalius, kai tik būna tinkamas oras, ir skirti tam po keletą valandų, kad galėtų nušliuožti bent po 10-20 kilometrų. Ko gero, slidinėjimas norvegams - tai savotiška meditacija. Nepastebėjau, kad slidinėdami jie klausytųsi ausinukų ar kitaip nukreipinėtų dėmesį - atrodo, kad jie šliuožia visu šimtu procentų, visiškai į tai susitelkdami. Kaip gi atsiranda, susiformuoja tokia meilė šiam sportui?

Norvegai juokauja, kad jie gimsta su slidėmis. Kadangi mes abi su kolege - šios srities naujokės, žiemos sporto centre, į kurį nuvykome, pradinukų trasa teko dalintis su maždaug penkiamečiais norvegiukais ir juos slidinėti mokančiais tėvais, bei užsieniečiais. Atrodo, kad Norvegijoje ir pastaruosius įkanda slidinėjimo bacila - net ir žmonės, kurių gymis išduoda juos kilus iš Afrikos ar Artimųjų rytų, mėgina išmokti suvaldyti slides. Galima bandyti jų paklausti, kodėl. Tačiau galbūt viena iš priežasčių tai, kad norvegai su slidėmis atrodo labai sveiki, gražūs, pasitikintys savimi ir gyvybingi. Tiesą sakant, jie atrodo laimingi, gal net laimingeni, negu bet kurioje kitoje aplinkoje. Nori nenori užsimanai išmėginti tai, kas jiems teikia tiek džiaugsmo.

Viena vertus, tai galima paaiškinti biologiniais procesais - aktyviai judant po tam tikro laiko žmogui ima skirtis endorfinai, t.y. hormonai, sukeliantys laimės pojūtį, o grynas oras suteikia veidui sveiką atspalvį. Tačiau galbūt gali būti ir kitų, pvz. psichologinių, priežasčių, lemiančių, kad daugelis norvegų neįsivaizduoja gyvenimo be slidžių?

Stebėdama, kaip jie moko slidinėti savo vaikus, negalėjau neatkreipti dėmesio, kaip tėtės ir mamos moka juos skatinti. "Koks tu šaunuolis", "Kaip puikiai tau pavyko", "Aš tavim didžiuojuosi" - girdi penkiametis norvegiukas ar norvegiukė, ir mato tėtės ar mamos besidžiaugiantį veidą. Ir taip po truputį jo psichikoje mezgasi ryšys tarp slidinėjimo ir geros savijautos, didžiavimosi savimi, laimės pojūčio.

Teko matyti ir tėvą su neįgaliu vaikučiu. Kadangi berniukas negalėjo pats stovėti ant slidžių, kažkas sukonstravo specialias rogutes, kuriose vietoje pavažų - slidės. Vaikučio veidas, tiek su tėčiu kylant keltuvu į kalną, tiek leidžiantis, tiesiog švytėjo. Tėtis taip pat atrodė visiškai susitelkęs į tai, ką daro, ir nesukantis galvos dėl to, ar kažkas juos stebi, domisi vaiko būkle, ir pan. Atrodė, jie tiesiog mėgavosi diena, leidžiama ant slidžių.

Paslidinėjusios su kolege užsimanėme gerti, ir pamatėme, kad vienoje vietoje galima nusipirkti kavos, arbatos, ir forminių blynų, kuriuos norvegai vadina vafliais ir laiko vienu iš skaniausių dalykų pasaulyje. Priėjusios tuoj pat gavome ko paprašėme - po puodelį arbatos ir vaflį, tačiau niekam nerupėjo, ar už juos sumokėsime. Tiesą sakant, teko apie tai priminti mus aptarnavusiai moteriai. Atrodė, kad ji, kaip angliškai sakoma, couldn't care less, ar mes jai sumokėsime, ar ne. Tačiau labai nuosekliai ir metodiškai paaiškino pradedančiai snieglentininkei, ką reikia daryti, kad nepargriūtų kildama keltuvu. Nepasakyčiau, kad norvegai yra idealistai, kuriems visai nerūpi pinigai. Tačiau panašu, kad savaitgalį atsistoję ant slidžių, kai kurie tokiais tampa...

Mes irgi čia, Lietuvoje, turime slidinėjimo trasų, ir jų vis daugėja. Tiek lygumų, tiek kalnų. Atrodo, vis daugiau iš mūsų atranda šį sveiko džiaugsmo šaltinį. Vilniuje jau daugelį metų rengiami "Snaigės" žygiai. Kartas nuo karto iš pažįstamų tenka išgirsti, kad jie nori, jog vaikai nuo mažens išmoktų slidinėti. Manau, tai puiku. Nes nėra kito tokio gero laiko suformuoti sveikiems, gerą savijautą užtikrinatiems įpročiams, kaip vaikystė. Na, o jeigu jums jau ne 7 ir ne 17 metų, tai, kaip pasakė nežinomas autorius, antras pagal gerumą laikas daryti bet ką, ką buvo galima pradėti anksčiau, yra dabar.

5 komentarai:

  1. Fizinis krūvis, beje yra vienas iš trijų patikimų būdų stiprinti protinius gebėjimus :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na, dėl alaus patikimumo sunku sutikti :) Du kiti patikimi būdai - meditacija ir miegas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. miegas, meditacija, sportas. darbas ir santykiai nefiguruoja?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Čia kalbėjome apie tai, kad sportas, meditacija ir pakankamas miegas gerina kognityvinius gebėjimus. O darbas ir pozityvūs santykiai, be abejo, labai svarbūs visam asmenybės funkcionavimui.

    AtsakytiPanaikinti