Jausti be baimės

Autorė Daria Berkowska

Kalbėti apie jausmus man patinka, o dar labiau patinka juos jausti. Aišku, labiausiai patinka malonūs jausmai, tie teigiami, kurie kelia motyvaciją ir nuspalvina dieną šviesiomis spalvomis. Kalbant apie jausmus, pirmiausia privalau (taip, šiuo atveju tikrai privalau) paminėti, kad visi jausmai yra normalūs. Normalu juos jausti ir patirti. Normalu pykti, džiaugtis, liūdėti, bijoti, nerimauti, normalu viskas, ką žmogus gali jausti. Jausmai arba emocijos yra vienas iš normaliausių dalykų, kokie vyksta mūsų gyvenime ir jų neturėtume bijoti. Žinoma, kartais mes galime jausti daugiau, nei mums atrodo, kad galėtume ištverti. Pavyzdžiui,  nerimo, nuotaikos ar kai kurių asmenybės sutrikimų metu emocijos pradeda trukdyti kasdienei veiklai, tuomet  reikia imtis veiksmų. Bet šiandien – ne apie tai.

Baimė jausti tam tikrus jausmus atsiranda dėl įvairių priežasčių. Nenoriu (o gal ir nereikia) pateikti visų įmanomų teorijų, kodėl žmogus bijo jausti, tačiau keli atvejai yra akivaizdūs. Pirmiausia, tokius atvejus lemia tėvų auklėjimas, ikimokyklinis ugdymas, draugai ir kiti svarbūs asmenys, kurie vienaip ar kitaip daro įtaką mūsų gyvenimui. Viena tokios baimės priežasčių yra artimųjų pamokymai, kad reikšti emocijas yra blogai. Kas negirdėjo tokių pavyzdžių, kaip „berniukai neverkia“, „tu jau didelė mergaitė, nėra čia ko verkti“, „geri vaikai nepyksta“ ir t. t. Kita priežastis - vaikai užgniaužti emocijas išmoksta iš artimųjų.  Vaikai sugeba atskirti, kada tėvai jaučiasi gerai, o kada – blogai. Jei tėvai jaučiasi blogai, tačiau tą neigia, vaikui susidaro įspūdis, kad blogų emocijų reikšti negalima ar yra negražu, nepadoru ir pan. Emocijų užgniaužimas yra tik pradžia. Ilgainiui, emocijas išgyvenant, bet jų neišreiškiant, atsiranda emocijų neigimas. Emocijos užslopinamos ir pakišamos kažkur giliai po devyniomis spynomis. Su klientais kartais tenka gerokai pavargti, kad atrasčiau daugiau emocijų, nei tik „gerai“ ar „blogai“. Tai tik kelios, bet vienos iš svarbiausių baimės jausti tam tikrus jausmus priežasčių. 

Baimė jausti turi ir pasekmių (kaip ir viskas mūsų gyvenime). Vieni emocijas slopindami patiria psichosomatinių simptomų: jiems pradeda skaudėti galvą, pilvą, nugarą, ima svaigti galva ar pan. Kiti tokias slopinamas ir neišreiškiamas emocijas „išveikinėja“. Jausmų „išveika“ (angl. „acting out“) yra psichodinaminės psichoterapijos terapeutų sugalvotas terminas, kuris reiškia, kad užslopinti jausmai vis vien turės kaip nors pasireikšti. Šiuo atveju jie pasireiškia tam tikru elgesiu, pavyzdžiui, durų trankymu, nekalbėjimu, pasyviu pykčiu, kabinėjimusi prie smulkmenų, pykčio protrūkių ir kt. Jausmų „išveikinėjimas“ nėra tinkamas būdas išreikšti emocijas, kadangi taip  asmuo emociškai kenkia tiek sau, tiek aplinkiniams, kurie turi atlaikyti „išveiką“. 

Kita pasekmė, tai kai slopinami teigiami jausmai, kaip džiaugsmas, laimė, meilė, susižavėjimas. Žmogus, nors ir jaučia tuos jausmus, bet jų neatpažįsta savyje ir neturi galimybės jų išreikšti. Neišreikšti teigiami jausmai – tai praleista proga sukurti artimesnį ryšį tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis.

Neišreiškus jausmų tampa mažesnė tikimybė išlaikyti artimus santykius su partneriu, draugais, šeimos nariais. Dažnai žmogus tarsi atsiduria  prieštaringame santykyje su savimi – iš vienos pusės, jis norėtų išreikšti savo jausmus, bet iš kitos pusės, bijo, nėra įsitikinęs ar tai neįskaudins jo (arba kito asmens). 

Kartais bijome išsakyti savo jausmus, nes gyvenime esame patyrę neigiamų pasekmių dėl savo išsakytų jausmų. Tai dažniausiai vyksta išsakant neigiamus jausmus. Pasakius, kad supykote, kitas žmogus gali pradėti gintis, jog jis niekuo dėtas, nekaltas, kad jūsų pyktis yra jūsų problema (kas yra tiesa, tačiau šiuo atveju norėčiau ne teisybės, bet išklausymo). Blogiausias variantas, kad žmogui supykus ryšys silpnėja, tolsta. Galbūt jūs tik norite pasakyti, kaip jaučiatės, tačiau kitam gali atrodyti, kad kaltinate. Toks nesusišnekėjimas ir nemokėjimas susišnekėti yra dažna barnių priežastis. 

Tad ką daryti, kad nebijotume reikšti savo jausmų? Bandyti, bandyti reikšti savo jausmus. Galite pasinaudoti patarimais, aprašytais ankstesniame įraše, galite pradėti mokytis reikšti savo jausmus nuo teigiamų. Pasakykite savo draugui ar pažįstamui nuoširdų komplimentą, kuris būtų autentiškas ir tikrai atspindėtų jūsų nuomonę. Pvz., „aš džiaugiuosi, kad mes susitikome“, „mūsų pokalbis man praskaidrino dieną“, „man patinka jūsų atviras ir nuoširdus bendravimas“. Sakykite tik tai, ką jaučiate. Kai jau apsiprasite su tuo maloniu jausmu, kuris atsiranda pasakius komplimentą (o jis tikrai malonus, kartais net malonesnis, nei gavus komplimentą), galite pereiti prie ne tokių pozityvių jausmų raiškos, pvz., „aš nuliūdau, kai sužinojau, kad tu šiandien negrįši namo“, „aš pykstu, kai tu nesilaikai savo žodžio“, „aš jaučiuosi įspaustas į kampą, kai turiu kažką greitai nuspręsti“. 

Pradžioje reikšti jausmus, gali būti nejauku, baugu kaip ir anksčiau, bet praktikuojantis ilgainiui šie nemalonūs pojūčiai praeis. Kaip ir kiekvienas naujas įgūdis, taip ir jausmų raiška reikalaus laiko ir pastangų, kol taps įprasta gyvenimo būdo dalimi. Daugelis problemų išnyksta, kai žmonės išmoksta atpažinti ir išreikšti savo jausmus. Tą, tikiuosi, gali patvirtinti ne vienas psichoterapeutas. 

Jauskite be baimės (o jei ir bijosite, vis tiek jauskite).