Nežinau kaip Jums, bet daugeliui žmonių patys sunkiausi konfliktai yra tie, kurie nuolat vyksta juose pačiuose. Kasdieniame gyvenime galime nuolat jausti, jog vyksta vidiniai karai (kai atsisakome deserto, nors priešais mus padėklas su sausainiais, kai apsisprendžiame išeiti pabėgioti, nors šalia lova su šiltais patalais ir lentynos su įdomiomis knygomis). Kai ir vėl pasiduodame pagundai, kuri neleidžia artėti prie pasirinkto tikslo, dažnai atsidūstame „visai neturiu valios“.
Pralaimėję savo vidinius karus vis dejuojame, jog jėgos juos laimėti visai neturime, tačiau retai galim atsakyti kokia tai jėga ir kaip jos gauti (ar įgauti). Skirtingi mokslininkai ar jų grupės valią apibrėžia kiek skirtingai, todėl ir tyrinėja kiek skirtingus aspektus. Žinoma, visų įmanomų požiūrių aprėpti neįstengsiu, bet pristatysiu bent keletą.
Vienas iš galimų valios apibrėžimų yra kaip gebėjimo pasipriešinti esamoms pagundoms arba atidėti pasitenkinimą dėl ilgalaikių tikslų. Gebėjimo atidėti pasitenkinimą eksperimentinius tyrimus daugiau, nei prieš 40 metų pradėjo W. Mishel su kolegomis (apie 1960m.) (eksperimentas keičiant jo sąlygas ne kartą kartotas pvz., Kidd, Palmeri, Aslin, 2013). Remiantis W. Mishel tyrimų duomenimis, vaikai gebantys atidėti malonumą būdami ketverių, vyresniame amžiuje buvo sėkmingesni už tuos bendraamžius, kurie atidėti malonumo nemokėjo. Minėto autoriaus eksperimentą bei savo asmenines įžvalgas šia tema šauniai pristatė kolega Dainius (čia rasite netgi vaizdinės medžiagos).
Tuo tarpu man pasidarė smalsu kaip skirtingi autoriai aiškina valią ir kaip remiantis tyrimų duomenimis galima įgauti savireguliacijos gebėjimą (ir ar apskritai yra tokia galimybė). Tam, kad geriau suprastumėme valią, W. Mishel ir J. Metcalfe (1999m.) sukūrė dviejų glaudžiai tarpusavyje sąveikaujančių sistemų - „karštos“ ir „šaltos“ modelį. Autoriai paprašė įsivaizduoti, jog žmoguje egzistuoja dvi sistemos. „Šaltoji“ - žinojimo sistema, pastarąjai apibūdinti tinka tokie žodžiai kaip mintinė, lėta, racionali, strateginė, nuosekli ir emociškai neutrali. Būtent nuo šios sistemos priklauso mūsų savireguliacija ir savikontrolė bei racionalus, apgalvotas, strategiškas elgesys. Priešinga šaltąjai sistemai yra „karštoji“ - emocinė sistema. Pastaroji yra greita, paprasta, nevalinga, refleksiška, veikimo.
Jei konfliktą tarp dviejų sistemų tektų iliustruoti pavyzdžiu, tai būtų žmogus turintis tikslą pvz., sulieknėti, bet tuo pačiu kasdien susiduriantis su troškimu pilna burna valgyti saldumynus ar rūkytą dešrą. Paprastai dauguma žmonių gerai žino, jog brokolius valgyti sveikiau, nei saldumynus ar, kad antsvoris kenkia sveikatai („šaltoji“ sistema), tačiau koją pakiša troškimas, aiškus malonaus skonio prisiminimas („karštoji“ sistema). Ir kiekvieną kartą, kai pralaimite konfliktą (pasirenkate greitą malonumą, o ne ilgalaikę naudą), tas nutinka dėl „karštosios“ sistemos „įsijungimo“.
Pats paaiškinimas ir supratimas dar visai neatsako į klausimą, kur gauti valios. Ar vieni žmonės gimsta mokėdami atidėti malonumus, o kiti ne? Balansas tarp šių dviejų sistemų priklauso nuo daugelio veiksnių, vienas iš jų – asmens išsivystymo lygis. Remaintis W. Mishel ir kt. autorių tyrimais „karštoji“ sistema vystosi ir dominuoja ankstyvaisiai gyvenimo metais, tuo tarpu „šaltoji“ sistema vystosi maždaug nuo ketvirtųjų gyvenimo metų ir tampa vis labiau dominuojanti vaikui bręstant. Abi sistemos susijusios su skirtingomis galvos smegenų dalimis ir vystosi priklausomai nuo tų smegenų dalių vystymosi. Prasmė klausti nuo ko labiau priklauso daugelis psichologinių mūsų gebėjimų (t.p. ir valios) yra tokia pati kaip klausti nuo ko labiau priklauso stačiakampio plotas nuo ilgio ar nuo pločio. Daug svarbiau klausti kokias strategijas taikyti, kad kiekviename žmoguje esančią valią sustiprintumėme tiek, kiek galima. W. Mishel ir kolegos tyrinėdami vyresnius vaikus pastebėjo, kad vystosi ne tik skirtingos smegenų sritys, bet augdami vaikai išmoksta vis daugiau „atvėsimo“ strategijų ir būtent dėl šių strategijų gali atsispirti pagundoms.
Jei kalbėtumėme apie malonumo atidėjimo strategijas, tai verta paminėti kelias iš jų. Vienas kelias sėkmingai laimėti karą prieš pagundą ir „išjungti“ „karštąją“ sistemą yra gerai atitraukti dėmesį nuo vilionės. Pvz., vaikai eksperimente užsidengdavo akis, nukreipdavo žvilgsnį nuo zefyro, pasakodavo tyrėjams, jog mintyse žaizdavo. Tuo tarpu būdami suaugę ir nedalyvaudami labaratoriniame eksperimente mes dažnai turime dar daugiau pasirinkimo galimybių dėmesį atitraukti ir galime rinktis tiek fizinį pasitraukimą nuo pagundų, tiek ir mintinį. Antras kelias neutralizuoti vilionę yra pakeisti mintines reprezentacijas. Viename tyrimų W. Mishel it kolegos vaikų prašė apie būsimąjį apdovanojimą galvoti dviem skirtingais būdais. Vienu atveju apie tai koks būsimas apdovanojimas bus skanus, maloniai slys gomūriu, kitu atveju galvoti apie zefyrus tarsi apie purius, apvalius, lengvus it debesys burbulus. Nesunku nujausti, kad galvojantiems apie „šaltuosius“ apdovanojimo bruožus (purumą, apvalumą, lengvumą) atsispirti pagundai pavyko gerokai lengviau.
Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį, jog nors šnekamojoje kalboje dažnai kalbame apie valios jėgą, o kai neatsispiraime pagundai dažnai kalbame apie silpnumą, tačiau remiantis ką tik pateikta informacija, akivaizdu, jog karą prieš pagundas galima laimėti ne tiek dėl turimos jėgos, kiek dėl pasirinktos išmintingos strategijos. Na o apie kitus veiksnius įtakojančius valią bei kitų tyrėjų darbą jau kitame įraše.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą