Ar įmanoma prasmingai "įdarbinti" pavydą?

Iš visų žmogui būdingų jausmų pavydas, ko gero, vienas iš nemaloniausių, tačiau aplanko jis mus ne taip ir retai. Kartais jis kyla ir man, ir, kiek tenka girdėti,  gana dažnam mano geriau pažįstamam žmogui. Dalis mano klientų pavydą taip pat įvardija kaip nemalonų ir tarsi "trukdantį", o kartais ir kankinantį jausmą.

Nemalonu ir jausti pavydą, ir prisipažinti, kad pavydime. Kartais sunkiai tai galime pripažinti ir patys sau, nes galbūt esame girdėję, kad pavydėti negražu ir tokių jausmų turėtume nejausti (pavyzdžiui, gal vaikystėje girdėjome, kad neturėtume pavydėti broliui ar sesei). Deja, kaip ir su kitais nemaloniais jausmais, taip ir su pavydu, šis "receptas" dažniausiai neveikia: jeigu sakome sau, kad kažko neturėtume jausti, tas jausmas vis tiek išlieka, o kartu dar kyla stresas dėl to, kad jaučiame tai, ko jausti "negalima".

Beje, lietuvių kalboje be žodžio "pavydėti", dar yra žodis "pavyduliauti", tačiau mes dažnai, kalbėdami apie pavydą, galime sudėti į šį vieną žodį abi prasmes. Tačiau šiame straipsnelyje noriu pakalbėti ne apie pavyduliavimą, o būtent apie pavydą, t.y. jausmą, kuris kyla, kai mums, matant kokią nors kito žmogaus sėkmę, šmėsteli mintis: "O kodėl man taip nėra?" Variacijų čia gali būti begalė: "O kodėl aš neužimu tokių pareigų?", "O kodėl mano vaikas nelaimi konkursų?", "O kodėl mes dar negyvename name už miesto?" "O kodėl aš neturiu vyro?", "O kodėl mes negalime sau leisti atostogauti Kosta Rikoje?" ir t.t.  

Jeigu jau kyla šis klausimas, į jį galime atsakyti dviem destruktyviais būdais (ir dažnai tai vyksta automatiškai): arba man taip nėra todėl, kad aš nesu toks vykęs, kaip žmogus, kuriam pavydžiu (tuomet, greičiausiai, kils nusivylimo savimi jausmas, pasijusime niekam tikę, beverčiai), arba taip nėra todėl, kad tam žmogui tiesiog labiau sekasi, negu man (tuomet gali kilti pyktis ir užplūsti mintys apie tai, kad gyvenimas arba pasaulis yra neteisingas).

Abu šie "automatiniai" atsakymai ne tik sukelia nemalonius jausmus, bet ir gali skatinti norą atsiriboti, atsitraukti. Atsitraukti tiek nuo žmonių, šalia kurių jaučiamės menkaverčiai, tiek mažiau įsitraukti į įvairius dalykus, kuriuos siūlo "neteisingas" pasaulis: ir į darbinius užsiėmimus, ir į laisvalaikio veiklas, ir į įvairius kolektyvus, grupes.

Tiesa, tikrai galimas ir pozityvus, motyvuojantis lyginimasis su kitais, kuomet kito žmogaus pasiekimai įkvepia ir sukelia srautą malonių minčių  apie tai, ką mums reikėtų daryti, kad taptume tokie sėkmingi, kaip jis ar ji. Jeigu, matydami kito žmogaus sėkmę, pasakome sau, pavyzdžiui, "Jeigu pasistengsiu, ir aš taip galėsiu", jaučiame ne pavydą, o entuziazmą, įkvėpimą, malonų jaudulį. Tuomet galime tiesiog mėgautis išaugusia motyvacija ir, pasitelkę ją, toliau lavinti savo norimus įgūdžius ar asmenybės bruožus. Arba galime tiesiog gėrėtis kito žmogaus gebėjimais ar sėkme nesitikėdami, kad kada nors pasieksime ar patirsime tą patį, t.y. galime tiesiog džiaugtis tuo, kaip pasisekė kitam žmogui.

Tačiau kaip gi elgtis tais "tamsiaisiais" momentais, kai pasijuntame nieko verti, nevykę, ar net beviltiški? Pirmas žingsnis - tiesiog pastebėti, suvokti ir pripažinti, kad šiuo metu jaučiamės būtent taip. Antras žingsnis - priminti sau, kad šis nemalonus jausmas aplanko ne tik mus, bet ir daugybę kitų žmonių, įskaitant ir šią akimirką. Trečias žingsnis - prisiminti, kad dažniausiai, kad ir kaip jaustumėmės, galime laisvai rinktis, kaip elgsimės, bei išsirinkę išmintingą elgesio variantą, pradėti veikti.

Žinoma, ne visada tai būna lengva, tačiau beveik visada - įmanoma. Jeigu, jausdami pavydą, tarsi "užsiblokuosime" arba tapsime agresyvūs, jeigu imsime vengti žmonių, jeigu, bijodami pasirodyti "prastesni" už kitus, neleisime sau imtis veiklų, kaip galėsime augti? O jeigu neaugsime, nematysime, kad realizuojame save, kad išmokstame vis naujų dalykų, kad šiandien mums geriau sekasi tai, kas prieš pusmetį ar metus dar buvo sunku, iš kur semsimės pasitikėjimo savimi? Tad, ko gero, vienintelė išmintinga išeitis tokioje situacijoje - pripažinti, kad yra sričių, kur kiti yra pranašesni už mus. Ir kad taip pat ir tose srityse, kuriose esame tikrai stiprūs, bus momentų, kai kiti mus pranoks. Ir ko gero vienintelis ilgalaike prasme veiksmingas elgesio būdas yra galėti išbūti su tokiomis akimirkomis kylančiais nemaloniais jausmais (jeigu jie kyla), ir palaukti, kol jie atslūgs. O kad tai įvyks, nėra jokių abejonių, ir, ko gero, netgi greičiau, nei mums, tik užplūdus jausmui, gali atrodyti.

Ir kai ilgainiui įgausime pasitikėjimo, kad gebame su šiuo destruktyviu jausmu išmintingai tvarkytis, kad galime jo sukeliamą energiją nukreipti naudinga vaga, tai, kaip ir kiekvienas įsisamonintas ir pedirbtas jausmas, gali tapti "trąša", kurią pasitelkę galėsime auginti tai, ką iš tiesų vertiname. Galbūt tai bus gebėjimas bendradarbiauti ir augti bei tobulėti kartu, kartais galbūt draugiškai palenktyniaujant, galbūt - nuoširdžiai domėtis kitais žmonėmis ar įsiklausyti į save ir savo tikruosius polinkius bei vertybes.

Sausio pradžioje su kolega Juliumi dalyvavome dėmesingumu grįsto streso valdymo instruktorių atsiskyrime ("retreate") Olandijoje. Šiamet jį vesti buvo pakviesta Bettina Romhardt, tikrai puiki mokytoja iš Vokietijos. Per penkias atsiskyrimo dienas ji kalbėjo apie daug įvairių dalykų, tačiau viena jos paminėta, plačiai Rytų mokymuose paplitusi  metafora labai tinka šiai temai. Pasak šios metaforos, žmonės taip dažnai patiki esantys bangos, kad ima lygintis, kuri aukštesnė ir gražesnė, ir pamiršta, kad pirmiausia visi kartu esame vandenynas. Bendrumų su kitais mumyse visuomet yra daugiau, nei skirtumų, net jeigu kurią akimirką ir atrodo priešingai.

Vieta, kurioje vyko šis atsiskyrimas, buvo miškinga, ir mes kasdien, visi kartu, tačiau tylėdami, vaikščiojome po mišką. Vėliau buvo nuostabu išgirsti, kiek įvairių įžvalgų žmonės patyrė tiesiog vaikštinėdami po mišką ir iš tiesų jį matydami. Viena iš jų ir vėl susijusi su šio straipsnelio tema. Juk miškas gražus būtent dėl įvairių jame augančių medžių, krūmų ir žolynų. Tik ši įvairiovė ir gali sukurti tai, ką vadiname mišku. Ir būtų labai gaila, jeigu kurie nors augalai nuspręstų daugiau nebeaugti dėl to, kad yra už juos aukštesnių ar storesnių, arba dėl to, kad šalimais išdygęs kitas augalas auga greičiau. Arba jeigu kurie nors medžiai nutartų išeiti į kitą mišką vien tam, kad ten būtų aukštesni už daugumą :)