Ketvirtadienį pradėjome dėmesingumu (mindfulness) grįsto streso valdymo užsiėmimus su naująja, penktąja grupe. Ir pradėjome juos, kaip ir visos grupės, dirbančios pagal šią programą visame pasaulyje, nuo vadinamojo "razinos pratimo".
Per nuodugnesnę pažintį su iš pirmo žvilgsnio gerai pažįstamu dalyku - razina - šio pratimo metu turime progą praktiškai išmokti dvi naudingas pamokas: a) šiame tarsi gerai mums pažįstamame objekte yra aspektų, kurių niekad nepastebėjome ir b) mūsų protas gyvena savo gyvenimą, ir tai, kad mes apsisprendžiame kažkam paskirti laiko, dar nereiškia, kad tai vyks sklandžiai ir be trukdžių. Kitaip tariant, mes geriau susipažįstame ne tik su razina, bet ir galime tiesiogiai stebėti savo proto įpročius.
Jeigu jūsų paklaustų, per kiek laiko paprastai suvalgote vieną raziną, ką atsakytumėte? Ko gero, tai teužtruktų vieną kitą sekundę, be to, žmonės retai razinas valgo po vieną. Na, ir dar tai, kad paprastai mes ne tik valgome razinas, bet ir jas kramsnodami su kuo nors kalbamės, dirbame, skaitome knygą ar naršome internete... Ir jeigu mūsų paprašytų žmogui, niekad nevalgiusiam razinos, detaliai apibūdinti jos skonį, kažin, ar tai būtų paprasta.
O pirmojo dėmesingumo lavinimo užsiėmimo metu paskiriame apie 12-15 minučių tam, kad susipažintume su viena razina. Sakote, nesuvokiama? Taip, su ta vienintele, kurią būtent tą kartą išsirenkame iš viso dubenėlio razinų. Kol apžiūrinėjame, liečiame, uostome raziną, klausomės jos skleidžiamų garsų ir galiausiai ragaujame, vyksta keletas įdomių procesų. Nekantravimas, troškimas, kad "veiksmas" vyktų greičiau - tai vienas dažnas dalyvių išgyvenimas, ypač pirmoje pratimo pusėje. Dar vienas universalus reiškinys - susidūrimai su įvairiais "trukdžiais", t.y. mintimis ir vaizdiniais, nesusijusiais su daromu pratimu, arba susijusiais nepageidaujamu būdu. Kažkas vis pamąsto apie darbą, kažkas - apie automobilio parkavimą, dar kitą dalyvį periodiškai kamuoja mintys apie tai, kad jis "neteisingai" daro pratimą... Tačiau egzistuoja ir dar viena, galima sakyti, universali patirtis - nustebimas atradus kažką naujo ir netikėto apie seniai gerai pažįstamą raziną. Gana dažnai šis išgyvenimas anksčiau ar vėliau nukonkuruoja visus kitus ir dėmesys susitelkia į pažindinimosi su razina procesą. Mūsų protas po truputį pradeda priimti naujojo žaidimo taisykles ir įsitraukti...
2010 metais Harvardo universiteto mokslininkai Matthew Killingsworth ir Daniel Gilbert, pasitelkę išmaniuosius telefonus ir atlikę didelės apimties tyrimą gavo įdomius rezultatus: paaiškėjo, kad amerikiečiai tik apie pusę viso laiko būna sutelkę dėmesį į tai, ką daro. Likusį laiką žmonės daro viena, o jų dėmesys klajoja kažkur kitur. Be to, kad ir kaip keistai tai atrodytų, pasirodė, kad klajojantis protas visada yra mažiau laimingas, nei susitelkęs, net jeigu susitelkti tenka į ne itin įdomius ar mėgstamus dalykus! Taigi, jeigu manote, kad kai plaudami indus svajojate apie atostogas šiltame pajūryje, jaučiatės geriau, negu žmogus, tiesiog susikaupęs į indų plovimą, iš tiesų yra atvirkščiai. (Kad ir kaip įtikinančiai atrodytų, kad malonios svajonės puikiai gerina nuotaiką dirbant nuobodžius darbus, šis tyrimas parodė, kad taip vis dėlto nėra).
Ko gero, ne kažin kiek nuo amerikiečių skiriamės ir mes. Todėl nieko keista, kad mažai žinome apie tai, ką valgome, retai pastebime, ką pravažiavome pakeliui į darbą, o ką jau kalbėti apie tai, kad pastebėtume savo nepastabumą... Būtent todėl dažnai, pradėjus daryti razinos pratimą ir žinant, kad esame dėmesio lavinimo pratybose, visi "trukdžiai" ir "nepasisekimai" tampa ypač pastebimi. Tačiau nieko keista, kad jų atrandame, juk mūsų protas jau įpratęs taip gyventi, t.y. pusę laiko užsiimti "savais reikalais". Kad tai galėtų po truputį keistis, pirmiausia tenka susipažinti su esama padėtimi ir ją priimti kaip gyvenimo realybę.
Be to, atradus, kad tiek kartų valgytoje razinoje vis dar yra neatrastų aspektų ir ypatumų, kyla natūralus klausimas - o kiek dar dalykų aš nepastebiu? Kiek dar neatrastų aspektų slepia tai, su kuo kasdien susiduriu? Šie klausimai - jau kelias į didesnį dėmesingumą ir (ilgainiui) į geresnę savijautą.
Kartą vienos iš dėmesingumo tyrinėtojų, Harvardo universiteto socialinės psichologės Ellen Langer žurnalistas paklausė, ar ji turi sąrašą vietų arba dalykų, ką būtinai nori per gyvenimą aplankyti arba patirti. Ji atsakė: "Ne, tokio sąrašo aš neturiu. Tam, kad patirčiau įdomių dalykų, man nereikia važiuoti, pavyzdžiui, į Paryžių. Viskas, į ką žvelgiame su smalsumu, ir kame ieškome naujumo, tampa įdomu."
Beje, tiems, kam įdomu, kaip sąmoningumą ir dėmesingumą galima lavinti tiesiog kasdienybėje, verta paskaityti labai žemišką, praktišką ir tikrai naudingą Gill Hasson knygą "Mindfulness. Be mindful. Live in the moment."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą