2012 m. spalio 12 d., penktadienis

Bėgti ar nebėgti?

Ką tik praleidau ramią atostogų savaitę Druskininkuose. Per darbus jau kurį laiką buvau užleidusi rytinius mankštinimusis, todėl nutariau pamėginti atostogų metu šį gerą įprotį atgaivinti. Nors šilta nebuvo, tačiau daugumą rytų, tinkamai apsirengus, oras buvo malonus, o gamta - tiesiog nuostabi: visur, kur pažvelgsi, gražiausių atspalvių klevo lapai - ant šaligatvių, ant žolės, ant medžių, paupyje ir paežerėje. Tačiau mano kūnas nuo pirmos dienos aiškiai parodė, kad nuo rytinių mankštinimųsi jis atpratęs ir iš naujo pratintis noru nedega :) Keletą dienų iš eilės bėgiodama jaučiausi taip, tarsi vilkčiau save pirmyn kaip bulvių maišą, kuris ne tik visas suglebęs, bet dar ir prieštarauja tam vilkimui. Nors bėgdavau gana neilgai, apie 15 minučių, ir niekur neskubėjau, netrukau pastebėti, kad jau antrą-trečią rytą ėmiau bėgimo laukti su išankstiniu nenoru. Mano protui buvo nesvarbu, kad tai sveika, nesvarbu, kad tai neilgai trunka - nenoriu, ir viskas, sakė jis, nes tai nemalonu! Vieną popietę vaikščiodama klevo lapais nuklota Nemuno pakrante prisiminiau tai, ką neseniai buvau skaičiusi Daniel'io Kahneman'o knygoje "Thinking, Fast and Slow" - kad mūsų psichikai nėra svarbu, kiek laiko truko nemalonūs pojūčiai kokio nors užsiėmimo metu, svarbu, kokio jie buvo stiprumo ir kiek tas nemalonumas sumažėjo iki šiam užsiėmimui baigiantis. Ką gi, pirmuosius du-tris rytus bėgimas buvo tikrai gana nemalonus nuo pradžios iki pabaigos - nepastebėjau, kad baigdama bėgti būčiau jautusis kiek komfortiškiau. Vadinasi, jeigu jaučiau diskomfortą, kuris nemažėjo, nieko keista, kad po vos kelių tokių kartų bėgimas man ėmė rodytis kaip visai nemielas užsiėmimas.

Ir vis dėlto nutariau nesustoti. Turėjau 7 atostogų dienas ir norėjau kiekvieną ryta po truputį pabėgioti. Žinoma, greičiausiai mane skatino ir tai, kad anksčiau bėgiodama esu jautusis ir maloniai, žvaliai, patogiai. Ir nors kas rytą užklysdavo į galvą mintis, kad gal šiandien nebėgti, bėgau. Juk esu sveika, ir tikrai galiu judėti. Ir ketvirtą ar penktą rytą kažkas nutiko. Nežinau, kas ir kodėl, tiesiog eidama link paežerės, kuria kas rytą bėgdavau, pajutau, kad šįryt bėgti noriu. Neturiu supratimo, iš kur tas noras atsirado, ir kur jis buvo anksčiau - tos dienos rytas nebuvo niekuo išskirtinis. Netikėtai suvokiau, kokiu tempu ir kaip noriu bėgti - norėjosi bėgti pakankamai lėtai, kad įsisąmoninčiau kiekvieną žingsnį. Kad kiekvienu momentu egzistuotų tik šitas vienas stryktelėjimas nuo vienos kojos ant kitos, negalvojant apie visą numatytą atstumą, kiek jo jau nubėgau ir kiek dar liko. Kiek įmanoma, apie nieką negalvojant. Norėjosi bėgti tokiu tempu, kad mano protas turėtų laiko "užregistruoti" mano "atvykimą" su kiekvienu žingsniu. Galbūt skamba sudėtingai, bet iš tiesų tai visai paprasta, ir tas "registravimas" vyksta gana greitai. Visa esmė - kad man nesinorėjo automatinio bėgimo tuo pat metu klausantis muzikos ar ką nors apmąstant.

Tačiau pirmuosius rytus, kai tik pradėjau bėgioti,  mano protas nesakė "bėk kitaip". Jis sakė "nebėk". Jeigu būčiau jo paklausiusi, kažin, ar sėdėdama ant sofos su knyga būčiau supratusi, kaip noriu bėgti. Tik jau priėmusi sprendimą, kad bėgsiu, sugalvojau, kaip. Taip jau veikia tas mūsų protas - kartais jis imasi darbo tik tuomet, kai mes akivaizdžiai parodome, kad išsisukti nepavyks :)

6 komentarai:

  1. Bėgimas ir kitoks fizinis aktyvumas, yra labai natūrali žmogaus kūno būsena, savotiškas kūno džiaugsmas ir visada svarbiausia pradėti.Labai greitai net po kelių ar keliolikos kartų kūnas pats "prašosi" judėti. Reikia atsiminti, kad kelis tūkstančius metų mūsų protėvių kūnai intensyviai fiziškai dirbo ir judėjo. Jeigu mes to nedarome, mes laužome gamtos dėsnius ir ji atitinkami atsilygina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai pritariu 2 paskutiniams sakiniams!

      Panaikinti
  2. skaiciau pora kartu ir taip ir nesupratau - tai ka daryti kad kunas noretu begti ?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tiesiog pradėkite reguliariai bėgioti po tiek, kiek šiuo metu galite, ir šiuo metu priimtinu tempu. Net jeigu bėgame, atrodo, visai negreitai, tačiau pakinta mūsų kvėpavimas ir pagreitėja širdies rimtas, vadinasi, jau vyksta treniravimasis. Atlikite eksperimentą: apsispręskite, pvz. 3 savaites pabėgioti po 3-4 kartus per savaitę nepriklausomai nuo to, ar konkrečią dieną norisi, ar nesinori, ir stebėkite, kaip į tai reaguos jūsų kūnas ir ko jis "norės" šiam laikotarpiui baigiantis. Jeigu tinkamai pasirinksite bėgiojimo tempą ir trukmę, taip, kad nesijaustumėte, kad labai kamuojatės, tikėtina, jog vos po kelių savaičių noras judėti jau bus juntamas. Būtų smagu, jeigu parašytumėte, kaip sekėsi :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na bet kartais kūnas nenori bėgti ir reikia jo paklausyti. Aš kiek kartų bebandžiau pradėti bėgioti, baigdavosi maždaug po mėnesio, nesvarbu koks krūvis. Labai svarbu įsiklausyti į kūno pojūčius ir kai nereikia, jo neprievartauti. Kūrybiškai pamąsčiusi kaip sportuoti kad man būtų malonu, atradau savo būdus ir dabar jau pusę metu beveik kasdien patiriu malonų sportą, darydama mankštas stebint tiesiogiai ekrane kaip daro ir dar plaukiodama baseine.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Dalinuosi šiuo liudijimu partneriams, kenčiantiems savo santykiuose, nes yra ilgalaikis sprendimas.

    Mano vyras paliko mane ir mūsų 2 vaikus dėl kitos moters 3 metams. Stengiausi būti stipri tik dėl savo vaikų, bet negalėjau suvaldyti skausmų, kurie kankina mano širdį. Buvau įskaudintas ir sutrikęs. Man reikėjo pagalbos, todėl ištyriau internetą ir aptikau svetainę, kurioje pamačiau, kad daktarė Ellen, burtininkė, gali padėti susigrąžinti meilužius. Aš susisiekiau su ja ir ji už mane surengė specialią maldą ir burtus. Mano nuostabai, po 2 dienų mano vyras grįžo namo. Taip mes vėl susijungėme ir šeimoje buvo daug meilės, džiaugsmo ir ramybės.

    Taip pat galite susisiekti su dr Ellen, galinga burtų tvarkytoja ir ieškoti sprendimų jos adresu ellenspellcaster@gmail.com. Taip pat galite naudoti Whatsapp jam +2349074881619

    AtsakytiPanaikinti