Nuspalvinkime juodai baltą mąstymą

Šiandien aprašysiu vieną nesudėtingą kognityvinį metodą, kurį labai mėgstu ir vertinu dėl jo paprastumo ir veiksmingumo. Manau, dažnas žmogus jį gali savarankiškai taikyti įvairiose kasdienėse situacijose, na, o tie, kurių psichologinė būklė kiek blogesnė, iš pradžių tai veiksmingiau atlieka kartu su specialistu. Šis metodas vadinamas kognityviniu kontinuumu ir yra skirtas koreguoti vadinamąjį juodai baltą arba dichotominį mąstymą, kuris labai dažnai sutinkamas patiriant didesnį stresą, sergant depresija, nerimo sutrikimais, taip pat daugelio asmenybių sutrikimų atvejais ir pasireiškia tuo, kad tam tikroje srityje pasaulis matomas taip, tarsi būtų ne spalvotas, o juodai baltas. Kuo žmogaus psichologinė būklė ir savijauta prastesnė, tuo tokio mąstymo gali būti daugiau, ypač daug jo būna sunkios depresijos atvejais. Kaip gi toks mąstymas atrodo? Na, pavyzdžiui, tai gali būti mintis arba įsitikinimas, kad "Jeigu neuždirbu 5000 litų per mėnesį, esu nevykėlis", "Jeigu būdama 30 metų neturiu šeimos, esu nieko verta", "Jeigu negaliu kontroliuoti savo panikos priepuolių, esu silpnas", "Jeigu mano vaikas nesielgia pavyzdingai, esu bloga mama" ir t.t. ir panašiai. Šį kartą pavartosiu šiek tiek daugiau kognityvinės terapijos terminų ir pasakysiu, kad toks mąstymas atspindi du svarbius kognityvinius darinius, gyvenančius mūsų galvose: neigiamus kertinius įsitikinimus, įvardijančius mūsų neigiamą požiūrį į save, kitus žmones ir pasaulį, bei sąlygines prielaidas, kurias susikuriame, kad padėtume sau nuo šių neigiamų kertinių įsitikinimų apsisaugoti. Skirtingų žmonių kertiniai įsitikinimai gali būti panašūs, tačiau sąlyginiai įsitikinimai, kurių sau susikuriame, būna gerokai įvairesni, nors jų skaičius taip pat nėra begalinis. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus kertinis įsitikinimas yra "Esu nevykėlis/nevykėlė", tuomet vienas sau gali susikurti sąlyginį įsitikinimą "Jeigu iki 30 metų sukursiu šeimą, tai rodys, kad esu vertinga" , o kitas - "Jeigu uždirbsiu 4000 litų per mėnesį, tai reikš, kad esu vertingas". Taigi, mes susigalvojame taisykles, kurias turime atitikti, kad kertinis įsitikinimas būtų "neutralizuotas" ir taip sukuriame prielaidas juodai baltam mąstymui: arba mes tą sąlygą išpildome, arba esame nevykėliai, beverčiai ir t.t. Pati tokio mąstymo struktūra kitokių variantų nepalieka. Jeigu gyvename aklai paklūsdami šioms mintims, kartais galime jaustis tikrai nekaip. Tačiau, laimei, mes galime pasižvalgyti plačiau, pažiūrėti, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, ir šį savo mąstymą gerokai pakoreguoti atsižvelgsmi į realybę. Kadangi, ypač kai esame apimti neigiamų emocijų, automatiškai tai nevyksta, tenka "pajunginėti pavaras" rankiniu būdu. Būtent čia ir padeda kognityvinio kontinuumo metodas.
Sakykime, imsime teiginį, kad žmogus, neuždirbantis 4000 litų per mėnesį, yra nevykėlis. Tarkime, kad žmogus, kuris taip mąsto, šiuo metu uždirba 2500 litų. Nubrėžiame tiesią liniją (tai bus mūsų sėkmės kontinuumas) ir pasižymime jos galuose 0 bei 100 procentų. Remiantis tuo, kaip žmogus šiuo metu mąsto, 4000 litų pažymime ties 100 procentų (nes tuomet žmogus būtų sėkmingas ir vertingas), 2500 - prie 0, nes kol šis žmogus neuždirba 4000 lt, tol yra bevertis. Tokia yra dabartinė jo mąstymo padėtis. Tačiau šis asmuo greičiausiai turi pažįstamų, kurie uždirba 2000 litų. Kur tuomet šiame kontinuume būtų vieta jiems? Kad ši vieta atsirastų, tenka gaunantįjį 2500 lt šiek tiek patraukti į dešinę, t.y. sėkmės link. Žmogus, su kurio mintimi dirbame, pats nuolat sprendžia, kokio didumo tas paslinkimas turėtų būti. Galbūt paaiškės, kad po šio poslinkio žmogus save pažymės jau ties 0, o ties 20 ar 30
procentų sėkmės. Kita vertus, jis tikriausiai pažįsta ir tokių žmonių, kurie šiuo gana sunkiu metu gauna tik 1500 litų atlyginimą, tai kur šioje tiesėje turėtų būti jie? Ir kur tada atsiduria tas, kuris gauna 2000 Lt bei tas, kuriam mokama 2500? Kaip šį kontinuumą pakeis tai, jeigu pagalvosime, kad yra žmonių, kurie gauna minimalų atlyginimą, ir tokių, kurie šiuo metu ieškosi darbo ir negauna nieko? Be to, esama ir tokių, kurie net nebando įsidarbinti ir maitinasi tuo, ką randa šiukšlių konteineriuose. Kur visi jie atsidurs šiame kontinuume? Ir kaip jame tuomet išsidėstys visi kiti anksčiau minėti žmonės?
Lygiai tokiu pačiu principu galima dirbti su bet kokia juodai balta mintimi. Visų tokių minčių tikslas - ištrinti bet kokius tarpinius variantus, o mūsų tikslas - juos vėl atrasti ir susidaryti objektyvesnį, labiau realybę atitinkantį vaizdą.
Kartais žmonės mano, kad vadovaudamiesi tokiu požiūriu jie gali imti jaustis patenkinti vidutiniška situacija ir nesistengti jos pagerinti. Jie tiki, kad vienintelis būdas skatinti save stengtis - sakymas sau, kad jeigu neįvykdys iškeltų salygų, bus nevykėliai, blogi žmonės ir t.t. Tačiau ir kitokių būdų. Pavyzdžiui, galime sau sakyti, kad kai uždirbsime 4000 litų, galėsime sau leisti turiningesnes atostogas, dažniau nupirksime vaikams jų norimų žaislų ar drabužių, nueisime į kiną ar restoraną ir t.t. Tai irgi gali būti stiprūs motyvatoriai, tačiau kadangi jie pozityvūs, tai kiekvieną sykį apie juos pagalvoję, maloniai nusiteikiame. O ką pajuntame kaskart, kai sau sakome, kad jeigu nepadarysime to ir to iki tada ir tada, būsime nevykėliai?