Spontaniškai ko gero norėtųsi atsakyti, kad tai - absurdas. Kaip gali būti, kad ir susituokę su norimu partneriu, ir jį praradę (pavyzdžiui, jo palikti), jaustumėmės vienodai? Argi įmanoma, kad maždaug panašiai jaustumėmės ir tuomet, jeigu dirbtume mėgstamą darbą, ir jeigu užsiimtume tuo, ko nelabai norime daryti? Ir kas gali patikėti, kad patirtume maždaug tiek pat gyvenimo džiaugsmo ir galėdami visiškai finansiškai nesivaržyti (pirkdami, ką norime, atostogaudami, kur norime), ir jeigu nuolat tektų rūpintis, kaip sudurti galą su galu?
Gali būti, kad mūsų savijauta šiais patrauklesniais ir mažiau aptraukliais atvejais šiek tiek skirtųsi, tačiau daug mažiau, nei mums atrodo. Pasak JAV Harvardo universiteto psichologijos profesoriaus Dan'o Gilbert'o, žmogaus gebėjimas įsivaizduoti ateitį ir prognozuoti, kaip jaustumėmės vienoje ar kitoje situacijoje, viena vertus, suteikia mums daugybę galimybių, tačiau svarbu žinoti ir tai, kad jis toli gražu nėra toks patikimas, kaip mums atrodo! Pavyzdžiui, ar patikėtumėte, kad vidutiniškai žmogaus, laimėjusio loterijoje keletą milijonų JAV dolerių, pasitenkinimas gyvenimu po metų nuo laimėjimo nesiskiria nuo bendros populiacijos vidurkio, t.y. nuo tų, kurie nieko nelaimėjo? Būtent tai rodo tyrimų duomenys, kurie taip pat rodo ir dar labiau neįtikėtiną dalyką: pasirodo, kad vidutinis žmogaus, kuris patyrė sužalojimą ir tapo neįgalus, po metų nuo traumos savo gyvenimu irgi yra patenkintas maždaug tiek pat, kaip ir vidutinis įgalus žmogus! (Žinoma, galbūt Vakaruose gerokai daugiau dalykų pritaikyti neįgaliesiems, bet vis dėlto.)
Taigi, kodėl mums atrodo, kad gavę tai, ko norime, būsime labai (ir ilgai) laimingi, o negavę labai (ir ilgai) liūdėsime, jeigu taip nėra? Kodėl kartais galime netgi atsižadėti svarbių vertybių ir principų, kad tik gautume tai, ko norime? Ko gero, taip yra todėl, kad kai mes spėjame, kaip jausimės, jeigu mūsų svajonės išsipildys, ir kaip - jeigu ne, mes neatsižvelgiame į dar vieną unikalų smegenų ypatumą - gebėjimą gaminti laimę.
Tyrimai rodo, kad kai mes padarome pasirinkimą (ir ne tiek svarbu, ar pasirinkome patys, ar kažkas nusprendė už mus, svarbu, kad priimtume situaciją kaip galutinę ir nekeičiamą), mūsų smegenyse pradeda vykti procesai, dėl kurių mums mūsų situacija ima atrodyti vis patrauklesnė.
Sunku patikėti? Galbūt, nes mes įpratome manyti, kad būtent laisva valia ir galimybė turėti kuo daugiau pasirinkimų suteikia mums džiaugsmo ir laimės, tačiau Dan'o Gilbert'o tyrimai ir vėl rodo ką kita. Šis mokslininkas, pavyzdžiui, atliko tyrimą su Harvardo universiteto studentais, lankiusiais tradicinės fotografijos kursą. Kurso pabaigoje jie galėjo išsirinkti po du labiausiai patikusius savo nufotografuotus kadrus ir iš jų buvo pagamintos popierinės aukštos kokybės nuotraukos. O tuomet studentai išgirdo, kad galės pasilikti tik vieną iš jų, mat kita turės likti universitetui kaip įrodymas, kad fotografijos kursas tikrai vyko. Visi studentai galėjo laisvai pasirinkti, kurią nuotrauką norės pasilikti, o kurią atiduoti, bet pusei buvo pasakyta, kad paskui, jeigu norės, galės persigavoti ir nuotraukas sukeisti, o kitai pusei - kad nuotraukos bus iš karto išsiųstos į Europą ir jų pakeisti nebus galima. Po kelių dienų visi studentai įvertino, kiek jie patenkinti savo pasilikta nuotrauka. Tie, kuriems buvo pasakyta, kad nuotraukų pakeisti jau nebus galima, buvo gerokai labiau patenkinti ta nuotrauka, kurią pasiliko! Mat jų smegenys, laikydamos, kad situacijos pakeisti jau negalima, pradėjo sintetinti laimę, ir taip pasiliktoji nuotrauka tapo patrauklesnė. Šį smegenų gebėjimą D. Gilbert'as vadina smegenų imunine sistema, kuri leidžia mums prisitaikyti prie įvairių, ne visada pageidaujamų pokyčių ir vis tiek gerai jaustis. O pasirinkimo turėjimas ir nuolatinės abejonės šiuo atveju kaip tik veikė neigiamai, nors daugumai mūsų, ko gero, atrodytų, kad turėtų būti atvirkščiai. Tad jeigu kartais, jau padarę pasirinkimą, dar norite pasilaikyti ir "atsarginį" variantą, jeigu kartais persigalvotumėte, turėkite omenyje, kad tai jums gali trukdyti iš tiesų mėgautis tuo, ką pasirinkote!
Kad patikrintų, kiek šis efektas yra nulemtas mūsų sąmoningo žinojimo apie padarytą sprendimą (ir, pavyzdžiui, nenoro pripažinti, kad suklydome), D. Gilbert'as atliko eksperimentą su žmonėmis, turinčiais trumpalaikės atminties sutrikimų. Šie žmonės galėjo prisiminti savo vaikystės įvykius, tačiau tuoj pat pamiršdavo tai, ką veikė prieš keletą minučių. Tyrėjai šių žmonių paprašė pasirinkti, kuri Monė reprodukcija jiems labiau patinka. Viena reprodukcija sulaukė daugiau simpatijų, nei kita. Tuomet tiriamiesiems buvo pasakyta, kad tos reprodukcijos, kuri jiems labiau patiko, kopijos jau baigėsi, tačiau rytojaus dieną jie galės gauti mažiau patikusios reprodukcijos kopiją. Kadangi šių žmonių atmintis buvo sutrikusi, kitą dieną jie neprisiminė nei tyrėjų, nei matytų reprodukcijų, tačiau ką gi jūs manote - kaip patrauklesnę jie įvertino tą reprodukciją, kurios kopija jiems buvo pažadėta dovanų! (Skanba tikrai neįtikėtinai, tačiau šie duomenys gauti iš vieno iš labiausiai vertinamų pasaulio universitetų!) Taigi, šis procesas, kuomet smegenys mums "pagražina" padarytą pasirinkimą, nėra nulemtas sąmoningo žinojimo, tai kur kas sudėtingesnis reiškinys, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taigi, kaip sako D. Gilbert, nors natūralu, kad vieni dalykai mums atrodo patrauklesni, nei kiti, ir normalu, kad turime tikslų, kažin, ar verta jų siekti desperatiškomis priemonėmis, nes ta euforija, kurią įsivaizduojame pajusiantys, kai juos pasieksime, greičiausiai nebus tokia intensyvi ir netruks taip ilgai, kaip tikimės. Taip pat galbūt nereikia ir taip labai baimintis nepageidaujamų situacijų, kurias vaizduotė gali nupiešti itin atstumiančiomis spalvomis, nes mūsų smegenys turi daugiau galimybių padėti mums prie jų prisitaikyti, nes mes įsivaizduojame. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą