Apie tvarkymo meną, arba kaip "paleisti" tai, ko jau (seniai) nebereikia

Sunku pasakyti, kada tiksliai supratau, kad turiu per daug daiktų. Gal pradžia buvo tuomet, kai draugė ir kolegė Rosita prieš keletą mėnesių šnekučiuojantis paminėjo anglišką žodį "decluttering", reiškiantį nereikalingų daiktų pašalinimą ar atsikratymą. Ko gero, būtent tada ėmiau susivokti, kodėl man vis mažiau patinka mano namai. O prieš tai jau kurį laiką sukau galvą, kodėl butas, kurį pati išsirinkau ir su noru pirkau, tapo nemielas. Kodėl taip dažnai norisi išvažiuoti ir kodėl vis rečiau kyla rankos tvarkytis. 

Kai apsidairiau po namus, kreipdama dėmesį būtent į daiktų kiekį, pasidarė aišku - norėčiau, kad daiktų būtų gerokai mažiau, o erdvės - daug daugiau. Na, o kadangi apie viską, kas mane sudomina, mėgstu skaityti, ėmiau skaitinėti apie atsikratymą daiktais, t.y. minėtąjį decluttering. Pasirodo, tai labai aktuali ir populiari tema, apie ją prirašyta ir daugybę knygų, rašomi ir tinklaraščiai, taip pat internete galima rasti ir įvairiausių "veiksmų planų", pavyzdžiui, raginančių per 2015 metus atsikratyti 2015 daiktų. 

Netrukus akis užkliuvo už japonės Marie Kondo knygos "The Life-Changing Magic of Tidying", ir , perskaičiusi daug puikių atsiliepimų "amazon.co.uk", nusipirkau būtent ją. Nesuskaičiavau ir jau nesuskaičiuosiu, kiek daiktų iškeliavo įš mano namų skaitant šią knygą, tačiau vietos jau daugiau, ir namo grįžti maloniau, nors procesas dar tikrai nesibaigė.:) 

Taigi, apie kokią magiją kalba Marie Kondo? Jeigu sutraukčiau visą knygos turinį į du sakinius, manau, jie būtų tokie: "Atsisveikink su absoliučiai visais daiktais, kurie tau jau neteikia džiaugsmo, o kiekvienam iš tų, kuriuos su džiaugsmu pasiliksi, surask tinkamą vietą." Dar tebesu pakeliui į tai, kąd namuose iš tikro liktų tik tie daiktai, kuriuos noriu turėti (atsikratyti daiktų taip, kad tai darydama jaustumiesi pakankamai gerai, nėra taip paprasta!), tačiau vis pastebiu, kaip galvoje iškyla vaizdinys, kuriame matau dar daugiau sienų baltumo ir dar mažiau jį užstojančių daiktų, ir kaip jis mane motyvuoja ir toliau rūšiuoti vieną daiktų grupę po kitos ir po truputį įvairiomis kryptimis gabenti iš namų tai, ko galbūt labiau reikia kam nors kitam (arba jau nebereikia niekam.)

Marie Kondo siūlo pradėti namų tvarkymą nuo drabužių spintos ir, viską gerai peržiūrėjus, pasilikti joje tik tai, ką tikrai norisi vilkėti. Tam, kad matytume, kiek iš tikro turime drabužių, autorė primygtinai siūlo (galima sakyti, liepia!) iš pradžių visus juos susikrauti į krūvą ant grindų, o paskui po vieną įmti į rankas ir įvertinti, ar jis mums tebeteikia džiaugsmą. Jeigu ne, dedame į "iškeliaujančių" drabužių krūvą, jeigu taip - į pasiliekamų. Marie sako, kad nuo drabužių pradėti patogiausia, nes juos rūšiuojant gana lengva pajusti, kurie tebedžiugina, o kurie - jau ne (o gal ir niekad nedžiugino). Žinau, žinau, čia gali kilti visokiausių jausmų, pavyzdžiui, galime jausti kaltę, gali atrodyti, kad negalima išmesti ar atiduoti labdarai dar gerų daiktų, kad gal to daikto dar kada nors prireiks, gal jį dar dėvėsim namie, sode ar garaže. Bet ar nėra taip, kad iš esmės vis tiek žinom, kad jis ir toliau ramiai gulės lentynoje? Bent man šis dėsnis tikrai galioja - drabužius, kurie nepatinka, apsirengiu tik "ekstra" atveju, o šiaip jie guli ar kabo nejudinami. Tad kiek gi jų tokiems atvejams reikia? Be to, autorė pateikia ir dar vieną labai įtikinantį argumentą - kai turime mažiau daiktų, galime iš jų gauti daug daugiau džiaugsmo. Pavyzdžiui, jeigu drabužių turime tiek, kad atsidarę spintą galime juos visus matyti, be to, jie mums visi patinka, tikėtina, kad rengsimės įvairiau, negu tada, kai turime daugybę "dar gerų" daiktų, tačiau dėvime vos keletą drabužių komplektų. Tą patį ji sako ir apie knygas. Kai iš lentynų, vėlgi pradėję nuo krūvos ant grindų, išrenkame visa tai, ko jau nebenorime turėti, tikimybė, kad mūsų pasiliekamoms knygoms teks daugiau dėmesio, irgi didėja. Štai jums ir budistinis principas "mažiau yra daugiau", pritaikytas labai praktiškai. :)   

Po knygų Marie siūlo taip pat "perkratyti" visus popierius (ko tik neradau, tvarkydama savuosius!), paskui - įvairius daiktus vonioje, virtuvėje ir t.t., o pabaigai pasilikti tai, kas kelia sentimentų, t.y. laiškus, nuotraukas, dovanas ir pan., mat šiuos daiktus išmesti ar atiduoti sunkiausia. Tačiau ir čia autorės argumentai neatremiami - jeigu mūsų namai darosi pilni visokiausių kažkada su kažkokiais sentimentais susijusių, tačiau dabar jau mums džiaugsmo neteikiančių dalykų, tai kur mes gyvename, praeityje ar dabartyje? Ir kiek vietos mūsų gyvenime yra tam, kas vyksta šiandien? Galų gale, ar mes norime, kad žmonės laikytų visus mūsų jiems kada nors dovanotus daiktus, jeigu jie jiems jau nebepatinka ar nėra naudingi?   

Anot Marie, atsikračius visko, kas jau nebereikalinga, namus tvarkyti ir išlaikyti tvarkingus tampa nepalyginamai paprasčiau ir todėl, kad daiktų labai sumažėja, ir, pavyzdžiui, valyti dulkes tampa daug lengviau. Bet labai svarbus ir kitas aspektas - juk širdžiai mielus daiktus laikyti tvarkingai tikrai lengviau ir maloniau, nei tuos, kuriuos turime tik iš pareigos.

Autorė pateikia labai praktiškų pasiūlymų ir apie tai, kaip patogiau laikyti daiktus, tačiau apie tai - jau kitą kartą. :)