2010 m. gegužės 8 d., šeštadienis

Skirtingi santykių pamatai

Neseniai su Juliumi kalbėjomės apie artimų santykių pamatus: kokie jie gali būti. Jo manymu, kalbant apie artimus santykius tarp vyrų ir moterų (ar tarp tos pačios lyties intymių partnerių), iš esmės galimi tik du modeliai: arba remiamasi meile, pasitikėjimu ir koncentruojamasi į teigiamus dalykus, arba kliaujamasi pirmiausiai baime ir kontrole, kurios ilgainiui nepalieka daug vietos teigiamiems jausmams. Psichologiškai sveikas žmogus suvokia, kad santykiai su bet kuriuo žmogumi ilgainiui gali pakrypti įvairiai (vis dėlto beveik 60 proc. santuokų baigiasi skyrybomis), tačiau nuolat deda pastangas, kad jie būtų geri, jaučia pozityvius jausm ir ir tikisi sėkmės. Tačiau galimas ir kitas, mažiau sveikas, tačiau pakankamai dažnas variantas - nuolat kontroliuoti savo partnerį, pvz. skambinti ir tikrinti, kur jis yra, reikalauti, kad jis tam tikru būdu elgtųsi su kitomis moterimis arba vyrais ir pan. Manau, daug kam kartais tenka stebėti žmones, kurie vienaip elgiasi, jeigu kur nors yra be sutuoktinio ar sutuoktinės ir kitaip - jeigu antroji pusė yra netoliese. Tokios poros santykiai, ko gero, remiasi daugiau kontrole ir reikalavimais nei meile ir priėmimu. Tenka išgirsti įvairių istorijų. Pasitaiko, kad partneriui neleidžiama žiūrėti į gražias moteris ar vyrus nei gatvėje, nei pobūviuose, ir netgi kine. Kiek ilgai tokie santykiai gali būti tenkinantys? Tai priklauso nuo kontroliuojamojo partnerio psichologinių ypatumų. Kuo daugiau žmogus priklausomas, tuo daugiau jis bus linkęs susitaikyti su tuo, kad yra kontroliuojamas. Ir atvirkščiai - kuo jis savarankiškesnis, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau kontrolė jam taps nepriimtina. Tiesa, pasitaiko žmonių, dažniau galbūt moterų, kurioms kontrolė netgi patinka. Būna, kad vyras žmonai, su kuria kartu gyvena 10 metų, skambina ne į jos mobilųjį, o į draugės namų stacionarųjį telefoną, kad įsitikintų, jog ji tikrai pas draugę, o moteris tai suvokia kaip linksmą pavyduliavimo (o kartu, jos įsitikinimu, ir meilės) įrodymą. Kartais sakoma, kad meilėje leidžiama viskas, kas priimtina abiems partneriams. Jeigu abu į tai žiūri kaip į savotišką žaidimą, galbūt šiuo atveju tai gali būti tiesa. Tačiau gali būti ir taip, kad moteris tokį ilgą laiką trunkantį elgesį suvoks kaip nuolatinį nepasitikėjimą ja. Tuomet tikėtina, kad ilgainiui santykiai pradės irti. Gana daug skyrybų įvyksta būtent dėl perdėto partnerių pavyduliavimo bei kontrolės.
Kad ir kokie būtų mūsų norai, jeigu gyvename aktyvų socialinį gyvenimą, dirbame, keliaujame, neišvengiamai ir mes patys ir mūsų partneriai kasdien susiduria su patraukliais priešingos lyties atstovais. Juk yra labai patrauklių žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, kurie daug kam sukelia susižavėjimą. Natūralu, kad didelė dalis tų, kurie jais žavisi, yra vedę, susižadėję ar tiesiog palaikantys ilgalaikius santykius su partneriu. Argi turime manyti, kad visų jų santuokoms ar partnerystėms kyla pavojus vos tik susidūrus su šiuo patraukliu žmogumi? Žinoma, kad ne. Mes kasdien patiriame daug įvairiausių emocijų. Mūsų partneriai - taip pat. Juk dauguma mūsų nenorime nei patys būti emociškai mirę, nei kad tokie būtų mūsų mylimieji. Pasak Juliaus, nors beveik kiekvienas žmogus gali dažnai pasigrožėti ar net pajusti seksualinį potraukį ne savo partneriui, tai visiškai nereiškia, kad šiuos jausmus bus siekiama realizuoti, jeigu žmogus turi antrąją pusę, su kuria jį sieja tvirtas ir pozityvus ryšys. Žmogus greitai ir automatiškai pasveria, kas jam svarbiau, ir nesunkiai atsisako su svarbesniais dalykais nesudarinamų momentinių norų tenkinimo. Juk vienas iš svarbiausių brandaus žmogaus gebėjimų ir yra mokėjimas atidėti impulsų ir norų tenkinimą bei siekti, kad jie būtų patenkinti tokia forma, kuri derėtų su mūsų svarbiais jausmais, vertybėmis ir pan.
Kiekvienas galime nuolat siekti vis daugiau pasitikėti tiek savimi, tiek savo partneriais, ir stebėti, kaip tai keičia mūsų santykius. Bet kokia didelė kontrolė įsuka žmogų į savotišką užburtą ratą, ypač jeigu mėginame kontroliuoti dalykus, kurie nepriklauso nuo mūsų valios. Vieni bando kontroliuoti savo emocinę būklę, kiti, pvz., savo svorį. Ir vieni, ir kiti patiria daug problemų, nes nei vienas iš šių dalykų nepriklauso vien tik nuo mūsų pastangų, bent jau ilgalaike prasme. Ir jeigu negalime visiškai kontroliuoti net savo jausmų, tai ar prasminga dėti milžiniškas pastangas tam, kad sukontroliuotume tai, ką jaučia partneris? Beje, žmonės, daug investuojantys į faktiškai nekontroliuojamų dalykų kontrolę, paprastai taip elgiasi todėl, kad su šiais dalykais susieja savo savivertę. Vieniems savęs vaizdas tampa priimtinas tik tuomet, kai sveria 54 kilogramus, kitiems - kai nejaučia nerimo, "pasimetmo" ir kitų neigiamų emocijų, dar kitiems - kai jaučiasi, kad partneris yra "visiškai jų". Deja, visos šios būklės yra laikinos, todėl jomis paremtas pasitikėjimas savimi - taip pat. Kad daugiau pasitikėtume tiek savimi, tiek savo partneriu, turime atrasti savo tikrąsias stiprybes ir teigiamas savybes, savo vietą pasaulyje, ir savo tikslus bei vertybes. Tai - tikro ir stabilaus aš vaizdo pagrindas. Jeigu žinome, kas mums svarbu, ir suprantame, kaip galime to siekti, galime lengviau toleruoti nesėkmes, priimti savo silpnybes ir trūkumus, netikrumą dėl ateities ir kitus nerimą keliančius dalykus. Galų gale ir patį nerimą galime priimti ir šalia jo palikti kuo daugiau vietos meilei ir atsidavimui, t. y. pozityviam artimų santykių pamatui.

1 komentaras:

  1. Mes aprašytus dalykus aptarinėjome kalbėdami apie psichoterapinį darbą su žmonėmis, jaučiantiems stiprų liguistą pavydą. Tada didelio nerimo sąlygota kontrolė tampa ypač išreikšta, o šį pavydą jaučiantis asmuo būdamas beveik nuolatinėje diskomforto būsenoje nebetenka laiko ir jėgų kurti daugybę pozityvių patirčių, paprastai ir palaikančių partnerystę praėjus aistros etapui. Reikia dar nepamiršti, kad pavydą paprastai lydi ir pyktis, taigi poros bendri prisiminimai tikrai nesiformuoja tik mieli ir malonūs, o tai be abejo veikia ir santykių ateitį. Tačiau liguistas pavydas nėra vienintelė problema. Santykius skirstyčiau į dvi dideles grupes: a) sveikus, pagrįstus pozityviais ryšiais, tokiais kaip meilė (pradžioje dažniausiai pasireiškianti su stipria aistra), pagarba, pasitikėjimas, pasidalinimas, savitarpio pagalba, įsipareigojimas, bendri interesai , bendri malonumai, abipusis intymus pasitenkinimas ir t.t. ir b) disfunkcinius, pagrįstus disfunkciniais (nors kartais ir labai stipriais) ryšiais, tokiais kaip jau minėtas pavydas ir kontroliavimas, taip pat priklausomybė, įsiteikimas ir žeminimasis, manipuliavimas, komercinis susitarimas, baimė būti vienam ar prarasti partnerį, noras būti „normaliu“ ir turėti šeimą ir kt.
    Kaip būtų galima spręsti santykių problemas kai juos temdo liguistas pavydas? Čia galioja vienas universalus ir tikrai veikiantis patarimas: reikia stengtis ne apsaugoti partnerį nuo potencialių pavojų, o kurti savo santykius, „mezgant“ bendrų pozityvių patirčių, prisiminimų „tinklą“, t.y. gyventi taip, kad partneriui (ir aišku jums) būtų gera būti kartu ir jam (jums) visai nesinorėtų ir nebūtų prasmės „nueiti į šoną“. O jeigu taip atsitiktų, galima būtų jaustis padarius viską ir palikus partnerio problemas jam pačiam.
    Tačiau liguistas pavydas it vadinamas liguistu todėl, kad dėl žmogaus asmenybės ypatumų logikos dėsniai nebegalioja. Tokią situaciją pakeisti gali jau kognityvinė ir elgesio psichoterapija, kurioje naudojant specialias intervencijas žmogus gali sušvelninti ar pakeisti savo kertinius įsitikinimus ir išmokti funkcionalesnių mąstymo ir elgesio būdų, nulemiančių ir pozityvesnių emocijų atsiradimą ir didesnį pasitenkinimą teikiantį gyvenimą ir esamų problemų išsprendimą.

    AtsakytiPanaikinti