Tačiau šį kartą noriu parašyti apie šiek tiek kitokį elgesio formavimo būdą - apie bausmes. Apgalvotas ir neapgalvotas. Apie tokias, kurios iš tiesų yra sąmoningos ir skirtos elgesiui formuoti, ir apie tokias, kurios greičiau yra tiesiog baudėjo būdas emociškai "išsikrauti" (nukreipiant savo neigiamas emocijas į kitus arba į save patį.)
Kaip manote, ar patyrę nesėkmę, kuri bent iš dalies buvo nulemta jūsų paties (ar pačios) veiksmų, turėtume save kurį laiką barti, kritikuoti ir jaustis blogai? Spėju, kad mūsų visuomenėje yra gana nemažai žmonių, kurie į šį klausimą atsakytų teigiamai. Ir ne tik mūsų. JAV psichologė, valios reiškinio tyrinėtoja Kelly McGonigal rašo, kad nemažai daliai žmonių yra būdinga manyti, jog jeigu patyrę nesėkmę save stipriai kritikuosime ir barsime, mūsų valia taps stipresnė. Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad yra visiškai priešingai! Pernelyg stipri savikritika mus demotyvuoja, slopina pasitikėjimą savimi ir galiausiai atima tiek norą, tiek energiją, kurios reikia, kad įgyvendintume norimus pokyčius. Tai nereiškia, kad mes neturime pripažinti klaidos ir priimti fakto, kad ji įvyko, bei pasimokyti iš to, tačiau savęs kritikavimas, savigrauža ir nenoras sau atleisti valią ne stiprina, o silpnina.
Įsivaizduokime žmogų, kuris stengiasi pakoreguoti savo gyvenimo būdą, sveikiau valgyti ir daugiau judėti. Jeigu toks žmogus nori ilgalaikio pokyčio ir ilgalaikių rezultatų, jam ar jai labai svarbu išmokti gerai su savimi elgtis tais kartais, kai neišvengiamai patirs nesėkmę, t.y. suvalgys neplanuoto maisto arba praleis planuotą treniruotę. Jeigu nemokėsime sau atleisti už klaidas, jeigu sugaišime begales laiko dėl jų grauždamiesi, ne tik daug lėčiau judėsime pirmyn, bet ir rizikuosime visai pasiduoti, nusivilti savimi ir nuspręsti, kad šie pokyčiai "ne mums".
Kai barame save už nesėkmę, kuri mums jau ir taip (labai) nemaloni, esame panašūs į mamą, kuri, vaikui pagriuvus ir verkiant (jis jau susimušė, jam jau skauda), dar piktai bara jį (ar ploja per užpakalį) už tai, kad per greitai bėgo. Jau pats pargriuvimas vaiką pamokė, kad geriau bėgioti lėčiau, ir piktas barimasis (ypač, jeigu jis kartojasi) greičiau gali būti ne auklėjimo priemonė, o ženklas, kad mamai svarbu mokytis geriau valdyti savo emocijas.
Beje, dalis mano klientų, ypač tų, kurie turėjo linkusius kritikuoti ir bausti tėvus, su šiuo teiginiu, ko gero, nesutiktų. Jie sakytų, kad tiek vaikus, tiek vėliau save patį bausti svarbu, nes tik tuomet atsiminsime, kad taip elgtis negalima. Iš kur gi kyla toks stiprus tikėjimas griežto savęs barimo ir baudimo nauda?
Amerikiečių psichoterapeutas, buvęs kognityvinės terapijos kūrėjo Aarono Becko studentas Jeffrey Young prieš maždaug 20 metų pradėjo plėtoti kognityvinės terapijos atmainą, kuri vėliau buvo pavadinta schemų terapija (angl. Schema Therapy). Jis pastebėjo, kad žmonėms, kurie turi ilgalaikių problemų (pavyzdžiui, daug metų nori, tačiau negali užmegzti juos tenkinančių santykių (ar nuolat užmezga destruktyvius), negali rasti ir išlaikyti juos tenkinančio darbo, nejaučia pasitenkinimo gyvenimu, negali realizuoti savo galimybių ir t.t.) dažnai yra būdingi nuolat atsikartojantys ir nepasiduodantys pokyčiams mąstymo, jausenos ir elgesio modeliai, vadinami schemomis. Iki šiol Jeffrey Young yra aprašęs 18 schemų, apie jas galima pasiskaityti, pavyzdžiui, čia. Viena iš jo aprašytų schemų - baudimo schema. Žmonės, kuriems būdinga ši schema, paprastai būna augę su bent vienu iš tėvų, kuriems buvo būdingas kontroliuojantis elgesio stilius ir kontroliuojama buvo pirmiausiai per griežtas bausmes ir bausmių baimę. Jeigu ši schema po truputį tampa mūsų mąstymo dalimi, mes galime būti linkę griežtai vertinti ir kritikuoti tiek save, tiek kitus žmones, nuolat pastebėti tiek kitų, tiek savo trūkumus ir netobulumus bei tikėti, kad kiekviena klaida verta griežtos bausmės. Paprastai kritiški ir baudžiantys tėvai teigia (ir dažnai tiki), kad taip elgiasi vaikų labui. Kai vaikai perima šį elgesį ir taip elgiasi jau su savimi (ar su savo vaikais), jie gali perimti ir šį "paaiškinimą", kam toks griežtumas ir "kietumas" reikalingas. Tačiau, kaip matėme, jau prieš daug dešimtmečių B.F. Skineris nustatė, kad net gyvūnams daugeliu atvejų pakanka tiesiog pamatyti savo elgesio pasekmes, kad atitinkamai jį keistų. Žiurkės nereikia mušti, jeigu ji patyrė elektrošoką - ji jo vengs ir taip.
Neseniai šia tema diskutavome ir su Juliumi (med. dr. J. Neverausku), ir man pasirodė labai graži jo mintis apie tai, kad verta savęs paklausti, kokie norime sau būti teisėjai - ar visada griežti ir skiriantys maksimalias bausmes (arba iš viso savo "repertuare" turintys tik vieną - mirties - bausmę), ar lankstūs, išmintingi, atsižvelgiantys į aplinkybes ir geranoriški? Taip pat gal verta nuolat prisiminti, ir kokį tikslą turime skirdami sau vieną ar kitą "nuobaudą" - ar tikrai norime save paskatinti keistis, ar tiesiog jaučiame "pareigą" save priversti jaustis blogai? Nes jeigu kas nors kada nors mums šią pareigą "padovanojo", tačiau apsisprendžiame, kad mums jos jau nebereikia, galime tiesiog atsisakyti toliau ją vykdyti. Taip padarysime paslaugą ne tik sąu, bet ir kitiems žmonėms: galbūt savo vaikams, galbūt draugams, kolegoms ar kitiems žmonėms, kurie, matydami mūsų geranoriškesnį elgesį su savimi, tikėtina, ir patys bus linkę dažniau taip elgtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą