Net sudėtingiausia diagnozė nėra nuosprendis

Birželio pabaigoje viena žymiausių JAV kognityvinių terapeučių, dialektinės ir elgesio terapijos (angl.DBT) kūrėja Marsha Linehan laikraščiui New York Times atskleidė iki šiol neviešintus savo gyvenimo faktus apie tai, kad ją pačią daug metų kamavo emociškai nestabilus (arba ribinis) asmenybės sutrikimas, kuriam gydyti pirmiausiai ir buvo skirta jos sukurtoji DBT. (visą straipsnį galima rasti čia)

Vienas iš šio atsiskleidimo tikslų - mažinti žmonių baimes bei koreguoti nuostatas, susijusias su psichiatrinėmis diagnozėmis. Kartais netgi vieno ar kito nerimo sutrikimo diagnozė žmogui gali žmogui sukelti bejėgiškumo, nevilties jausmus: jis pasijunta tarsi antrarūšis, sergantis, kartais netgi nenormalus, nepaisant to, kad nerimo sutrikimai šiandien labai veiksmingai gydomi, ir gavęs reikiamą pagalbą bei išmokęs su savo simptomais tvarkytis žmogus gali gyventi visavertį, turiningą ir prasmingą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Marshos Linehan atsiskleidimas - puiki iliustracija, kad netgi ir daug rimtesnė diagnozė (o prieš keletą dešimtmečių žmonės, kuriems būdavo diagnozuojamas emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas, buvo laikomi nepagydomais) - toli gražu neprivalo būti nuosprendis, jeigu žmogus ieško išeičių ir stengiasi.

Marsha Linehan savo gyvenimą įprasmino keliariopai - ji ne tik išmoko rūpintis pati savimi, bet ir remdamasi savo išgyvenimais, patirtimi, žinojimu, kaip jaučiasi emociškai nestabilus žmogus, sukūrė terapiją, kurios efektyvumas pasirodė esantis daug didesnis, negu kurio nors ankstesnio gydymo būdo, taikyto itin sunkiems, labai kenčiantiems, besižudantiems ir besižalojantiems pacientams.

DBT komponentai dėliojosi iš pačios Marshos Linehan patirties. Dialektine ši terapija vadinama todėl, kad sujungia du komponentus - radikalų savęs ir savo esamos situacijos priėmimą bei poreikio keistis suvokimą. Abu jie atsirado iš Marshos Linehan išgyvenimų - kartą maldos metu ji pajuto, kas yra meilė sau, ir šis stiprus potyris padarė jai didelę įtaką (čia galima pamatyti įspūdingą vaizdo įrašą, kuriame M. Linehan pasakoja apie savo patyrimą). Kita vertus, ji suvokė, kad svarbu ne tik mylėti save tokią, kokia yra, t.y. žmogų, kurio emocinės reakcijos gerokai stipresnės, nei daugelio kitų, tačiau ir keisti savo elgesį, t.y. išmokti susidoroti su neigiamomis emocijomis nesigriebiant destruktyvių metodų - žalojimosi ar žudymosi. Dar tolimesnė patirtis parodė, kad nors labai svarbu priimti save ir suprasti, jog būtina keistis, norint tai padaryti būtini įgūdžiai, kurie padėtų efektyviai spręsti kasdienes problemas. Todėl šiuo metu dialektinė elgesio terapija susideda tiek iš asmeninio darbo su terapeutu, tiek grupinio darbo, kuriame lavinami emocijų valdymo, tarpasmeninio bendravimo ir kiti būtini įgūdžiai.

Angliškai asmenybės sutrikimai vadinami "personality disorders", t.y. netvarka, betvarkė asmenybėje. Šios betvarkės niekam nepavyksta sutvarkyti per vieną dieną, tačiau kad ir kokia ta betvarkė bebūtų, kai žmogus nusprendžia, kad savo dienas leis pagal išgales ją tvarkydamas, jo gyvenimas tampa ko gero prasmingiausias, koks tik toje situacijoje gali būti.

Ž.A.I.S.K.

Vakar stebėjau tris draugų vaikus - 4, 6 ir 9 metų. Dvi mažesniosios buvo mergaitės, vyresnysis - berniukas. Net ilgokai važiuodami automobiliu, neturėdami nei daug laisvės judėti, nei žaislų, jie visą laiką žaidė, improvizavo, tapdavo įvairiausiais personažais, kūrė monologus tarp jų, ir klegėjo, klegėjo... Tėtės paklausti papasakojo, ką veikė anksčiau tą dieną, tačiau turbūt linksmiausi, gyvybingiausi buvo žaisdami, juokaudami, improvizuodami DABAR.

Suaugę kai kurie iš mūsų įprantame galvoti, kad turime beveik visą laiką būti rimti ir veikti ką nors naudinga. Ypač žmonės, kurie linkę savo vertę susieti visų pirma su pasiekimais (geru atlyginimu, rimtomis pareigomis, gera aplinkinių nuomone, visada tvarkingais namais ir t.t. ir pan.), gali itin rimtai žiūrėti į visus darbus bei reikalus ir sunkiai rasti laiko hobiams, poilsiui, ir kitiems tiesioginės "naudos" neatnešantiems užsiėmimams, arba tiesiog žaismingesniam, lengvesniam žvilgsniui į tai, iš ko susideda mūsų kasdienybė.

Vaikams nereikia ypatingų sąlygų, kad galėtų žaisti. Jie žaidžia visur. Esu tikra, kad jie žaidė ir koncentracijos stovyklose. Panašiai ir mes, suaugusieji, dažniausiai galime rasti progų pažaisti, ar tiesiog apžvelgti aplinką žaismingu žvilgsniu ir tuomet, kai turime rūpesčių, kai laukia daugybė darbų ar kai nerandame išeities iš sunkios situacijos. Gal tai suteiks energijos, leis trumpai pailsėti, ir tuos pačius darbus paskui nudirbsime lengviau, o po jų jausimės mažiau išvargę?

Apie tokią galimybę, kurią turime ir kasdieniškiausiose gyvenimo situacijose, gali priminti ši santrumpa:

Ž. - žiūrėk. Tiesiog apsidairyk, kas yra aplink tave. Kas yra dabar. Kas šią akimirką yra tavo gyvenimas? Iš kur atkeliavo ši plaunama lėkštė tavo rankose? Ar visi šie žmonės, kurie dabar klausosi tavo pamokos? Ar šis dėstytojas, kurio paskaitoje sėdi?
A. - atsiverk. Nesvarbu, ar tai, kas šiuo metu vyksta, tau patinka, ar ne, dabar yra būtent tai. Dažnai mums norisi nusisukti, atsiriboti nuo nepatinkančių dalykų, bet tada kartu nusisukame ir nuo galimybės patirti dabartį ir rasti joje ir prasmės, ir lengvumo, ir žaismės. Ar tikrai mūsų gyvenimas toks rimtas ir sunkus? Ar tikrai būtinai privalome taip iškilmingai į save žiūrėti? Kas atsitiktų, jeigu trumpam tai pasidėtume į šalį, ir tiesiog įsižiūrėtume į purvinas vaiko kojas? Į nešvarias grindis, kurių nespėjome išplauti? Į savo vėlavimą ir skubėjimą? Į savo atostogų norą?
I. - išbūk. Kad ir kas vyktų, leisk sau su tuo pabūti. Jei tai didelis ar mažas malonumas - pabūk su juo. Jei didelis ar mažas nemalonumas - praleisk keletą akimirkų jame. Pažaisk su savo gyvenimo smiltelėmis. Leisk sau pajausti, kaip jos teka tarp pirštų.
S. - stebėk, kas vyksta, kai pasidairai po savo gyvenimą kiek valiūkišku žvilgsniu? Gal kas nors jame truputį juokinga? Paradoksalu? Kaip tai veikia po to einančią tavo gyvenimo akimirką? Ir dar kitą?
K. - klausk. Kas esame? Kas yra medžiai? Kas yra diena? Kas yra vasara? Kodėl visa tai yra?... Vaikai nesibodi nežinoti, domėtis ir klausti, ir todėl jaučiasi gyvi. Ir mes tokie jaučiamės, kai nuoširdžiai domimės ir klausiame. Ir ieškome atsakymo.

Vaikai daugybės dalykų išmoksta žaisdami. O mes galime žaisdami nudirbti daugybę darbų. Mažų ir didelių. Rimtų ir nerimtų.

Apie prietarus, ateities spėjimą ir mąstymo klaidas

Ar kiek nors sunerimstate sudužus veidrodžiui, perbėgus kelią juodai katei arba prisisapnavus blogam sapnui? Net jeigu esame mažai prietaringi, atsitikus vienam ar kitam įvykiui, apipintam prietarais, gali kilti minčių apie galimas nelaimes ar nesėkmes, nors, ko gero, dauguma žmonių netrukus sau pasako, kad "tai tik prietarai" ir daugiau apie tai negalvoja.

Tačiau iš kur ir kodėl prietarai atsirado? Kodėl jie gyvuoja? Kodėl mes kartais tikime keisčiausiais dalykais, pavyzdžiui, kad jeigu pravažiuos lyginis troleibusų skaičius, tai seksis, o jei nelyginis - nesiseks? Į šiuos klausimus iš dalies gali atsakyti vieno iš žymiausių biheivioristų, amerikiečio Burrhus Frederic Skinner'io tyrimai. Jis tyrinėjo, kaip gyvūnai mokosi, tyrimams dažniausiai pasitelkdamas žiurkes bei balandžius. Skinner'is išgarsėjo daugiausiai dėl to, kad atrado vadinamąjį operantinį sąlygojimą, t.y. dėsnį, kad tam tikro žmogaus ar gyvūno veiksmo dažnumą paveikia tai, kas eina po jo. Ir gyvūnai, ir žmonės yra linkę kartoti veiksmus, po kurių sulaukia apdovanojimo (pvz. paspaudus tam tikrą pedalą žiurkei iškrenta kąsnelis maisto), bei vengti veiksmų, po kurių eina bausmė (pvz. paspaudus kitą pedalą žiurkę nupurto elektros srovė). Šiuo atveju ryšys tarp vieno pedalo ir apdovanojimo bei kito pedalo ir bausmės yra realus ir padeda gyvūnui gauti maisto bei išvengti purtymo elektra.

Tačiau Skinner'is taip pat pastebėjo ir kitą įdomų faktą. Vieno tyrimo metu keli alkani balandžiai buvo patalpinti į atskiras eksperimentines dėžes ir vienodais laiko intervalais, visai nepriklausomai nuo balandžių elgesio, tyrėjai jiems paduodavo lesalo. Netrukus pasirodė, kad balandžiai įprato kartoti skirtingus judesius - vienas nuolat vaikščiojo ratu po dėžę, kitas stovėjo įrėmęs galvą į vis tą patį dėžės kampą, trečias - lingavo galvą aukštyn žemyn. Paaiškėjo, kad balandžiai įprato kartoti atsitiktinį judesį, kurį atliko prieš pat gaudami lesalo. Nors šiuo atveju jokio ryšio tarp jų elgesio ir lesalo gavimo iš tiesų nebuvo, balandžiai "manė" kitaip, t.y. tapo... prietaringi!

Šis dėsningumas veikia ir "priešinga kryptimi" - ir gyvūnai, ir žmonės yra linkę vengti to, kas vyko prieš pat išgyvenant ką nors labai nemalonaus ar skausmingo, nors kartais tarp tų dalykų nebūna jokio ryšio. Pavyzdžiui, gana dažnai žmonės, patyrę panikos priepuolį, jeigu tik gali, vengia tos vietos, kurioje jis ištiko, bijodami, kad jeigu vėl ten atsidurs, priepuolis pasikartos. Todėl kartais vengiama tam tikros gatvės, tam tikros parduotuvės arba tam tikros troleibuso stotelės. Dar vienas pavyzdys - žmonės, gydomi chemoterapija. Šio gydymo metu naudojami medikamentai dažnai sukelia labai stiprų pykinimą ir blogą savijautą. Ir nors tai neturi jokio ryšio su tuo, ką žmogus prieš tai būna valgęs, gana daug žmonių paskui ilgą laiką arba kartais ir visą gyvenimą jaučia pasišlykštėjimą ir nevartoja to produkto ar patiekalo, kurį valgė prieš pat chemoterapijos seansą.

Taigi, ši mąstymo ypatybė, kuomet vienas po kito einantys įvykiai susiejami priežastiniais ryšiais, būdinga tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Žinoma, žmonės turi vieną didžiulį pranašumą - jie gali suvokti savo mąstymą ir tikrinti, ar spėjami priežastiniai ryšiai yra realūs. Tačiau kol žmogus nesuvokia, kas vyksta, aplinkybės ar aplinkiniai gali jam turėti stebėtinai daug įtakos. Pavyzdžiui, savo knygoje "Making up the Mind" britų neuropsichologas Chris Frith rašo, kad Kembridžo universiteto psichologijos studentai kartą privertė savo dėstytoją skaityti paskaitas stovint kairiajame auditorijos kampe labai paprastomis priemonėmis: jie imdavo žiovauti arba mėtyti ant žemės rašiklius kaskart, kai dėstytojas pajudėdavo dešinėn. Suprantama, šis "triukas" veikė tik todėl, kad dėstytojas nenutuokė, kas vyksta, tačiau tai labai gražiai iliustruoja, kaip veikia mūsų smegenys, ypač tuomet, kai mes nesuvokiame, kas vyksta, ir sąmoningai to nevaldome.

Žmogaus (ir gyvūnų) smegenys nuolat prognozuoja ateitį ir stengiasi, kad joje būtų kuo daugiau malonumų ir mažiau nemalonių potyrių. Spėdamos jos remiasi iš ankščiau sukaupta informacija (kurią mes nebūtinai suvokiame, kaip aukščiau aprašytas dėstytojas) ir tarsi nustato mums elgesio taisykles, pvz.: "Neik į dešinę, nes studentai ims žiovauti", "Neik į parduotuvę, nes ištiks panikos priepuolis", "Neik į gimtadienį, nes būsi sutrikęs ir nežinosi, ką pasakyti", "Nekurk ateities planų, nes vis tiek nepavyks jų įgyvendinti", "Tuoj pat persirenk drabužius, nes ant jų gali būti mikrobų", "Neleisk vaiko į ekskursiją, nes jam gali kas nors atsitikti", "Nesistenk, nes vis tiek nieko nepasieksi", "Negalvok apie problemas, nes blogai jausiesi". Visos šios taisyklės remiasi tam tikra iš kažkur anksčiau gauta informacija, ir dažnai mes joms paklūstame nesuvokdami, ką darome. Galbūt mums praietyje yra nutikę kažkas, dėl ko taip manome. O galbūt mums taip sakė svarbūs žmonės. Arba gal matėme filmą arba skaitėme knygą, kuri mums labai įsiminė? Pavyzdžiui, aš paauglystėje buvau apsinuodijusi lietuvišku baltu rūkytu sūriu. Ir nors šiaip maistui nesu išranki, rūkyto sūrio vengiu jau maždaug 20 metų. Mane stabdo paprasta taisyklė: "Nevalgyk rūkyto sūrio, nes bus labai bloga", ir daugybę metų aš jai net nesusimąstydama paklūsdavau. Atrodė, kad nieko ypatingo ir neprarandu. Tačiau neseniai teko valgyti salotų su šiuo sūriu. Paragavau ir buvau nustebusi, kokios jos skanios. Bloga nepasidarė, tad dabar turiu įvairesnės ir labiau realybę atspindinčios informacijos apie šį sūrį - nors nuo jo gali būti bloga, tačiau ne visada, be to, suderintas su kitais produktais jis gali būti labai skanus.

Tad nors šis mūsų mąstymo mechanizmas, padedantis numatyti ateitį, daugelyje situacijų gali būti labai naudingas, juo besąlygiškai pasikliauti galime ne visada. Kognityvinėje terapijoje nepagrįstas "ateities spėjimas" yra laikomas viena iš dažniausių ir labiausiai trukdančių mąstymo klaidų. Pavyzdžiui, vienas iš svarbių depresijos simptomų yra niūrus požiūris į ateitį, manymas, kad "visada viskas bus taip pat blogai, kaip dabar", nors iš tiesų labai daugelio dalykų apie ateitį mes tiesiog nežinome, o šiandieninė mūsų nuotaika ne taip ir stipriai lemia tai, kas mums nutiks rytoj. Taip pat įrodyta, kad jaučiantis padidintą nerimą žmogus stipriai pervertina, kokia tikimybė, kad įvyks jam nerimą keliantis įvykis. Pavyzdžiui, dauguma žmonių, bijančių skristi lėktuvais, ko gero nustebtų, kad tikimybė žūti jais skrendant yra viena iš dešimties milijonų. Ypač sunku šiais skaičiais patikėti skristi bijančiam žmogui būna jau sėdint lėktuve, kuris ruošiasi kilti. Tuomet gali subjektyviai atrodyti, kad tikimybė, jog būtent tas lėktuvas, kuriame sėdime, nukris, yra arti 100 proc. Tačiau baimė skristi yra tokia dažna, kad bet kuriame didesniame lėktuve lengvai rasime bent keletą žmonių, įsitikinusių, kad būtent jų lėktuvas yra tas vienas iš milijonų.

Tad kai tikime, kad būtent "mūsų" lėktuvas nukris, kai vengiame eiti į prie namų esančia stotelę arba artimiausią "Maksimą", nes ten patyrėme panikos priepuolį, mus valdo tas pats biologiškai determinuotas mąstymo mechanizmas, kaip ir balandį, manantį, kad jo narvelyje maisto atsirado dėl to, kad jis linksėjo galva arba vaikščiojo ratu. Ne visi priežastiniai ryšiai yra tikri, kai kurie - tik mūsų proto "spėjimas". Kuo daugiau mūsų spėjimai atitrūkę nuo realybės, tuo svarbiau juos koreguoti, kad galėtume gyventi gerą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Kodėl neverta žudytis?

Kognityvinės ir elgesio terapijos eksperto iš Argentinos Eduardo Keegan mintys, išsakytos seminaro Kaune metu.

Savižudybė niekada nėra geras sprendimas, nes:

1. Beveik visi besižudantieji serga vienu ar kitu psichikos sutrikimu, dažniausiai depresija. Todėl sprendimas nusižudyti būna ne žmogaus laisvai priimtas, o ligos padiktuotas sprendimas. Jeigu sergame depresija, normalu, kad kyla minčių apie savižudybę. Tai vienas iš klasikinių požymių, kad mums reikia gydymo.

2. Netgi jeigu labai stipriai tikime, kad niekas niekada nepasikeis ir jokios mūsų pastangos neturi reikšmės, tai klaidingas įsitikinimas. Gyvenimas yra nuolatinis kitimas, ir mūsų elgesys tikrai daro įtaką tam, kaip jaučiamės.

3. Savižudybę visada verta atidėti, nes ji bet kada bus prieinama, o po jos nebus prieinami jokie kiti variantai.

4. Net jeigu norime savo mirtimi kam nors atkeršyti, ar ką nors pamokyti, po to, kai mirsime, jau nebūsime čia ir negalėsime stebėti, kaip mūsų mirtis veikia aplinką, kitus žmones ar įvykius.

5. Jeigu norime mirti, nes manome, kad esame našta savo šeimai, prisiminkime, kad kiekviena šeima verčiau pakels be kokią kitą naštą, negu šeimos nario savižudybės naštą.

6. Religijos paprastai neigiamai pasisako apie savižudybes. Pvz. krikščionybėje teigiama, kad nusižudžiusieji keliauja į pragarą.

7. Iš kiekvienos situacijos yra dar bent viena išeitis.

Kai kyla minčių, kad pacientas gali nusižudyti...

Šis tekstas skirtas pirmiausiai specialistams - gydytojams ir psichologams
Penktadienį Kaune įvyko kognityvinės ir elgesio terapijos (KET) eksperto iš Argentinos, Buenos Airių universiteto profesoriaus Eduardo Keegan seminaras apie tai, kaip pasitelkus KET strategijas, galima dirbti su suicidiškais pacientais.

E. Keegan pristatė pagrindinius faktorius, kurie, kaip rodo moksliniai tyrimai, didina savižudybės riziką, taip pat šiuo metu dažniausiai naudojamus suicidiškumo vertinimo instrumentus, bei svarbiausias strategijas, taikomas dirbant su suicidiškais pacientais.

Pasak pranešėjo, nors kartais savižudybės ir jų priežastys vis dar romantizuojamos, tyrimai rodo, kad 90 proc. nusižudžiusių asmenų turi psichikos sutrikimų, o likusieji - panašių simptomų, tik jie nėra pakankami nustatyti konkrečioms diagnozėms. Pats dažniausias su savižudybėmis siejamas psichikos sutrikimas - depresija, taip pat labai dažnai žudosi nuo alkoholio bei narkotikų priklausomi žmonės. Jeigu žmogus serga depresija, labai svarbu įvertinti, kiek jį apėmusi neviltis ir kaltė, nes šie jausmai ypač stipriai susiję su savižudybės rizika. Maždaug trečdalis nusižudžiusiųjų turi asmenybės sutrikimų, iš kurių dažniausiai pasitaiko ribinis asmenybės sutrikimas. Tačiau ir asmenybės sutrikimų turintys asmenys dažniau žudosi tuomet, jeigu serga depresija arba yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų.

E. Keegan įvardijo Amerikos Suicidologų asociacijos apibrėžtus įspėjamuosius ženklus, rodančius, kad asmuo gali nusižudyti. Patys svarbiausi iš jų yra grasinimas nusižudyti, galvojimas apie savižudybės įvykdymo būdus, priemonių, kurios leistų nusižudyti, paieška, ir kalbėjimas apie mirtį, mirimą bei savižudybę. Taip pat labai rimti signalai yra neviltis, pyktis, įsiūtis, jausmas, kad esi užspeistas į kampą, alkoholio ir narkotikų vartojimas, socialinė izoliacija, nerimas ir ažitacija, nuotaikų pokyčiai, nepakankamas arba pernelyg ilgas miegas bei priežasčių gyventi ir gyvenimo prasmės trūkumas. Ypač rimtai, pasak pranešėjo, vertėtų žiūrėti į tokius atvejus, kai asmuo turi konkretų savižudybės planą, yra apimtas stiprios nevilties, piktnaudžiauja alkoholiu ir gali lengvai gauti priemonių, kurių pagalba nusižudytų. E. Keegan patarė visiems specialistams, kurie savo praktikoje susiduria su suicidiškais pacientais ar klientais, įsiminti šiuos rizikos faktorius, kad iškilus poreikiui būtų galima įvertinti suicido riziką. Tai ypač svarbu šeimos gydytojams, nes tyrimai rodo, kad didelė dalis nusižudžiusių asmenų likus mėnesiui arba mažiau iki savižudybės būna apsilankę pas savo šeimos gydytoją. Todėl šeimos gydytojai, pasak E. Keegan, gali ypač daug nuveikti, jeigu išmoks lengviau atpažinti galimo suicido grėsmę ir nukreips pacientą pas psichikos sveikatos specialistus.

Vienas iš trukdžių, E. Keegan teigimu, neretai kliudančių šeimos gydytojams atpažinti ir įvertinti suicido grėsmę, yra baimė apie tai klausti ir kalbėtis, bei klaidingas manymas, kad kalbėjimas su pacientu apie savižudybę gali jį paskatinti nusižudyti. Anot pranešėjo, yra priešingai - vengimas yra daug pavojingesnė strategija. Taip pat labai svarbus yra specialisto elgesys - jeigu jis gali su pacientu apie jo išgyvenamus jausmus ir išsakomus suicidinius ketinimus kalbėti empatiškai ir kartu dalykiškai, tai užtikrina gerą kontaktą ir kartu savaime mažina savižudybės riziką. Daug žmonių, anot KET terapeuto iš Argentinos, gėdijasi savo suicidinių minčių, todėl ypač svarbu jų nekaltinti, ir padėti jiems suprasti, kad pvz. sergant depresija daug kam kyla tokių minčių, t.y. nors savižudybė nėra normalus elgesys, turėti suicidinių ketinimų sergant depresija yra normalu.

E. Keegan teigimu, suicidiški pacientai tarpusavyje gali gerokai skirtis. Specialistas išskyrė dvi svarbiausias šių pacientų grupes. Tipinis pirmosios grupės pacientas būtų vidutinio arba vyresnio amžiaus vyras, patyręs netektį (pvz. netekęs darbo arba artimo žmogaus), apimtas stiprios nevilties ir iš tiesų norintis mirti bei taip nutraukti savo patiriamas kančias. Antrajai grupei atstovautų tipinė pacientė jauna moteris, kuri gali griebtis savižudybės pvz. po konflikto su svarbiu žmogumi, tačiau šio veiksmo pagrindinis tikslas yra ne mirti, o sulaukti tam tikrų pokyčių aplinkoje, pvz. kitokio elgesio, dėmesio ar pan. Po nepavykusio mėginimo žudytis pirmosios grupės pacientai patiria nusivylimą dėl to, kad liko gyvi, tuo tarpu antrosios grupės pacientės jaučia palengvėjimą. Jos taip pat dažniau būna linkusios rinktis mažiau pavojingas žudymosi priemones, kurios paliktų galimybę išsigelbėti, pvz. nuodijasi vaistais, tuo tarpu pirmosios grupės pacientai dažniau renkasi tokius savižudybės būdus, kurie didina mirties tikimybę, pvz. šaunamąjį ginklą.

E. Keegan taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kartais aplinkiniai būna linkę nerimtai žiūrėti į grasinimus nusižudyti, ypač jeigu žmogus tuo grasina ne pirmą kartą. Tačiau grasinimas nusižudyti, anot specialisto iš Argentinos, visada yra rimtas signalas, į kurį būtina reaguoti. Nors pacientai, kurių tikslas yra pirmiausiai sulaukti pokyčių aplinkoje, miršta rečiau, nei tie, kurie iš tiesų nori užbaigti gyvenimą, būtina turėti omenyje, kad savižudybę įvykdyti gali ir vieni, ir kiti.

Kadangi šių dviejų grupių pacientų motyvacija, skatinanti juos kelti prieš save ranką, yra labai skirtinga, tai ir strategijos, kurių pagalba specialistas gali mažinti jų suicidiškumą, labai skiriasi.

Dirbant su žmonėmis, kurie yra apimti skausmo ir nevilties, pirmiausia yra labai svarbu juos išklausyti, neskubant iš karto kalbėti apie pozityvesnius dalykus, o vėliau - dirbti su jų disfunkciškais įsitikinimais, kad mirtis yra vienintelė išeitis iš susidariusios situacijos, ir kad jų būklė niekada nepagerės. Pasak E. Keegano, specialisto pozicija turi būti visiškai nesvyruojanti - jis jokiomis aplinkybėmis neturi sutikti, kad savižudybė yra gera išeitis. Taip pat labai svarbu dirbti su paciento priežastimis gyventi, taip stiprinant jo viltį. Viena iš terapinių užduočių, dažnai taikomų tokiais atvejais, yra priežasčių gyventi sąrašo sudarymas. Kartais taip pat pasitelkiamas metodas, kai klientas prašomas įvardyti, ko jis nepamatys kiekvienais ateinančiais savo gyvenimo metais, jeigu dabar mirs.

Anot E. Keegan, taip pat labai svarbu padėti pacientui įsisąmoninti mirties baigtinumą - kad po to nieko kito išmėginti, patirti jis jau nebegalės. Todėl savižudybę visuomet verta atidėti, nes jos galimybė visada išliks, tuo tarpu po jos jau nebeliks jokių kitų galimybių. Be to, depresija sergantiems, suicidiškiems žmonėms dažnai atrodo, kad jų nuotaika gali pagerėti tik tuomet, jeigu įvyks labai reikšmingi ir itin pozityvūs dalykai. Todėl naudinga juos mokyti pastebėti, atrasti mažus, kasdienius džiaugsmus, bei leisti sau juos patirti. Pacientai, kuriuos kamuoja kaltės jausmas, kartais gali neleisti sau daryti malonių dalykų, manydami, kad po to kaltės jausmas dar daugiau išaugs. Tokiais atvejais galima skatinti juos daryti mažus pokyčius ir stebėti, kaip kinta nuotaika, o jeigu kaltė iš tiesų stiprėja - dirbti su ją skatinančiomis mintimis bei įsitikinimais.

Dirbant su antrosios grupės pacientais, tarp kurių pasitaiko nemažai žmonių, turinčių ribinį asmenybės sutrikimą, pasak E. Keegan, labai svarbu turėti galvoje, jog šie žmonės paprastai žudosi arba žalojasi todėl, kad jiems trūksta tiek problemų sprendimo, o svarbiausia - emocijų valdymo įgūdžių. Tad dirbant su šiais pacientais svarbiausias tikslas yra didinti jų kompetenciją tose srityse. Žinoma, vėlgi labai svarbi yra empatija ir paciento priėmimas - terapeutas nuolat rodo, kad jis priima visas paciento emocines reakcijas, tačiau nemano, kad bet koks tvarkymosi su šiomis emocijomis būdas yra tinkamas. Netinkamais emocijų reguliavimo būdais ir laikomas žalojimasis ir žudymasis, ir pacientas nuolat skatinamas pasitelkti alternatyvias, mažiau destruktyvias strategijas. Emocinį stabilumą, anot E. Keegan, galima didinti įvairiais būdais - čia gali padėti tiek medikamentai, tiek meditacija, joga, relaksacija ar kiti metodai, padedantys toleruoti ir reguliuoti emocijas. Labai daugeliui žmonių, anot E. Keegan, emocijas reguliuoti padeda rašymas - tai gali būti tiek dienoraščio vedimas, tiek savo automatinių minčių registravimas.

Dirbantiems su suicidiškais pacientais specialistams, anot E. Keegan, labai svarbu bendrauti su kolegomis ar supervizoriais, o taip pat stengtis nedirbti su daug tokių pacientų vienu metu. Seminare dalyvavo apie pusantro šimto klausytojų. E. Keegan užbaigė jį pasakydamas, kad jeigu tai, apie ką buvo kalbama, padės išgelbėti bent vieną gyvybę, tai, jo manymu, bus geras rezultatas.

Ar meditacijos praktika skatina atsitraukimą?

Pirmiausiai noriu padėkoti mūsų skaitytojai Laurai už šį klausimą. Iš tiesų ji klausė dviejų dalykų: ar praktikuojant galima pasiekti būseną, kai nuolat esi "dėmesingame režime" bei ar tai ilgainiui nestatina pereiti į atsiskyrėlio poziciją. Pamėginsiu pasidalinti tuo, ką šiuo metu apie tai žinau ir kaip tai suprantu.

Teoriškai pasiekti tokią būseną, kai nuolat įsisąmonini tai, kas vyksta, įmanoma. Mano supratimu, tai budizme ir vadinama nušvitimu, t.y. būkle, kai žmogus nuolat geba pasaulį matyti tokį, koks jis yra, nefiltruodamas jo per savo baimių ir norų filtrus. Tačiau praktiškai tai reikalauja tikrai labai daug pastangų. Tyrinėjant meditacijos poveikį žmogaus smegenims, kartais atliekami tyrimai su labai patyrusiais medituotojais. Mane nustebino kriterijus, kuriuo remiantis žmogus priskiriamas labai patyrusių medituotojų kategorijai. Tam reikia būti meditavus mažiausiai 10 tūkstančių valandų! Kad turėtum tiek praktikos, reikia medituoti po 8 valandas per dieną penkerius metus. Ir tai nereiškia, kad toks žmogus jau nuolat yra įsisąmoninimo režime. Paprastai tai tik reiškia, kad žmogus lengviau panyra į gilią meditacinę būklę ir moka joje išlikti.

Tačiau kad žmonės pajustų, jog meditacija jiems teikia naudą, tiek daug valandų nereikia. Taip pat nėra būtina ir pasiekti nuolatinio sąmoningumo būsenos. Ko gero verčiau nekelti sau tokio tikslo, nes niekas negali suteikti garantijų, kad tai kada nors įvyks, nes žmonės yra labai individualūs. Įsisąmoninimu grįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction) kursuose medituojama 8 savaites po 45 min per dieną, ir to pakanka, kad didelė dalis dalyvių pajustų pokyčius - sumažėjusią įtampą, skausmą, padidėjusį psichologinį komfortą, gebėjimą toleruoti neigiamas emocijas.

Kita vertus, tikrai nemažai daliai žmonių iškyla abejonių, ar meditavimas nėra egoistiškas užsiėmimas, kuomet žmogus atsiskiria nuo pasaulio ir užsiima tik savimi. Tačiau galbūt žmogui šiandien labiau negu bet kada reikia laiko pabūti vienam? Vakarų pasaulyje domėjimasis rytų meditacinėmis technikomis ėmė labai greitai augti tuo pat metu, kai vyko sparti technologijų plėtra. Atsirado automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai, mobilieji telefonai, internetas. Gyvenimo tempas nuolat augo, ir vis tebeauga, visokiausių įspūdžių, impulsų kuriuos nuolat patiriame, vis daugėja, o laiko jiems perdirbti nelabai turime, nes visą laiką esame pasiekiami mobiliaisiais telefonais ar internetu. Beveik neturime laiko pastebėti, kur esame ir ką veikiame, neretai net išėję su šunimi į parką visą laiką prakalbame telefonu, valgome darbe prie kompiuterio, užmiegame žiūrėdami televizorių ir t.t. Įsisąmoninimo meditacija nesiūlo atsiskirti, atsiriboti, o greičiau duoti sau truputį laiko, kad mūsų psichika turėtų galimybę pabūti ten, kur tuo metu yra kūnas. Nemažai žmonių pastebi, kad tuomet ir bendravimas su kitais tampa tikresnis, mažiau automatizuotas, nuoširdesnis. Kad žmonės pradeda tarsi labiau jausti, kad gyvena, o ne tik leidžiasi nešami impulsų ir įspūdžių srovės.

Tiesa, savo knygoje "Wherever you go, there you are" (į liet. k. jos pavadinimą turbūt galima būtų versti "Kur bekeliautum, esi čia"), Jon Kabat-Zinn skatina susimąstyti, jeigu praktikuojant meditaciją kyla stiprus noras girtis ja ar savo "pasiekimais" joje. Gali būti, kad po juo slypi kokios nors baimės, nerimas, menkavertiškumas. Tačiau tuomet šis noras taip pat gali tapti dėmesingo stebėjimo objektu. Įsisąmoninimas man ir atrodo labai prasmingas dėl to, kad įgalina mus pasirinkti, kaip elgsimės su savo norais, baimėmis ir kitais impulsais, kuriuos nuolat patiriame. Tik arba suvokiame tai, arbe ne.

Dėmesingumo pratybos ant dviračio

Vakar važiavau dviračiu iš Palangos į Šventąją ir atgal. Į priekį myniau su tikslu - norėjau pamatyti, kaip dabar atrodo senas medinis namas už poros kilometrų į Latvijos pusę nuo Šventosios, kur vaikystėje su tėvais keletą kartų atostogavome. Tad mano kelionė pirmyn buvo daugiau panaši į mūsų įprastą "darymo režimą", kai siekiame tikslo ir į šalis dairomės tiek, kiek reikia, kad protingai link jo judėtume.

Namą radau visai pasikeitusį. Iš pradžių nepažinau jo, tik pagal adresą supratau, kad čia ta pati vieta, o paskui pastebėjau, kad ir namo forma likusi ta pati. Tačiau visa kita - neatpažįstama. Truputį pasidairiau ir patraukiau atgal. Buvau kiek pavargusi ir truputį nuliūdusi, kad "mano namo" jau nebėra. Norėjosi važiuoti lėtai. Paskui toptelėjo mintis, kad galima išmėginti dėmesingą važiavimą: atverti akis, ausis, susitelkti į tai, kas yra DABAR.

Pušų kamienai... Raudono vyno spalvos lauko gėlės žemyn nusvirusiais varpeliais... Kitas dviratininkas priešais... Šalia tako statomas namas... Mėlynių uogienojai... Susimaišę ir vis tiek gražiai tarpusavy derantys paukščių balsai... Spygliai ant tako... Krestelėjimas važiuojant per kankorėžį... Mintis: "Kiek daug gražių dalykų!" ir su ja ateinančios emocijos: džiaugsmingas nustebimas, ir kartu atsipalaidavimas, ramybė... Noras, kad šis malonus pojūtis truktų kuo ilgiau... Dviračio ratų, besiliečiančių su asfaltu, garsas... Švelnus žolės ir pušų kvapas... Nugaros skausmas... Būrys dviratininkų priešais...

Neseniai mindfulness meditacijos instruktorių kursuose, kuriuos su Julium pradėjome lankyti Dubline, gavę dėstytojos užduotį kalbėjomės su kitais dalyviais apie tai, kas mums yra svarbiausi įkvėpimo šaltiniai. Kai kuriems iš mūsų vienas svarbus šaltinis yra gamta. Tačiau kiekvienas žmogus turi galimybę (ir ko gero net pareigą) rasti savus šaltinius. Dėl to ir pačios mindfulness mokymo programos susideda iš vairių komponentų: dėmesingo kvėpavimo, judėjimo, sėdimosios meditacijos, dėmesingo valgymo, o taip pat dėmesingo kasdienės veiklos atlikimo, pvz. prausimosi po dušu, rengimosi, indų plovimo...

Beveik viską galima daryti dėmesingai. Taip kiekvienas žmogus turi galimybę atrasti sau labiausiai tinkančius, veiksmingiausius nuolatinio grįžimo į dabarties akimirką būdus, bei praturtinti ir labiau įprasminti kiekvieną gyvenimo dieną. Tą, kuri yra DABAR.

Koks tikslas nesidžiaugti?

Šiuo metu skaitau airių kilmės amerikiečio Frank McCourt autobiografinį romaną "Andželos pelenai". Ir su kiekvienu puslapiu džiaugiuosi, kad kadaise jį skaičiusi kolegė netikėtinai prieš keletą savaičių prisiminė ir pavadino viena įspūdingiausių savo skaitytų knygų, taip sužadindama mano smalsumą.

Visą gyvenimą mokytoju JAV pradirbęs, o senatvėje šią puikią autobiografinę knygą parašęs Frank McCourt augo Airijoje praėjusio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje kartu su trimis jaunesniais broliais. Jis gyveno šeimoje, kur dažniausiai nebūdavo ką valgyti, kur mama nuolat iš paskutiniųjų stengėsi sudurti galą su galu, o tėvas ilgiau dviejų savaičių niekur nepadirbdavo,daugumą pinigų palikdavo aludėje, o grįžęs naktį dainuodamas žadindavo savo miegančius sūnus reikalaudamas prisiekti, kad kai ateis laikas, jie žus už Airiją.

Tačiau nepaisant tikrai sunkių gyvenimo sąlygų, pasakotojo, kuris kartu yra ir pagrindinis herojus, kalbos tonas žaismingas, geranoriškai ironiškas, jo pastabus žvilgsnis mato, o ausys girdi daug įdomių dalykų, ir guvus protas, pasitelkdamas visą tą medžiagą, daro netikėtus palyginimus bei išvadas. Šiandien noriu paminėti tik vieną konkretų pavyzdį.

Romane aprašytu metu, Airijoje, kaip atrodo, dar tvyrojo didelė religinė įtampa tarp katalikų ir protestantų. Katalikų vaikai buvo mokomi, kad visi protestantai yra pasmerkti degti pragare. O pagrindinis knygos herojus, tuo metu apie 10 ar 11 metų berniukas, jautė didelę užuojautą ir simpatiją "pasmerktoms" protestantų mergaitėms, kurias matydavo linksmai ir nerūpestingai žaidžiant, anot jo, "lyg nesuprastų, kad yra pasmerktos".

Kartą savo draugui, taip pat katalikiškai auklėjamam vaikui, irgi "žinojusiam", kad šios mergaitės neturi jokių vilčių "išsigelbėti", jis pasakė: "Koks tikslas taip žaisti, jeigu esi pasmerktas?" O draugas jam atsakė: "O koks tikslas nežaisti, jeigu esi pasmerktas?".

Man šioje vietoje norėjosi stabtelėti ir pamąstyti. Visai paprastas, vaikiškas klausimas. O juk tikrai kartais mums būna sunku kažkuo pasidžiaugti ar pasimėgauti, ypač jeigu per daug jaudinamės dėl kokių nors dalykų, kuriems manome esantys "pasmerkti" - galbūt kada nors ateityje mus galinčiam aplankyti skausmui, nerimui, liūdesiui, nusivylimui, pralaimėjimui, problemoms, išsiskyrimams, netikrumui... Bet koks tikslas tuo tarpu nesidžiaugti, nežaisti, nesijuokti, leidžiant ateičiai atnešti tai, kas ateis, nebandant to ypatingai kontroliuoti? Ir galbūt netgi leidžiant sau iš anksto nesitreniruoti kentėti? :)

KONSULTAVIMAS IR INTERVENCIJOS SAVIŽUDYBĖS GRĖSMĖS ATVEJU

Seminaras-mokymai š.m. birželio 10 d., Verslo lyderių konferencijų centre (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaune
Lektorius - prof. dr. Eduardo Keegan
Klinikinės psichologijos ir psichoterapijos profesorius, Buenos Airių Universitetas, Argentina

Prof. E.Keegan, žymus šiuolaikinės psichoterapijos specialistas ir pripažintas mokytojas, daugiau kaip 50 mokslinių darbų (straipsnių, knygų ir jų skyrių) autorius, vadovauja psichoterapijos podiplominių studijų programoms Buenos Airių Universitete.
Š.m. birželio 10 dieną vyksiančiame seminare pagrindinis dėmesys bus skiriamas ypač aktualiai problemai - darbui su pacientu, esant suicidinio ar save žalojančio elgesio grėsmei. Su tokiais pacientais susiduria ne tik psichinės sveikatos specialistai (psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai), bet ir bendros praktikos gydytojai bei kitų specialybių medikai. Suicidinės ar savęs žalojimo mintys bei elgesys būdingas ne tik depresijai ar psichozėms, bet ir piktnaudžiavimu alkoholiu ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, asmenybės sutrikimams, žmonių reakcijoms į stresą. Savižudybės rizika dažnai lieka nepakankamai įvertinama, ir tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuva yra tarp pirmaujančių pagal savižudybių skaičių pasaulio šalių. Problema tampa aktualesnė didėjant medicinos personalo atsakomybės teisiniams aspektams, pradėjus realiai veikti paciento žalos atlyginimo įstatymams.
Prof. E. Keegan paskaitas Lietuvoje skaito ne pirmą kartą ir labai įdomioms jo paskaitoms bei seminarams visada būdingas didelis praktiškumas. Šį kartą pagrindinis dėmesys bus skirtas praktiniams ligonio, esant suicidinio elgesio rizikai, konsultavimo aspektams: problemos įvertinimui, slepiamų suicidinių minčių ar planų atpažinimui, terapinio bendravimo būdams ir konkrečių intervencijų planavimui, parinkimui bei atlikimui. Taip pat bus pateikiamos naujausios kognityvinės ir elgesio terapijos metodikos, skirtos dirbti su suicidinėmis mintimis ir elgesiu.

Renginio organizatoriai: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija (LKETD), LSMU Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas ir VŠĮ Neuromedicinos institutas. Dalyviams bus išduodami LSMU kvalifikacijos kėlimo sertifikatai.
Trukmė – 8 ak.val. Bus vertimas iš anglų į lietuvių kalbą. Registracijos pradžia 9 val. Renginio pradžia 10 val. Pabaiga – 18 val.

• Seminaro kaina – 179 Lt. Jei iš vienos įstaigos dalyvauja > 2 asmenys – kaina asmeniui 159 Lt.
• Dalyvauti renginyje galite ir tik kaip klausytojas (neišduodamas sertifikatas), šiuo atveju dalyvio mokestis 129 Lt.
• Apmokant iki gegužės 30 d. – asmeniui taikoma papildoma 20 Lt nuolaida nuo nurodytų kainų.

Išsamesnė informacija ir registracija (būtina!) į kursus el.paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt (žinutėje nurodykite, kad planuojate dalyvauti bei savo vardą, pavardę ir specialybę) arba skambinti tel. (8*610) 31301 iki 2011 gegužės 30 d.

Apmokėti už seminarą galite:
• Pavedimu VIEŠOJI ĮSTAIGA NEUROMEDICINOS INSTITUTAS (kodas: 300109077), banko sąsk. Nr. LT79 7300 0100 8950 3444 (AB bankas Swedbank). Mokėjimo paskirties skiltyje nurodyti, kad už seminarą.
• Grynais pinigais prieš seminarą.

Kaip įveikti perfekcionizmą (II)

Šiandien - toliau apie strategijas, galinčias padėti sumažinti perfekcionizmą, kad galėtume daugiau mėgautis tuo, ką darome, mažiau sielotis dėl nesėkmių, jaustis laisvesni ir gyventi visapusiškesnį gyvenimą.

Praeitą kartą rašiau apie tai, kaip galima geriau suprasti perfekcionizmą palaikančius mechanizmus, pamėginus visus svarbius faktorius susidėlioti į schemą. Kitas svarbus žingsnis - suprasti, kuriose mūsų gyvenimo sferose perfekcionizmas reiškiasi, t.y. kokiose srityse turime minčių ar įsitikinimų, atspindinčių griežtus reikalavimus, kuriuos jaučiamės privalantys įvykdyti, o jų neatitikdami pasijuntame blogai.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai savaime aišku, dažnai būna kitaip. Paprastai pastebime, kad perfekcionizmas mums ima trukdyti kokioje nors vienoje srityje, tačiau dažnai manome, kad jo pasireiškimo "laukas" yra pakankamai siauras. Įvairių gyvenimo sričių peržvalga padeda įvertinti, kokia iš tiesų yra mūsų perfekcionizmo "įtakos zona". Be to, kartais verta pasiklausti ir kitų žmonių nuomonės. Jeigu numanome, kad apskritai perfekcionizmas mums būdingas, galime paklausti artimųjų ar gerų draugų, kokia jų nuomonė apie tai ir kokioje mūsų gyvenimo srityse, jų manymu, mūsų perfekcionizmas yra pastebimas. Gal sulauksime netikėtų atsakymų?

Anksčiau jau šiek tiek rašiau apie tai, kokias gyvenimo sritis paprastai gali veikti perfekcionizmas, tačiau šiandien parašysiu apie tai kiek plačiau.

Prieš kurį laiką viena blogo skaitytoja komentare rašė, kad kiekvieną penktadienį po darbo dar ilgai blizgindavo namus, nes buvo įsitikinusi, kad kitaip negali pradėti savaitgalio poilsio. Toks elgesys galėtų būti signalas, kad šioje srityje keliame sau pernelyg aukštus, perfekcionistinius, reikalavimus, ypač jeigu pastebime, kad juos atitikti yra svarbiau, nei leisti sau pailsėti, net jeigu esame labai nuvargę po visos savaitės darbų. Žmonės, kurie linkę ypač daug iš savęs reikalauti šioje srityje, dažnai būna įsitikinę, kad namai privalo VISADA būti tvarkingi, todėl bet kokios netvarkos, nešvaros, neplautų indų atsiradimas reiškia tik viena - reikia susitvarkyti. Jeigu pastebite, kad dažnai puolate tvarkytis "nepavilkdami kojų", nes kitaip tiesiog "negalima", arba jeigu aplinkiniai kartais tarsteli ką nors, kas rodo, jog jie jūsų pastangas palaikant tvarką laiko pernelyg didelėmis, tai gali būti viena iš jums aktualių perfekcionizmo sričių.

Kita dažnai pasitaikanti sritis, kur žmonės, ypač moterys, kelia sau perfekcionistinius reikalavimus - tai išvaizda. Jeigu tvirtai tikime, kad norėdamos gerai atrodyti privalome sverti tam tikrą tikslų kilogramų skaičių, pvz. 55 ar 60 kg, kad mūsų drabužių dydis privalo būti 36 ar 38, ir todėl susikuriame daug valgymo taisyklių ir apribojimų, jeigu manome, kad jokiu būdu negalima sau leisti išeiti iš namų be makiažo, o neatitikdamos šių reikalavimų jaučiamės blogai, kaltiname, nuvertiname save - tikėtina, kad šioje srityje reiškiasi mūsų perfekcionizmas.

Perfekcionizmas dažnai reiškiasi ir darbe. Jeigu tikime, kad privalome visada nepriekaištingai atlikti savo darbą, net jeigu tai reikalauja 10 ar 12 valandų darbo dienos, o mintis apie tai, kad ataskaitoje arba dalykiniame elektroniniame laiške galėjome palikti vieną ar kitą klaidelę, sukelia stiprias neigiamas emocijas, gali būti, kad tai - mums aktuali sritis.

Perfekcionizmas gali reikštis ir emocijų srityje. Kadangi perfekcionistai siekia visiškai pašalinti tai, kas nėra tobula, kartais jie nori visiškai atsikratyti nemalonių emocijų. Pasitaiko, kad žmogus nori niekada nejausti nerimo, gėdos, liūdesio, skausmo ir pan. Deja, jeigu kitose srityse perfekcionizmas kartais gali būti naudinga strategija, bent jau tam tikrą laiką, tai emocijų valdymui jis visai nepadeda. Jeigu žmogus sau kelia tikslą niekada nejusti nerimo, jį patyręs jis gali pasijusti sugniuždytas, pralaimėjęs. Tai beveik tas pats, kas sakyti sau, kad daugiau niekada nelis arba nepūs stiprus vėjas. Kadangi anksčiau ar vėliau tai įvyks, nes tokie yra gamtos dėsniai, tai sukelsime sau dar vieną neigiamą emociją - nusivylimą, o galbūt dar ir pyksime ant savęs už tai, kad "susimovėme".

Kitos galimos perfekcionizmo apraiškos - tobulo partnerio paieškos ir santykių nutraukimas pastebėjus nereikšmingų trūkumų, nuolatinis prausimasis, siekiant būti tobulai švariam, pastangos būti tobula mama ar tėčiu ir nepadaryti jokių auklėjimo klaidų, bei didelė savigrauža jų padarius, siekimas būti idealios sportinės formos, pastangos nuolat atrodyti šmaikščiam ir įdomiam, noras tobulai vaišinti ir užimti svečius ir kt.

Jeigu pavyko atpažinti keletą sričių, kuriose gali reikštis jūsų perfekcionizmas, kurį laiką verta skirti dėmesio savo mąstymui ir elgesiui tose srityse stebėti. Daug sužinoti galima jau per savaitę ar dvi. Tarkime, pastebėjote, kad siekiate tobulumo darbe. Kokių minčių ir emocijų kyla, kai pasijuntate, kad viską atlikote tobulai, kaip ir norėjote? Kaip dažnai tai nutinka? O ką mąstote ir jaučiate tada, kai nepavyksta? Arba kai nesate tikras, ar pavyks? Kokių "apsauginių" strategijų imatės (jos aprašytos čia), kad išvengtumėte numatomų neigiamų pasekmių? Galima tokias situacijas aprašyti retrospektyviai, t.y. praėjus kuriam laikui, tačiau daugiausiai sužinosime ir pastebėsime rašydami praėjus kuo mažiau laiko nuo įvykio. Tuomet užfiksuosime autentiškesnes mintis ir emocijas, galėsime realiau įvertinti, kiek stipriai jomis tikime.

Jau anksčiau rašiau, kad perfekcionizmas nėra lengvai sprendžiama problema, pirmiausiai dėl to, kad žmogaus santykis su juo ambivalentiškas - mat jis turi ir privalumų, ir trūkumų. Jeigu mąstome apibendrintai, tai ir privalumai bei trūkumai gali atrodyti pakankamai abstraktūs. Atidesnis pažvelgimas į tai, ką patiriame kasdienybėje, gali padėti adekvačiau įvertinti situaciją, pamatyti, kokią realią kainą mokame už tobulumo troškimą, kiek patiriame teigiamų, o kiek - neigiamų emocijų.

Tiesa, kai kuriems žmonėms šio darbo imtis nesinori. Savo minčių užrašinėjimas jiems atrodo labai jau paprastas, banalus, ar net primityvus užsiėmimas. Atrodo, ką čia naujo sužinosi, juk tos mintys ir taip jau yra mūsų galvose? Kiti, atvirkščiai, nenori atkreipti didesnio dėmesio į savo mintis, nes bijo, kad dėl to pasijus blogiau. Ir vienos ir kitoks mąstymas yra vadinamasis ateities spėjimas. Galima tiesiog pamėginti ir tada spręsti, ar ką nors naujo sužinojome, ar ne, ar pasijutome taip blogai, kaip manėme, ar ne. Mūsų numatymai kartais gali būti ne visai tikslūs.

Na, o netrukus parašysiu apie tai, kaip galima toliau dirbti su užfiksuotomis mintimis, o kartu ir su perfekcionizmu.