Vis daugiau žmonių susiduria su kognityvinės terapijos pavadinimu ir susimąsto, kas tai galėtų būti. Labai supaprastinus būtų galima pasakyti, kad tai mąstymo arba pažinimo terapija, nes anglų kalbos žodis „cognition“ reiškia „mintis“ arba „pažinimas“. Šiuo metu dažniau kalbama ne apie kognityvinę, o apie kognityvinę ir elgesio terapiją, t.y. čia atsiranda dar vienas svarbus komponentas – mūsų elgesys. Taigi, kognityvinė ir elgesio terapija – tai moksliškai pagrįstas ir tikslingas minčių ir elgesio keitimo metodas, kuriuo siekiama gydomųjų tikslų (pašalinti simptomus arba geriau adaptuotis).
Kognityvinė terapija yra palyginti nauja, ji atsirado JAV septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o jos pradininkais laikomi du žymūs JAV psichoterapeutai - Albert Ellis ir Aaron Beck.
A. Beck, dirbdamas su depresijos apimtais žmonėmis, pastebėjo, kad jų mąstymas neatitinka realybės, t.y. šie žmonės linkę perdėtai niūriai ir pesimistiškai mąstyti apie save, pasaulį ir ateitį. Netrukus jis pamatė, kad tiesiogiai dirbant su depresija sergančio žmogaus mintimis jo būklė gana greitai gerėja. Taigi, kognityvinė terapija pirmiausiai buvo sukurta kaip depresijos terapija, o vėliau buvo plėtojama ir pritaikyta įvairiems kitiems sutrikimams gydyti. Šiuo metu jau įrodyta, kad gydant depresiją kognityvinė terapija savo veiksmingumu nenusileidžia antidepresantams.
Kognityvinės terapijos pagrindą sudaro moksliškai įrodytas faktas, kad žmogaus savijautą nulemia jo mąstymas, t.y. tai, kaip jaučiamės, priklauso ne nuo to, kas mums nutinka, o nuo to, kaip mes tai suprantame. Dažnai mes sakome atvirkščiai, t.y. kad įvykiai arba kiti žmonės priverčia mus pykti, liūdėti, nerimauti ar džiaugtis. Tačiau akivaizdu tai, kad skirtingi žmonės, patekę į tokią pačią situaciją, gali ją suvokti skirtingai ir todėl išgyventi skirtingus jausmus. Pavyzdžiui, sakykime, kad keturi skirtingi žmonės neteko darbo. Taigi, situacija, į kurią jie pateko, visiškai tokia pati. Tačiau šie žmonės mąsto skirtingai. Vienas iš jų galvoja: „O jeigu nesusirasiu kito darbo?“ ir išgyvena nerimą. Kitas mąsto: „Tai, kad mane atleido, reiškia, jog esu nevykėlis“ ir jaučia liūdesį. Trečias galvoja: „Kaip jie drįso mane atleisti, aš juk geriausias įmonės darbuotojas“ ir jaučia pyktį. O ketvirtas taria sau: „Šitas darbas man buvo labai nusibodęs, bus proga susirasti naują“, ir jaučiasi gerai. Šių žmonių elgesys taip pat bus skirtingas. Jausdamas nerimą žmogus gali staiga pulti karštligiškai ieškoti naujo darbo, tačiau šios paieškos nebūtinai bus kryptingos ir produktyvios. Apimtas liūdesio žmogus gali nuleisti rankas ir nedėti pastangų ieškodamas naujo užsiėmimo. Tuo tarpu tas, kuris supyko, gali mėginti kaip nors kenkti savo buvusiai darbovietei, pavyzdžiui, skleisti apie ją gandus ar pan. Tikėtina, kad produktyviausiai elgsis tas, kuris jaučiasi gerai – jis ramiai ieškos naujo darbo. Žinoma, galimas ir dar vienas mąstymo būdas: „Gaila, kad netekau šio darbo, tačiau tikiu, kad jeigu labai stengsiuosi, man pavyks rasti kitą.“ Taip mąstantis žmogus taip pat greičiausiai elgsis produktyviai, dės pastangas ir anksčiau ar vėliau įsidarbins.
Dar vienas labai svarbus ir eksperimentiškai įrodytas faktas yra tai, kad žmogaus mąstymas gali keistis bet kuriame amžiuje, o išmokus lanksčiau mąstyti galima gyventi laimingiau ir produktyviau. Vienas iš svarbiausių kognityvinės ir elgesio terapijos tikslų ir yra keisti žmogaus mąstymą taip, kad jis labiau atitiktų realybę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą