Atidėjimo džiaugsmas

Man, kaip ir daugumai žmonių, darbų ar sprendimų atidėliojimas nėra padaręs nieko gero, tačiau kartais vieno ar kito dalyko atidėjimas gali išeiti ir į naudą.

Tikriausiai dauguma žino amerikiečių psichologo Walterio Mischelio zefyrų eksperimentą, atliktą Standfordo universitete. Jo metu darželinukams buvo pasiūlyta suvalgyti vieną zefyrą arba palaukti, kol tyrėjas grįš ir gauti dar vieną. Tame tyrime vaikai elgėsi įvairiai: vieni suvalgė zefyrą, kiti išlaukė ir gavo du. Mokslininkai tyrė, kiek vaikai turi valios išlaukti taip trokštamo dalyko.

Tyrimas tuo nesibaigė – praėjus kuriam laikui po eksperimento mokslininkai susisiekė su tirtų vaikų tėvais, mokytojais ir jais pačiais bei paprašė įvertinti vaikų pasiekimus. Pasirodo, kad tie vaikai, kurie sugebėjo išlaukti, kol sugrįš tyrėjas, buvo daug daugiau pasiekę, nei tiek, kurie nieko nelaukę suvalgė vieną zefyrą.

Mokslininkai pateikia išvadą, jog vaikai, kurie mokėjo išlaukti ir atidėti savo trokštamą dalyką į šoną tam, kad gautų dar didesnę naudą (o kartu ir malonumą), sugebėjo įveikti įvairias kliūtis gyvenime, buvo laimingesni ir sėkmingesni, jų mokyklos baigiamųjų egzaminų rezultatai buvo aukštesni, jie turėjo mažiau antsvorio.

Nors šis tyrimas yra sulaukęs kritikos dėl per mažos tiriamųjų imties, jis vis tiek leidžia pažvelgti, kas slypi po trokštamo dalyko atidėjimu.

Atidėti kažkuriam laikui tai, ko trokšti, kad gautum dar daugiau ateityje, atrodo paprastas dalykas, tačiau daugumai mūsų tai yra sudėtinga, o kartais ir neįveikiama užduotis. Dažnas iš mūsų sunkiai atsispiriame ant stalo gulinčiam saldainiui ar keksiukui, pirmenybę vietoje sporto teikiame mėgstamam serialui, vietoje asmeninio tobulėjimo ar svarbios užduoties atlikimo – vakarėliui.

Kai pradėjau daugiau rūpintis savo mityba, nusprendžiau, kad per daug savęs nekankinsiu. Pradėjau valgyti taip vadinamą sveikesnį maistą, truputį sportuoti, tačiau noras suvalgyti ką nors saldaus ar nesveiko niekur nedingo. Turėjau rasti išeitį ir prisiminiau, kad mokslininkai yra atlikę ne vieną tyrimą, kurio išvadose teigiama, jog jei aš atidėčiau malonumą vėlesniam laikui, tai jo sulaukęs džiaugčiausi labiau. Laiko eksperimentams aš turėjau, tad ėmiau ir pabandžiau. Nusprendžiau, kad nesveiką maistą ir saldumynus valgysiu vieną dieną per savaitę ir valgysiu tiek, kiek telpa. Tokia diena pasirinkau sekmadienį. Pirmus kelis kartus buvo sunkoka iškentėti, tačiau dabar aš jaučiu tikrą malonumą laukdamas tos dienos. Dovanų gavęs skanių saldainių aš padedu juos į lentyną ir jau įsivaizduoju, koks smagus bus mano sekmadienis, kai aš juos valgysiu. Atėjus valgymo momentui tie saldainiai mano galvoje jau būna tiek kartų suvalgyti, kad kai aš juos valgau iš tikrųjų, jaučiu didžiausią malonumą. Taip būna ir su nesveiku maistu – aš juo mėgaujuosi (nors jis ir nesveikas). Šią dieną aš leidžiu sau valgyti viską, ką noriu.

Kitas dalykas, kurį pajutau sau įvedęs tokią taisyklę – kaltės jausmo nebuvimas. Anksčiau valgant nesveiką maistą ar tiesiog užėjus į greitojo maisto restoraną impulsyviai kiekvieną kartą jausdavau kaltę ir galvodavau, jog esu silpnavalis. Pradėjęs taikyti atidėjimą, kaltės nejaučiu, nes esu įsitikinęs, kad taip elgdamasis vieną dieną per savaitę kenkiu sau daug mažiau, nei saldumynus ar nesveiką maistą valgydamas impulsyviai.

Šį būdą sugalvojau ne aš – jis jau ne vieną kartą patikrintas tiek mokslininkų, tiek žmonių, norinčių ugdyti savo valią. Dauguma jų tvirtina, kad atidėjimas ko nors trokštamo jiems gyvenime atnešė tiek džiaugsmo, tiek naudos. Kaip sako knygų „Neribota galia“ ir „Pažadink savyje milžiną“ autorius Anthony Robbinsonas, „jei nepavyks, tai bent žinosite, kad šitai Jums neveikia“, tačiau jei pavyks, galbūt atrasite atidėjimo džiaugsmą.