Žmogus yra gana trapus ir pažeidžiamas. Mums greičiau nei daugeliui kitų gyvūnų gresia mirti nuo karščio ir šalčio, mes sergame įvairiomis ligomis, mūsų nervų sistema sudėtingesnė nei bet kurio gyvūno, todėl ir problemų dėl jos galime patirti daugiau. Taigi, viena vertus, lyg ir turime pagrindo manyti esantys gana trapūs ir pažeidžiami. Kita vertus, žmonės gali įkopti į aukščiausius kalnus, panirti i giliausias jūras, skristi į kosmosą. Be to, mes išlikome ir tebegyvename, nors dinozaurai, mamutai bei daug kitų didelių, grėsmingų gyvūnų rūšių išnyko. Taigi, turime pagrindo ir jaustis tvirti bei stiprūs. Psichologiškai sveikam žmogui būdingas daugiau ar mažiau subalansuotas savo trapumo suvokimas: važiuodamas automobiliu jis užsisega saugos diržą ir laikosi saugaus greičio, tačiau skraido lėktuvais, keliasi liftais, jo nepersekioja nuolatinė baimė kažkuo susirgti, būti užpultam ar žūti.
Tačiau pasitaiko nemažai žmonių, kuriuos nuolat persekioja įvairios baimės. Jie bijo patirti širdies priepuolį, nualpti, susirgti vėžiu, užstrigti lifte, būti užpulti, nuskęsti, patirti aviakatastrofą... Šiuos žmones tarsi šešėlis persekioja įsitikinimas, kad jie yra trapūs, pažeidžiami, silpni, kad juos bet kada gali ištikti nelaimė. Tokie įsitikinimai gali būti įvairaus stiprumo. Kol jie gana silpni, tai gali kelti šiek tiek neigiamų emocijų, tačiau per daug netrukdyti gyventi. Tačiau jeigu šie įsitikinimai labai sustiprėja, žmogui gali tapti sunku gyventi normalų gyvenimą. Tuomet, bandydami apsisaugoti nuo įsivaizduojamų pavojų, galime įkalinti save ir ne gyventi, o egzistuoti. Pavyzdžiui, moteris, kurią kamuoja baimė patirti panikos priepuolį, gali tapti visiškai priklausoma nuo savo vyro arba kitų artimųjų ir niekur neiti be jo. Tik su juo ji gali nueiti į parduotuvę, tik jis gali ją nuvežti į darbą, jis privalo ją lydėti pas kirpėją ir visur kitur. Ilgainiui tiek pačiai moteriai, tiek jos vyrui toks gyvenimas gali tapti pragaru. Arba mergina, kurią kamuoja problemos universitete. Ji drovi, sunkokai bendrauja su bendrakursiais, jai sunkoka suspėti laiku atsiskaityti praktikos darbus, išlaikyti visas įskaitas ir egzaminus. Mergina supranta, kad jeigu išmoktų drąsiau bendrauti, galėtų iš mokslo draugų gauti daug vertingų patarimų bei svarbios informacijos, kuri palengvintų mokymąsi. Kad galėtų tai padaryti, jai reikia truputėlį save paspausti, prisiversti padaryti tai, kas nemalonu, peržengti savo drovumą. Tačiau ji jaučia, kad kai tik save spaudžia, ima jausti fizinį silpnumą. Mergina išsigąsta ir pasiduoda. Abi šios moterys pateko tarsi į spąstus: abi jos stengiasi „neliesti“ savo silpnumo, ir abiejų gyvenime dėl to kyla nemažai sunkumų bei rūpesčių. Trapumą „klibinti“ baisu, nes abi šios moterys iš vaikystės atsinešė įsitikinimą, kad yra silpnos, pažeidžiamos, kad joms bet kada gali atsitikti kažkas blogo, todėl privalu saugotis. Juk gali atrodyti, kad jos dėl to ir išliko, kad šios taisyklės laikėsi daugiau ar mažiau visą gyvenimą, ir nežinia, kas būtų, jeigu elgtųsi kitaip...
Kaip tokie įsitikinimai susiformuoja? Kartais vien supratimas, iš kur atsirado įsitikinimas, gali padėti suabejoti jo teisingumu. Jeigu jaučiate, kad jums būdingas perdėtas pavojaus pojūtis, pagalvokite, iš kur jis galėjo atsirasti. Galbūt jūsų tėvai buvo linkę nerimauti ir nuolat tikėtis blogiausio? Arba gal mama buvo linkusi perdėtai rūpintis jumis ir taip tarsi nuolat rodė, kad pats nesusitvarkytumėte? Gal vaikystėje dažnai arba ilgai ir sunkiai sirgdavote? Arba išgyvenote automobilio avariją ar kitą grėsmingą įvykį? O gal vienas iš jūsų tėvų buvo rimtai sužeistas arba žuvo? Pagalvokite, ar gali būti taip, kad jeigu jums būtų tekę gyventi kitoje šeimoje, jūsų įsitikinimai apie save ir savo pažeidžiamumą galėtų būti kitokie, nors fizinė būklė ir sveikata būtų tokia pati?
Kai suprantame, iš kur kilo mūsų baimės ir įvertiname realų mums gresiantį pavojų, tėra vienas būdas iš baimių išsivaduoti: turime pažvelgti joms į akis. Tai nebūna lengva, ypač, jeigu daugybę metų to vengėme. Todėl dažnai gali čia gali prireikti terapeuto pagalbos, nes įsitikinimas apie savo pažeidžiamumą – tokia pelkė, iš kurios sunku pačiam save ištraukti iš plaukų, kaip tai padarė Baronas Miunchauzenas. Geriausia susirašyti visas baimes, susižymėti, kaip jos išsidėsto nuo silpniausios iki stipriausios, ir pirmiausiai imtis to, ko bijome mažiausiai. Paskui, kai pamažu augs mūsų pasitikėjimas savimi bei gebėjimas abejoti baimių pagrįstumu, galėsime imtis ir stipresnį nerimą keliančių dalykų.
Ir pabaigai – apie tikrąsias žmogaus galimybių ribas. Labai gražiai romane „Žemė žmonių planeta“ jas aprašo prancūzų lakūnas ir rašytojas Antuanas De Sent Egziuperi. Vienas iš romano veikėjų, lakūnas Gijomė, buvo nukritęs į Andų kalnus ir ten didžiuliame šaltyje išgyveno keletą parų. Paskui jis taip apibūdina savo išgyvenimus: „Pakėliau tai, ko joks žvėris nepakeltų. <...> Visiškai nieko nevalgius, tu įsivaizduoji... trečia diena eiti... man širdis ėmė šlubuoti.. Na va! Kariuosi beveik stačia uola, kabančia tiek bedugnėmis, rausiu duobeles, kad būtų kur atsiremti kumščiais, ir staiga jaučiu – širdis sušlubavo. Sustoja, vėl plaka. Su pertrūkiais. Aš jaučiu: jei tik sustos ilgėliau – nulėksiu į prarają. Tada pabūnu nekrustelėjęs ir klausausi, kas dedasi viduj. Niekad, ar girdi, lėktuve man neteko pajusti tokių glaudžių ryšių su motoru, kokius tomis minutėmis aš jutau su savo paties širdimi. Aš jai kalbėjau: na, truputį! Pasistenk dar kartą, dar... Ir ta širdis pasirodė besanti nieko sau. Sustoja – bet ir vėl plaka... Kad tu žinotum, kaip aš didžiavausi savo širdimi!“.
Taigi, TIKROSIOS mūsų REALIŲ galimybių ribos dažnai yra daug toliau, negu mums atrodo. Tikriausiai mums niekada neteks patirti to, ką patyrė lakūnas Gijomė, tačiau mažais žingsneliais plėsdami psichologines savo galimybių ribas galime gerokai praturtinti ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą