Dėmesys savo valgymo įpročiams

Pastaruoju metu ruošdama medžiagą netrukus startuosiančiam "Jaunatvės namų" projektui, kurio pagrindinė idėja - sveika gyvensena ir valgymo įpročių keitimas, daug skaitau apie dėmesingą valgymą. Pats reiškinys, pratimas, ar kaip bepavadintume dėmesingą valgymą, daugumai praktikuojančiųjų „mindfulness“ žinomas, tačiau noriu pasidalinti keletu aspektų, kuriuos pati atradau naujai. 

Pagrindinis žingsnis kelyje į dėmesingą valgymą yra visgi dėmesys savo jau esamiems valgymo įpročiams, jų identifikavimui ir analizei.

Žmonės kasdienybėje savo valgymo įpročių dažnai nepastebi, dažnai mano jog „nieko nevalgo“ ir storėja. Retai kas kelia klausimus, kaip valgymo įpročiai formuojasi  ir kuo jo ar jos įpročiai skiriasi nuo draugo, kaimyno ar sesers. Dar rečiau žmonės rinkdamiesi maistą skaito mokslinius tyrimus, pagrindžiančius tam tikrų „sveikumo“ kanonų, eskaluojamų reklamos ir žiniasklaidos teiginiuose, pagrįstumą.

Visi mes turime sveikų ir nesveikų produktų sąrašus, bent mintyse, kuriais vadovaujamės. Vienas iš pirmųjų valgymo įpročių formavimosi etapų yra ankstyvojoje vaikystėje, kai tėvai savo įsitikinimus apie sveiko maisto reikšmę jų pačių gyvenime, atskirų produktų naudą bei sveikumą/nesveikumą tiek teoriškai, tiek praktiškai perduoda savo atžaloms. Mano nuomone, kiekvienas iš mūsų turime tam tikrų asociacijų, susijusių su maistu apskritai, ar konkrečiu patiekalu iš vaikystės. Aš asmeniškai ryškiausiai prisimenu avižinę košę, kurią valgiau ir tikrai šventai tikėjau, kad mano veido oda nuo jos bus visada lygi ir ypatingai graži. Taip pat mama buvo įtikinusi, kad gerti pieną yra labai sveika ir kai užaugsiu mano plaukai bus ilgi, stori ir nagai blizgės. Avižinė košė taip ir liko mano mėgstamųjų sąraše iki šiol, nežiūrint į tai, kad veido oda taip ir netapo tobula. Su pienu baigėsi liūdniau: plaukai taip ir neužaugo iki nugaros apačios, nes pradinėse klasėse, maždaug 1988-1990 metais mokykloje buvo vykdomas projektas, kurio nei tikslo nei priežasčių nepamenu, bet per pertraukas visi vaikai ėjo į valgyklą ir iš žydrų metalinių arbatinių buvo pilamas šiltas pienas į  pajuodusias nuo arbatos stiklines ir griežtai žiūrima, kad mokiniai išgertų.

Svarbus komponentas stebint asmeninius valgymo įpročius yra laikas. Ar visuomet esant formaliai pietų pertraukai mūsų organizmui reikia maisto, ar valgome dėl to, kad esant tikram fiziologiniam alkiui nebus galimybės, o gal kolegos ar bendramoksliai yra jau išalkę ir norėdami pabendrauti su jais tiesiog „prie to pačio“ pavalgome, nesigiliname į savo pojūčius, „nes vistiek reikės“...? Norėdami daugiau sužinoti apie savo valgymo įpročius laiko kontekste galime nesunkiai paeksperimentuoti ir esant galimybei eiti pietauti kitu laiku ar, tarkim, valandai ar dviem atidėti vakarienę.

Ankstesniame mano įraše „Kalėdų belaukiant“ minėtas valgymo psichologas Brian Wansink atliko tyrimą, kurio metu dvi grupes žmonių (turinčius viršsvorio bei normalaus kūno sudėjimo) kelias dienas stebėjo kambariuose, kur laikrodžiai skubėjo 2 valandomis. Tyrimo metu nustatyta, jog kovojantys su viršsvoriu maistą valgė jiems įprastu metu, tuo tarpu kontrolinės grupės (t.y. normalaus kūno sudėjimo) atstovai buvo linkę labiau įsiklausyti į savo kūno pojūčius.

Dar vienas svarbus dalykas ugdant dėmesingumą valgymo įpročiams -  pastebėti, kaip valgymo elgesį įtakoja vieta. Jei tenka lankytis viešo maitinimo įstaigose, galima stebėti savo pasirinkimus, ar, tarkim, tame pačiame restorane valgau dažniausiai tą patį, žinomą patiekalą, ar vis kitą ir su kuo tai susiję. Gali būti, kad visus išragavau ir likau prie labiausiai patikusių patiekalų, o gal kažkada valgiau su man svarbiu žmogumi (o jis šiuo metu toli)  ir noriu patirti kažkada išgyventa emociją.

Kai pradėjau domėtis valgymo psichologija, pastebėjau, kad grįžus namo, pas tėvus, visiškai nesvarbu koks metų ar paros metas, koks mano alkio lygis ir prieš kiek laiko paskutinį kartą valgiau, iškart kaičiu arbatinį ir geriam arbatą ir kažką valgom. Dar vienas įprotis, susijęs su vieta - kino teatras ir spraginti kukurūzai. Ar galėtų būti taip, kad visi, valgantys kukurūzus filmo metu, yra išalkę ir nori būtent kukurūzų? Greičiausiai ne, bet vienaip ar kitaip kiekvienas iš mūsų turime savo individualius valgymo įpročius ir įsitikinimus apie maistą, kuriuos galime stebėti, o esant poreikiui keisti bei prisiminti, kad norime to ar ne, visada didelė tikimybė, kad juos perims mūsų vaikai.

Jei valgyti dėmesingai būtų taip paprasta ir lengva, šio įrašo gal ir nebūtų. Tačiau mažai kam lengva ir įprasta nuolat valgyti tik sėdint, išjungus televizorių, telefoną bei kompiuterį, kiekvieną kąsnį kramtyti trisdešimt ir daugiau kartų bei įsiklausyti į savo organizmo poreikius, o kasdien valgomą avižinę košę kaskart ragauti kaip pirmą sykį. Jeigu tai būtų įprasta, tuomet ir klausimas „kaip numesti svorio?“ nebūtų populiariausias Google paieškų laukelyje 2014 metais. Bet yra taip, kaip yra. Ir šiandien (kai mirštama nuo nutukimo sukeliamų ligų gerokai dažniau nei nuo bado), ryt ir kada tik norime galime atkreipti dėmesį į tai, ką laikome sveiku maistu, su kuo tai siejame, ir kaip mūsų valgymą įtakoja vieta (vietos) bei laikas.