2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Kai varlės, pelės ar vorai trukdo gyventi

Yra žmonių, kurie sustingsta pamatę vorą, varlę ar pelę. Pasitaiko, kad bijomasi ir kitokių, dar dažniau sutinkamų gyvūnų, pavyzdžiui, šunų. Kartais žmogus gali pastirti iš baimės pamatęs net mažiausią šuniuką, vengti eiti į svečius ten, kur yra šuo, o ekstremaliais atvejais vengti net ir bet kokių vietų, kur galima sutikti šunį, pavyzdžiui, parkų ar net gatvių. Teko girdėti apie kolegos pacientę, gyvenančią kitoje šalyje, kuri iš namų išvykdavo tik sėdusi į automobilį, parkuojamą vidiniame namo garaže. Tokia stipri buvo jos baimė susidurti su teoriškai gatvėje galinčiu prabėgti šunimi. Jeigu žmogaus patiriamas nerimas yra akivaizdžiai iracionalus turint omenyje realią baimės objekto keliamą grėsmę, ir jeigu bijomasi konkretaus gyvūno ar kito objekto, tai vadinama specifine fobija.

Kartais specifinė fobija gerokai apkartina žmogaus gyvenimą. Vorų fobija sergantis žmogus gali jausti nuolatinę įtampą bet kokioje sodyboje ar kitoje kaimo ar užmiesčio vietoje, kur vorų yra daugiau. Panašiai kliudyti gali ir varlių baimė. Na, o tokių dažnų gyvūnų kaip šunys fobija gali gerokai susiaurinti žmogaus bendravimo ratą bei sumažinti jo judėjimo galimybes.

Kartais su baime pragyvenama ne vienerius metus ar dešimtmečius. Tai gali imti kliudyti ir santykiams su artimaisiais ar aplinkiniais, mažinti žmogaus savivertę ir gyvenimo kokybę. Pasitaiko, kad žmonės kartas nuo karto mėgina sukaupti jėgas ir įveikti baimę, tačiau kai fobija jau įsigalėjusi, savarankiškai tai padaryti gali būti sunku. Pastangoms dažnai pritrūksta nuoseklumo ir kryptingumo, be to, žmonės savo baimės reakcijas suvokia kaip įrodymą, kad fobija yra per stipri ir neįveikiama. Tuo tarpu mūsų sustingimas, įsitempimas, drebėjimas ar šaukimas susidūrus su baimės objektu tėra sąlyginės, išmoktos reakcijos, kurios tinkamai gydant gali greitai keistis.

Vienas efektyviausių šiuo metu žinomų specifinių fobijų gydymo būdų- kognityvinė ir elgesio terapija. Jos metu pasiekiama, kad žmogaus jautrumas baimės objektui sumažėtų. Pagrindinis taikomas darbo metodas- tai saugi, iš anksto aptarta akistata su baimę keliančiu objektu, kuomet terapeutui padedant įsitikinama, jog objektas nėra pavojingas, ir baimė labai stipriai sumažėja jau per 1-2 gydymo seansus. Gydymo metu visada be išimčių laikomasi susitarimo principo, tai yra klientas niekada neverčiamas daryto to, kam nėra pasiruošęs.

Svarbiausia darbo dalis vyksta pasitelkus baimės objektą. Atvykstant į antrajį terapijos seansą kliento paprastai prašome atsinešti vorą, varlę ar kitą baimę keliantį gyvūną. Paprastai čia, jeigu reikia, pagelbsti klientų artimieji. Darbą pradedame nuo tokio kontakto su bijomu objektu, koks tuo metu atrodo pakeliamas, pavyzdžiui, galbūt klientas gali išbūti patalpoje, kurioje yra varlė uždengtame stiklainyje. Paskui žengiame po mažą žingsnelį artindami kontaktą, bet tik tokiais etapais, kuriems pritaria klientas. Seanso pabaigoje klientas paprastai gali į rankas imti varlę ar vorą, tačiau prie to  prieinama tik lapsniškai, niekur neskubant ir nuolat įsitikinant, kad patiriamas diskomfortas nekelia grėsmės.

Beje, jeigu sergate retesne specifine fobija ir sutiktumėte, kad jūsų gydymas būtų įrašinėjamas, o vaizdo įrašas vėliau naudojamas psichoterapeutams mokyti, gydymas gali būti ir nemokamas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą