Užsiėmimų ciklas "Pažink savo emocijas"

 

Nuo vasario 25 d. ketvirtadienių vakarais kviečiame į grupinių užsiėmimų ciklą PAŽINK SAVO EMOCIJAS, kurių metu mokysimės pažinti savo ir kitų žmonių emocijas, suprasti, ką jos mums bando „pasakyti“ bei kaip išmokti labiau leisti joms būti natūralia mūsų gyvenimo dalimi. Gerai suprasti ir gerbti savo ir kitų žmonių emocijas svarbu ne tik tam, kad galėtume sau padėti susidūrę su psichologiniais sunkumais, bet ir tam, kad galėtume jausti gyvenimo pilnatvę bei tikrai džiaugtis tuo, kad gyvename.

Kas gali rodyti, kad galbūt nepakankamai suprantame savo emocijas, emocinius poreikius, ir ne visada mokame į juos atsižvelgti?

·       Kartais vargina panikos atakos ar nerimo priepuoliai, užklumpantys netikėtai, lyg iš „giedro dangaus“;
·       Nežinome, ką norime veikti gyvenime, ko imtis, jaučiamės lyg „be krypties“, galbūt jaučiame tuštumos jausmą;

·       Dažnai būname irzlūs, bet nesuprantame, kodėl;
·       Vargina fiziniai skausmai – migrena, dažni galvos, nugaros ar kiti skausmai, virškinimo sistemos sutrikimai, neturintys fizinio paaiškinimo;
·       Pastebime, kad norime stipriai kontroliuoti savo artimuosius, ir jiems tai kelia nepasitenkinimą;
·       Vengiame tam tikrų temų, kurios kitiems žmonėms nesukelia tokių stiprių išgyvenimų, pavyzdžiui, dalyvauti laidotuvėse, girdėti, kad kažkas susirgo rimta liga ar kad kažkam nutiko nelaimė;
·       Esame linkę į perfekcionizmą, bijome klysti
·   Mums sunku būti šalia kito žmogaus, išgyvenančio stiprias emocijas.

Šių grupinių užsiėmimų metu derinsime edukaciją apie įvairias emocines būsenas su patyriminėmis praktikomis, kurių metu saugioje aplinkoje ir saugiais būdais tyrinėsime savo jausmus: baimę, liūdesį, džiaugsmą, pyktį, nerimą ir kitus. Užsiėmimų metų taip pat atliksime dėmesingų judesių, kad mokytumėmės geriau jausti savo kūną, nes tai labai svarbu norint geriau jausti ir suprasti emocijas. Labai dažnai savo emocijų bijome todėl, kad jų gerai nepažįstame ir nesuprantame. Gal bijoti jų išmokome todėl, kad vaikystėje buvome paliekami vieni su jomis tvarkytis, gal buvome už jas kritikuojami, o gal matėme, kad mus auginantys žmonės bijo savo emocijų. Tačiau kadangi visi turime emocines smegenis, tai ir emocijas patirsime kasdien visą savo gyvenimą, tad verta jas pažinti ir mokytis priimti, kad jos tokia pat natūrali mūsų patirties dalis kaip širdies plakimas ar kvėpavimas. Grupės darbe taikysime patyrimines technikas, paimtas iš dėmesingumo įsisąmoninimo (mindfulness), į atjautą orientuotos terapijos, kognityvinės ir elgesio terapijos bei schemų terapijos sistemų. 

Užsiėmimus ves psichologės-psichoterapeutės Reda Rizgelytė-Viskontienė ir Giedrė Žalytė, taikančios kognityvinę ir elgesio bei schemų terapiją.

Iš viso vyks 16 vakarinių užsiėmimų. Kiekvieną ketvirtadienį užsiėmimai tęsis nuo 18 iki 21 val su 15-20 min pertraukėle. 

Užsiėmimai vyks nuotoliniu būdu, per Zoom programą. Grupės vedančiosios turi sėkmingos grupinių užsiėmimų vedimo per Zoom programą patirties. 

Norint patekti į grupę pirmiausia vyks individuali konsultacija su viena iš grupę vesiančių psichologių. Šios konsultacijos metu su psichologe aptarsite savo lūkesčius bei šios grupės tinkamumą sau.

Kokiais atvejais netiktų dalyvauti grupėje?

Jeigu šiuo metu patiriate psichozės epizodą, depresijos epizodą, išgyvenate netektį, arba patiriate stipriai išreikštą nerimo sutrikimą, pavyzdžiui, panikos sutrikimą, dėl kurio esate apriboję savo gyvenimą. Visais šiais atvejais reikėtų kreiptis medikamentinio ir/arba psichoterapinio gydymo, o ši grupė bus daugiau edukacinė-patyriminė, todėl geriau tinka žmonėms, kurie šiuo metu gali gyventi savo įprastą gyvenimą, tačiau norėtų geriau jaustis, labiau suprasti ir realizuoti save, imtis sau svarbių pokyčių gyvenime ir pan. 

Grupėje bus iki 14 dalyvių. Grupei pradėjus darbą, nauji dalyviai priimami nebus. Visų 16 grupinių užsiėmimų kaina – 399 eur. Individuali įvadinė konsultaciją su Reda Rizgelyte-Viskontiene arba Giedre Žalyte – 35 eur. Jeigu konsultacijos metu paaiškėtų, kad ši grupė dabartinėje situacijoje jums vis dėlto netinka, psichologė rekomenduos, kokiais kitais būdais galima spręsti dabartines problemas.

Jeigu šie užsiėmimai jus sudomino ir norėtumėte dalyvauti, registruokitės paspaudę šią nuorodą https://forms.gle/djq8Rp1AoPQziTJY8 ir netrukus su jumis susisieks mūsų administratorė bei pasiūlys galimus laikus individualiai konsultacijai su viena iš psichologių.

Kuo rinksimės būti šiuo nežinios metu?

Šiomis dienomis kartu su visa Europa ir didele dalimi pasaulio atsidūrėme situacijoje, kurios niekas nenumatė ir nenuspėjo. Visi kartu išgyvename krizę, kuomet gyvenimas staiga labai pasikeitė, ir nežinome, kiek tai tęsis bei kokios bus šių įvykių ilgalaikės pasekmės. Nežinome, kada vėl galėsime įprastai dirbti ir bendrauti, kada vaikai grįš į darželius ir mokyklas, kada galėsime vėl būti ramūs dėl to, kad jeigu mums ar artimam žmogui po savaitės ar mėnesio prireiks medicinos pagalbos, ji bus prieinama - ligoninėse pakaks lovų, aparatūros, gydytojų... Pastarųjų savaičių ir dienų įvykiai iš dalies grąžino mus į nežinią, kurioje prieš 100 ar kiek daugiau metų gyventi buvo įprasta, tačiau dabar nuo to esame labai nutolę. Net keista susimąstyti, kokią daugybę dalykų mes laikome savaime suprantamais: nuolat prieinamą aukštos kokybės medicinos pagalbą, laisvę keliauti, bendrauti, dalyvauti kur tik norime, bei nuolat augančias pajamas ir gerėjančią gyvenimo kokybę. Dabar visa tai susvyravo. Tapo negarantuota. Ir mums sunku su ta naujai atsiradusia nežinia būti. Tad ką gi galime daryti?


1. Atpažinkime ir pripažinkime visus savo jausmus, kad ir kokie jie bebūtų, nepriklausomai nuo to, ar jie panašūs, kaip aplinkinių, ar kitokie. Skirtingiems žmonėms dabartinė situacija kelia skirtingų emocijų. Kaip sako amerikietė psichologė Kelly McGonigal, kiekvienoje krizėje labai svarbu sau įsivardinti, kokiam mūsų tapatybės aspektui kilo grėsmė. Tarkime, jeigu mums labai svarbu užtikrinti tam tikrą savo bei savo šeimos pragyvenimo standartą, galbūt būtent ekonominis šios situacijos aspektas kelia daugiausiai emocijų, taigi, galbūt iškyla grėsmė mūsų kaip šeimos aprūpintojo tapatybei. Gal save suvokiame kaip atsakingą už savo šeimos narių sveikatos ir gyvybės išsaugojimą, ir būtent šis aspektas sunkiausiai pakeliamas šioje situacijoje, t.y. galbūt nelengva rasti atsakymą, ką šioje situacijoje reiškia būti gera, rūpestinga mama ar tėčiu, žmona ar vyru, dukra ar pan. Arba galbūt save suvokiame kaip kompanijų sielą, ir liūdina tai, kad negalėsime artimoje ateityje burti draugų, išplėstinės šeimos narių, įprastai su jais bendrauti. Gal mums svarbi mūsų profesinė tapatybė, pavyzdžiui, darbas su žmonėmis, ir būtent šios srities pokyčiai, savotiškos netektys, kelia daugiausiai emocijų. O gal mums svarbausia dar kažkas kita. Kad ir kas tai būtų, pamėginkime tai atpažinti ir pripažinti. Mes jaučiame daug emocijų, nes kažkas mums šioje situacijoje labai rūpi.

2. Suvokime, kad vykstant tokiems intensyviems gyvenimo pokyčiams ir emocijos yra intensyvesnės. Emocijų funkcija bet kokioje situacijoje yra padėti mums prie jos adaptuotis, tačiau kad jos galėtų tai padaryti, jų intensyvumas turi būti adekvatus situacijos intensyvumui. Jeigu pokyčiai dideli, ir emocijos gali būti "didelės".  Tarkime, po svarbaus žmogaus netekties stiprus liūdesys ir gedėjimas reikalingi tam, kad mes galėtume prisitaikyti prie pasikeitusios realybės, kur mirusiojo nebėra, ir gyventi toliau. Jeigu labai stengiamės sukontroliuoti savo emocijas, jos negali atlikti šios adaptacinės funkcijos, ir mes tarsi "pakimbame". Tad neslopinkime to, ką jaučiame, leiskime sau pabūti su jaučiamu nerimu, liūdesiu, bejėgiškumu, frustracija ar kita emocija. Taip geriau suprasime save ir padėsime sau adaptuotis prie to, kas vyksta. Jeigu emocijas slopinsime, labai tikėtina, kad jausime vis labiau kylančią įtampą, nerimą, dirglumą, irzlumą, piktumą. Mūsų emocijos nori ir gali mums padėti, tik kad jos galėtų tai padaryti mums svarbu šiek tiek "pasiduoti", t.y. nuoširdžiai pripažinti, kad negalime visko sukontroliuoti.

3. Pasirinkime, kaip norime elgtis šioje situacijoje. Kas norime joje būti. Kokiame buvime matome prasmę.Tarkime, aš vis labiau suprantu, kad viena iš didžiausių mano vertybių - bendražmogiškumas, bendrystė su kitais žmonėmis, bendruomeniškumas. Noriu šioje situacijoje prisidėti prie bendrystės jausmo stiprinimo ir skatinimo, kurio dabar, kai kurį laiką leisime daugiausiai kiekvienas savo namuose, ypač reikia. Kai galvoju apie tai, kaip galima šią bendrystę stiprinti, kai prisimenu, kad dažname name ar bute žmonės išgyvena panašius jausmus kaip ir aš, nerimas ir liūdesys, kurį jaučiu dalį laiko, mažėja, ir kyla prasmės bei šilumos jausmas. O kas svarbiausia būtent jums? Kuo jūs norite būti šioje situacijoje? Kokioms jūsų vertybėms ir geriausioms savybėms pasireikšti galbūt atėjo laikas?

        

Kodėl patikime, kad mums reikia vidinio kritiko?

Kai kalbu apie geranoriškumą sau, griežtos savikritikos atsisakymą, savęs priėmimą, atjautą sau, vienas iš dažniausių nuogąstavimų, kurį žmonės išsako, yra apie tai, ar „neištišime“, ar neprarasime motyvacijos ir noro stengtis, kažko siekti, tobulėti.

Šis nuogąstavimas suprantamas, nes save griežtai kontroliuoti, „spausti“ ir kritikuoti ar net bausti mes dažniausiai esame linkę tada, kai taip su mumis elgėsi mus auginę žmonės. Ir jeigu mūsų artimieji su mumis nuo mažens taip elgėsi, gal mes net nelabai turime patirties, kad galimas ir kitas auklėjimo variantas, kuomet vaiku visų pirma iš esmės pasitikima. Pasitikima jo baziniu geranoriškumu, pasitikima, kad viskas su juo, jo reakcijomis, vystymusi ir t.t. iš esmės yra gerai. Taip, jis daug ko nemoka, daug ko nesupranta, kol yra visai mažas, supykęs gali trenkti ar kąsti, bet aplinkiniai suaugę supranta, kad pagal amžių vaikui taip elgtis yra normalu, ir moko jį išmintingiau reikšti savo emocijas, tačiau daro tai patys žinodami ir vaikui perduodami, kad viskas su juo iš esmės gerai, kad jis išmoks to, ko dar nemoka, ir t.t.   

Šitaip auginamam vaikui daug mažiau baisu kažką padaryti ne taip, netinkamai sureaguoti, jis gali drąsiau bandyti nauus dalykus, mokytis. O įsivaizduokime, koks jausmas gali kilti, kai vaikas, netinkamai ar tiesiog ne taip, kaip suagusieji nori, pasielgęs ar sureagavęs, dažnai sulaukia žodinės reakcijos ar veido išraiškos, atodūsių, akių judesių, kurie sako: „Kas tu per vaikas? Gal tu nenormalus? Už ką man šitie vargai su tavim? Kaip gali šitaip su manim elgtis? Galą su tavim gausiu. Kodėl kaimynų vaikai kaip vaikai, o tu va šitoks?“ ir t.t. ir pan.

Tuomet po truputį vaikui darosi vis įprasčiau galvoti, kad kažkas su juo ne taip, ir kad kažkas iš jo išeiti gali tik nuolat jį kritikuojant, baudžiant, labai griežtai prižiūrint ir t.t. Labai skausminga taip apie save galvoti, nes vaikas labai nori jaustis mylimas, vertinamas, kažką sugebantis. Ir jeigu toks vaikas pastebi, kad turi kažkokį sugebėjimą, kurį aplinkiniai vertina, kuris sukelia jų teigiamas reakcijas, šis dalykas vaikui gali tapti tarsi „ramentu“, kuomet savo kojomis jis jau nebepasitiki, bet remdamasis šiuo ramentu dar kažkaip gali eiti pirmyn. Galbūt tai bus pokštavimas, ir šis vaikas nuolat stengsis kitus linksminti, juokinti, ir bent tokiu būdu gauti dėmesio, priėmimo, šypsenų. Galbūt tai bus susitelkimas į grožį, jeigu tai vaiko (ypač mergaitės) stiprioji vieta, vertinama jos autoritetų. Gal šis vaikas taps labai pasiaukojančiu, nuolat besirūpinančiu kitais, tam, kad jį nors už tai mylėtų ir girtų. Gal taps tobulu mokiniu, jeigu pastebės, kad tai turi vertę jo autoritetams. Bet kokiu atveju iš tikrųjų vaikas sieks ne to, ko atrodo iš pirmo žvilgsio – ne dėmesio, ne buvimo geriausiu, o tiesiog jausmo, kad viskas su juo gerai, kad jis yra mylimas ir priimtinas toks, koks yra.

Dalis žmonių taip anksti vaikystėje praranda viltį būti savo artimųjų mylimi tiesiog tokie, kokie yra, be jokių pasiekimų, nuopelnų ir ypatingumų, kad tiesiog pamiršta apie tai. Jie tarsi praranda ryšį su savo paprastu, natūraliu vaikiškuoju aš, kuris norėjo meilės, bet daug kartų nusivylė, galiausiai prarado viltį ir ėmė kurti planą, kaip gyventi šiame pasaulyje, kuriame tavęs niekas tiesiog tokio, koks esi, nemylės. Ir patiki, kad jiems iš tikrųjų svarbiau būti ypatingiems, vakarėlių sieloms, patiems gražiausiems ir šauniausiems. Amerikiečių aktorius Jim Carrey yra pasakęs: „Manau, kiekvienas žmogus turėtų pabūti turtingas ir garsus, ir daryti viską, apie ką kada nors svajojo, kad suprastų, jog esmė - ne tai“.

Daugybė žmonių, siekiančių tapti labai sėkmingais, išskirtiniais, pranokti kitus, tiki, kad tuomet bus patenkinti savimi, jų savivertė bus stabili, jie patiks sau ir jausis gerai.  Tačiau bėda ta, kad viso šio „projekto“ tikslas yra padaryti patenkintą mūsų vidinį kritiką, o į jo gebėjimų sąrašą neįeina mokėjimas kuo nors džiaugtis ir būti patenkintam. Jo „darbas“ ne toks. Jo „darbas“ yra nuolat mums rodyti, kas yra ne taip, kur galėjome dar geriau, kur kiti mus lenkia, kur padarėme klaidą ir t.t. Jeigu vidinis kritikas užima didelę dalį mūsų vidinės erdvės, jo nepažaboję vargiai galėsime pasidžiaugti savo laimėjimais ir priimti savo trūkumus. Juk ir olimpiniam čempionui ar pasaulio rekordininkui vidinis kritikas galėtų pasakyti: „Na taip, šiais metais tu geriausias pasaulyje, bet tik laiko klausimas, kada kas nors pagerins tavo rekordą. Todėl žiūrėk, neužmik ant laurų, nes tuoj apsižiūrėsi, kad jau kažkas tave aplenkė, ir tada visos pastangos bus perniek. Gi nenori kitąmet būti antras, ar ne?“  

Kartais, jeigu iš artimųjų žmogus gaudavo beveik vien tik kritiką ir spaudimą būti kažkuo kitu nei yra, jam gali būti sunku net įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Šiluma, geranoriškumas, palaikymas ima atrodyti kaip įtartini dalykai arba nereikalingas, perdėtas jausmingumas, „seilėjimasis“, kuris kelia nejaukumo ar net gėdos jausmus. Be to, tai atrodo kaip tiesus kelias į ištižimą ir apsileidimą, arba tiesiog "nenaudingas" laiko švaistymas.

Suprantama, kad mes prisirišame prie bet ko, ką gavome vaikystėje. Jeigu gavome kritiką, prisirišame prie jos, ji mums tampa tarsi meile (nors iš tikro tai daugiau nemeilė). Atmetimas, kritika, nepriėmimas mums tampa tarsi priimtini, savi. O su tuo, kas sava, atsisveikinti sunku. Dėl to kartais žmonės sako, kad labai baisu prarasti vidinį kritiką, atsisakyti leisti jam vadovauti savo gyvenimui. Tai irgi suprantama, juk kritikas, nuolat mus „taisydamas“ ir „spausdamas“, įtikino, kad patys nieko nesugebame, esam kvaili, ištižę ir nieko verti, ir be jo pražūsime. 

Žmonėms, kurie dėl savo vaikystės patirčių yra labai stipriai praradę tikėjimą savimi, savo prigimtiniu noru augti, vystytis ir tobulėti, kartais norisi užduoti klausimą: o ar gilei reikia kritikos, kad taptų ąžuolu? Ar kumeliukui reikia pikto muštro, kad taptų gražiu ir greitu žirgu? Visi gyvi sutvėrimai turi prigimtinį norą realizuoti save, savo talentus, potencialą, ir niekam iš tiesų nereikia pikto prievaizdo šalia, kad tai darytų. Tiesiog daliai iš mūsų pikti prievaizdai tiek daug kartojo, kad yra mums reikalingi, kad mes tuo patikėjome. Bet juk dėl to, kad kažkas tiki Žemės plokštumu, ji tokia netampa? J  

Apie pasitikėjimo susigrąžinimą ir (kūno) laisvę būti

Šiuos metus pradėjau dalyvaudama 5 dienų dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) praktikų užsiėmimuose Vokietijoje. Šias 5 dienas tik miegojome, valgėme ir įvairiais būdais meditavome (sėdėdami, gulėdami, vaikščiodami, darydami dėmesingus judesius). Kadangi jau visus praeitus metus daugiau nei įprasta dėmesio skyriau domėjimuisi kūnu ir jo dalyvavimu mūsų gyvenime, daug įžvalgų, kilusių per šias 5 dienas, buvo būtent apie kūną.

Kaip mes elgiamės su savo kūnu? Ar nebandom jo padaryti mažesnio nei yra kūprindamiesi, įtraukdami galvą į pečius, nunarindami ją arba sprausdamiesi į per mažus drabužius? Laikydamiesi greitų dietų? Vienas aspektas, kuriuo gyvūnai gyvena laisviau ir galbūt geriau negu žmonės, tai kad jie leidžia savo kūnui užimti tiek vietos, kiek jam reikia. Drambliui reikia daug vietos. Skruzdėlei reikia mažai. Ir tai yra natūralu, tiesiog taip yra. Ir mūsų kūnas sukurtas užimti savo natūralią vietą erdvėje, ir tiek jos, kiek jam reikia, kad galėtų būti laisvas, tiesus, kad jaustųsi patogiai. Tad galim paklausti savęs: ar aš nebandau susimažinti arba pasididinti? Ir jeigu atsakymas būtų, kad bandau, toliau kviesčiau ne pradėti save už tai kritikuoti, barti (tai tik skatintų dar daugiau griebtis senų startegijų), o pripažinti, kad greičiausiai tam yra priežastis. Arba greičiausiai ne yra, o buvo. Galbūt kažkada anksčiau gyvenime, galbūt vaikystėje mums atrodė, kad turėtume būti mažiau matomi, mažiau trukdyti, mažiau maišytis po kojomis, mažiau kristi į akis ir t.t. Dėl to galima pradėti daryti daug dalykų: kūprintis, „nematomai“ rengtis, varžyti savo judesius ir t.t. Visa tai labai būdinga man pačiai. Vaikystėje po trupinį susirankiojau įsitikinimą, kad reikia stengtis kuo mažiau "užkliūti" kitiems. Ir išmokau to visai gerai. Tik šita strategija, aišku, turi ir nenaudingą pusę: taip elgiantis sunku jaustis, kad esi laisva, kad esi savo gyvenimo šeimininkė, kad gerbi ir myli save ir kad iš kitų gauni tai, ko nori. 

Mūsų kūnas ir psichika yra inertiški. Jeigu kažkada išmokome slėptis ir tai visai gerai veikė, labai tikėtina, kad jeigu nieko sąmoningai  nekeisime, pagal šį „algoritmą“ pragyvensime visą gyvenimą, t.y. visą gyvenimą sieksime, kad kuo mažiau kristume į akis. Tačiau žmogui vis dėlto natūraliau norėti būti matomam. Nebūtinai labai stipriai matomam, ypač krintančiam į akis, bet pakankamai matomam, kad patenkintume savo poreikius. Galbūt kažkam pakanka, kad juos matytų ir girdėtų vienas ar keli artimi žmonės. Kitiems norisi būti matomiems platesnio žmonių, draugų rato. Realiai aš nemanau, kad kam nors iš tikrųjų reikia, kad juos matytų tūkstančiai ar milijonai žmonių. Dažnai, kai žmogus siekia būti matomas milijonų, tai yra bandymas kompensuoti trūkumo jausmą, kylantį iš to, kad niekas jo nematė ir nemato tokio, koks jis iš tikro yra, mylinčiomis akimis.

Dabar skaitau Mark Walsh knygą apie embodiment (įkūnijimą?), kur jis rašo, kad kūnas yra mūsų autobiografija. Tik kad ją iš tiesų perskaitytume, reikia drąsos, laiko ir įžvalgumo. Dažnai esame išmokę stengtis nežiūrėti ten, kur nemalonu, ir nejausti to, kas skausminga, ypač jeigu tai atrodo nepakeliama arba manome, kad nieko su tuo neįmanoma padaryti. Tačiau įmanoma padaryti daug. Mūsų kūne įrašytos visos mūsų patirtos ir neperdirbtos traumos, didelės ir mažos, vienkartinės ir trumpalaikės. Jas galima perdirbti.  Vienas iš būdų - psichoterapijoje. Neperdirbtos traumos, neišgedėtos netektys - tai lyg nešuliai, kuriuos galime tampytis daug metų, ir net to nežinoti, tačiau galima šiuos nešulius ir nusiimti nuo pečių. Darbui su traumomis tinka ir kognityvinė elgesio terapija, ir schemų terapija, ir EMDR terapija.    

Tačiau galiausiai, man atrodo, daug kas atsiremia į mūsų pasitikėjimą arba nepasitikėjimą žmonėmis. Nes vieni, deja, galime padaryti ne tiek ir daug. Labai sunku pačiam perdirbti traumas, ypač, jeigu jas sukėlė žmonės. Tas pats galioja ir stipriems nusivylimams. Mes visi gimstame nusiteikę pasitikėti žmonėmis. Ir jeigu nutinka taip, kad žmonės mūsų pasitikėjimą stipriai pažeidžia, tai tik žmonės (dažniausiai kiti, negu pažeidė) ir gali jį atkurti. Manau, žmogui ypač svarbu pasitikėti žmonėmis. Ne aklai, be besąlygiškai, su protu, bet pasitikėti. Nes antraip tenka nuolat gūžtis, saugotis, gyventi vienišą ir izoliuotą gyvenimą, kuris daugumai žmonių neteikia nei laimės, nei prasmės jausmo. Vieni, be kitų žmonių, mes daug lėčiau mokomės ir augame, bei daug prasčiau jaučiamės. Pasitikėjimo atkūrimas nėra lengvas procesas, ir mūsų smegenys jam priešinasi, nes saugumas yra mūsų svarbiausias poreikis. Tad jeigu kiti žmonės mums kažkada ėmė stipriai asocijuotis su grėsme, natūralu, kad smegenys mus ima nuo jų saugoti. Kartais, beje, labai subtiliais būdais. Gali atrodyti, kad turime daugybę ryšių, draugų, kolegų, net artimųjų. Tačiau kiek esame su jais natūralūs, atsipalaidavę? Ar galime sau leisti būti netobuli, klysti, patirti nesėkmę ir leisti kitiems ją pamatyti? Ar galime leisti, kad kiti matytų kai liūdime, bijome? Visa tai ir leidžia suprasti, kiek iš tiesų pasitikime kitais žmonėmis. Lietuva priskiriama prie žemo pasitikėjimo visuomenių. Manau, kad tai tiesa. Mes nelabai pasitikime kitais žmonėmis, ypač nepažįstamais, bet ir pažįstamais. Gaila, kad taip yra, tačiau turint omenyje mūsų šalies gyventojų istorinę patirtį, tai suprantama ir logiška. Ir vienintelis kelias yra pripažinti šią realybę ir stengtis, kad ji po truputį taptų kitokia. Po truputį visi galime tą pasitikėjimą auginti, ieškodami būdų, kurie veikia mums. Galbūt kažkam kelias į didesnį pasitikėjimą žmonėmis ir kartu gyvenimu bei savimi eis per psichoterapiją, kažkam – per kūno praktikas (jogą ir kt.), kažkam – per dėmesingo įsisąmoninimo praktikas, per dalyvavimą bendruomenių veikloje ar dar kitais keliais. Kelių yra daug. Svarbu klausytis savęs ir judėti pirmyn. Ir, kaip sako Mark Walsh, „neįžeidinėti savęs šalta pesimizmo paguoda bei nesimėgauti pigiais cinizmo malonumais.“ J

Pasaulinis KET kongresas Berlyne - idėjos ir pamąstymai

Šiemet jau vienuolikti metai važiuojame į Europos ir pasaulio kognityvinės elgesio terapijos kongresus. Šiųmetinis, pasaulinis, vyko gana arti – Berlyne - ir sutraukė net 4000 dalyvių. Tiek KET terapeutų ir mokslininkų į vieną vietą dar niekad nebuvo susirinkę. 

Pasauliniai kongresai vyksta tik kas trejus metus ir, žinoma, sutraukia daugiausiai dalyvių. Po trejų metų kongresas vyks Pietų Korėjoje. Kam įdomu, plačiau apie tai čia. 

Kaip visuomet, kongresuose vyksta daugybe dalykų vienu metu, tad tenka rinktis, ką pamatyti ir išgirsti, o ką praleisti. Tad čia pasidalinsiu tuo, ką išgirdau aš, tai yra ta dalele turinio, kurią pavyko “pasiimti”.

Mokomės per patirtį

Iš prieškongresinių dirbtuvių pasirinkau Melanie Fennell mokymus apie tai, kaip būti įkvepiančiu mokytoju. Melanie yra tikrai įkvepianti lektorė, ir iš tų poros kartų, kuomet teko dalyvauti jos mokymuose Rygoje ir Kaune, išsinešiau nepamirštamų žinučių. Ypač įkvepia jos nusiteikimas nuolat mokytis. Ją, kaip ir mane, ne gąsdina, o be galo džiugina mintis, kad mes niekada neišmoksime ir nesužinosime visko. Taip pat žavi jos atvirumas bet kokiems klausimams ir grįžtamajam ryšiui. Tai tikrai žmogus, kuris, viena vertus, tvirtai tiki tuo, ką kalba, tačiau kartu yra atviras bet kokiai naujai informacijai. Tai suteikia didžiulę laisvę mąstyti ir augti. O kokias žinutes išsinešiau šį kartą? Kad bene svarbiausias gero mokymo ingredientas – tinkama praktika ir jos reflektavimas. Tik tuomet įmanomas giluminis mokymasis, kuris tikrai ilgai išlieka atmintyje. Žinutė nenauja, bet kadangi ją ne išgirdau, o patyriau (mokymų dienoje teorija sudarė tik mažą dalį, daugiau laiko skyrėme praktikai ir jos aptarimui), išsinešiau ją daugiau kaip informaciją, pasklidusią visame kūne, o ne tik žodžius galvoje. Be to, būtent giluminis mokymasis, kuris vyksta tik tiesiogiai “kontaktuojant” su mokomąja medžiaga, t.y. praktiškai atliekant reikiamas užduotis, kelia didžiausią džiaugsmą.

Lektorė akcentavo, kad planuojant mokymus labai svarbu pirmiausia pradėti galvoti, ką dalyviai po jų mokės, ir tik tuomet planuoti turinį. Labai dažnai mes sau užduodame panašų, bet vis dėlto kitokį klausimą: “Ką svarbiausio turiu pristatyti? Ką būtinai turiu sudėti į mokomąją medžiagą?” Jeigu prieš tai neužduosime sau klausimo apie mokymų tikslus, taps daug sudėtingiau optimaliai atsirinkti, ką svarbiausia sudėti į dažniausiai ribotą mokymo laiką. Gana daug lektorių pastebi, kad nuolat prisiruošia per daug medžiagos, kurios nespėja išdėstyti. Jeigu žinosime, kokie mūsų svarbiausi tikslai, labiau tikėtina, kad bus lengviau likti prie esminės, svarbiausios medžiagos, ir palikti pakankamai vietos tam, kas iš tikro leidžia išmokti – praktikos. Ypač gerai ji veikia tuomet, jeigu yra multisensorinė. Čia prisiminiau, kaip Suomijoje mokiniai, besimokydami matematikos, eina į kiemą ir skaičiuoja medžius, apskaičiuoja jų aukštį ir t.t. Štai ir multisensorinės patirtys bei puikūs suomių mokinių mokymosi rezultatai!

Geram mokytojui taip pat svarbios dar dvi savybės – leidimas sau klysti (nes kaip kitaip išdrįsime eksperimentuoti?) ir geranoriškumas sau. Jeigu praktikuosime tai patys, labiau tikėtina, kad nebyliai tai perims ir tie, kas iš mūsų mokosi.  Empatija, šiluma ir autentiškumas bei nuoširdumas yra nepakeičiamos gero mokytojo savybės, o jos sunkiai įmanomos, jeigu nesame geranoriški patys sau. Tad priešingai negu kartais manoma, jeigu esame geri sau, tampa geriau visiems. 

Vis geriau pažįstama vaizduotės galia

Pastaraisiais metais labai intensyviai ir įdomiai tyrinėjama vaizduotės galia bei jos panaudojimas psichoterapijoje. Pavyzdžiui, šio kongreso metu išgirdau apie įdomius australų tyrimus, kuomet sunkiai gydoma depresija buvo gydoma prašant žmones įsivaizduoti konkretų malonų dalyką artimoje ateityje (šis gebėjimas depresijos metu būna sumažėjęs).  Prašomi įsivaizduoti dalykai gali būti nedideli, kad ir kavos gėrimas su kolega per pertraukėlę darbe, svarbu, kad vaizdinys būtų detalus ir gyvas, ir įsivaizduojant prašoma, kad žmogus apibūdintų, kur kūne jaučia malonumą. Įdomu tai, kad nors žmonės nesitikėjo įsivaizduodami jausti malonumą, vis dėlto jį jautė! Be to, tai, kiek malonumo žmonės tikėjosi pajusti, keitėsi lėčiau, negu faktinis malonumo jautimas, t.y. kūnas ir smegenys galėjo jausti daugiau malonumo, negu smegenys prognozavo. J

Psichoterapija internetu

Toliau aktyviai vystomos ir tiriamos internetinės psichoterapijos programos, kuriomis dažniausiai siekiama padėti konkrečių nerimo ir nuotaikos sutrikimų turintiems žmonėms, ypač tiems, kuriems dėl geografinių ar kitokių priežasčių sunku gauti tiesioginę pagalbą. Tiesa, tampa vis labiau akivaizdu, kad šios programos veikia tik tuomet, jeigu dalyviai gali tiesiogiai kontatuoti su terapeutu el. paštu arba telefonu. Jeigu tokios pagalbos nėra, vos keli procentai žmonių praeina visą gydymo programą.

Christine Padesky apie Sokrato dialogą ir psichoterapiją apskritai

Labai įdomu buvo vėl pasiklausyti nuostabios KET terapeutės ir mokytojos Christine Padesky, kuri šiuo metu kaip tik rašo knygą apie Sokrato dialogą. Lektorė visą savo 1 val. trukmės paskaitą sukontravo lygindama, ką kalbėdama apie KET būtų akcentavusi prieš 25-erius metus ir ką akcentuoja dabar. Štai kokius esminius skirtumus ji pabrėžė:

• Orientacija į veiksmą (o ne į kalbėjimą), arba, kaip ji sako, “Daugiau ėjimo, mažiau pliurpimo” J (“More walk, less talk”). Veiksmo sąvoka plati, į ją įeina rašymas, elgesio eksperimentai, vaizduotės praktikos, vaidmeniniai žaidimai (“Parodykit man, kaip tai sakytumėt?”)   
• Visuminis klausymasis ir stebėjimas, ne tik girdint žodžius, bet ir matant kūno kalbą, balso intonacijas, veido išraiškas. Jos patarimas: bandykit visais kanalais išgirsti, kokie įsitikinimai palaiko kliento problemas.
• Būkit kuklios papūgos! Neperfrazuokite kliento žodžių, tiesiog atkartokite juos. Jeigu perfrazuojame, priverčiame klientą pasitraukti iš patirties ir imti mąstyti, ar mes tiksliai perfrazavome, o mūsų tikslas, kad jis išliktų savo patirtyje, užuot nuėjęs į apmąstymus.
• Nebūkit neutralūs! Neutralus terapeuto veidas nėra naudingas, klientui reikia mūsų šypsenos! Mūsų šypsena nuramina kliento migdolinį kūną, ir tuomet jis gali efektyviau mokytis.

Keturi terapeutai – keturios išeitys iš sunkios situacijos

Šiais metais teko laimė pamatyti ir psichoterapinį šou, kuomet vokietis psichiatras ir aktorius Christian Banzhaf vaidino piktą klientą, kuris ateina pasakyti, jog terapija neveikia ir jis ją nutraukia, o keturi skirtingų krypčių terapeutai, remdamiesi savo psichoterapine sistema, sprendė šią situaciją. Steve Hollon atstovavo klasikinę KET, Andrew Gloster – priėmimo ir įsipareigojimo terapiją (ACT), Eva-Lotta Brakemeier atstovavo CBASP terapiją, skirtą chroniškai depresijai, o Echhard Roediger – schemų terapiją. Buvo nuostabu matyti, kaip skirtingai šie skirtingi specialistai elgiasi šioje situacijoje, ir kad visi variantai savaip veikia. Kaip gražiai pasakė E. Roediger, “kolegų darbas buvo įspūdingas, bet aš negalėčiau jo atkartoti, nes nesu jie”. Iš šio užsiėmimo išsinešiau dar aišknesnį žinojimą, kad mums geriausiai dera ir veikia tai, kam esam iš prigimties sukurti, ir kad nereikia iš savęs daryti žuvies, jeigu esi paukštis, nes reikia ir tų, ir tų :)  

Nauji tyrimai obsesinio kompulsinio sutrikimo (OKS) srityje

OKS srityje šiuo metu įdomiai tyrinėjami ryšiai tarp prieraišumo vystymosi ir OKS tipų. Atrasti ryšiai tarp savasties baimės (fear of self) ir įkyrių minčių apie tai, kad turime kokių nors pasibjaurėtinų, kitus atstumsiančių savybių, tarkime, “Esu pedofilas”. Šiuo metu turimi duomenys rodo, kad kuo didesnė savasties baimė, tuo daugiau laiko užima galvojimas apie šio tipo įkyrias mintis. Manoma, kad nesaugus prisirišimo stilius taip pat prisideda prie to, kad šios mintys sunkiau slopinamos. Savasties baimė taip pat sukelia didžiulį norą šias savo įsivaizduojamas bjaurias savybes slėpti. Šiuo metu vystoma išvadomis grįsta kognityvinė terapija (Inference-Based CT), kuri šiuo atveju veikia geriau, nei klasikinė KET.  

Michelle Craske: simptomai mažėja gerėjant smegenų dalių tarpusavio komunikacijai

Šiemet pirmą kartą teko gyvai išgirsti šią šiuo metu bene įtakingiausią pasaulyje mokslininkę, tyrinėjančią mokymosi mechanizmus ir tai, kaip įgyjamos bei prarandamos baimės. Šiuo metu ypač daug tyrinėjama tai, kaip kontekstas daro įtaką ekspozicijų efektyvumui. Tam, kad prisimintume, kad nereikia bijoti tam tikro objekto, turi "įsijungti" hipokampas, o jis negali įsijungti, jeigu kontekstas labai skiriasi. Būtent todėl labai svarbu, taikant ekspozicijas, atlikti jas kuo įvairesniuose kontekstuose. Kitas be galo svarbus aspektas – emocijų įvardijimas, kuris kartu automatiškai atlieka emocijų reguliavimo funkciją. Atpažinta emocija iš karto pradeda rimti. Iš esmės, pasak Michelle Craske, simptomai mažėja gerėjant komunikacijai tarp atskirtų smegenų dalių, o tam labai padeda dėmesio valdymas ir emocijų įvardijimas. Taigi, labai svarbu, kad ekspozicijų metu klientas netaikytų kognityvinio vengimo strategijų ir kad mes jam padėtume atpažinti ir įvardinti patiriamas emocijas. Šiuo metu mokslininkė tyrinėja ir naują sritį, ieškodama būdų, kaip sukurti malonias patirtis chroniškos depresijos jamuojamiems žmonėms, kurie yra praradę socialinius ryšius. Pirmieji duomenys rodo, kad tokiais atvejais sėkmingai pagelbėti gali virtualios realybės pagalba sukuriamos malonios patirtys.     

JULIAUS NEVERAUSKO INTERVIU MARIJOS RADIJUJE 2018 M. GRUODŽIO 17 DIENĄ APIE PSICHOTERAPIJĄ BEI ŠIEK TIEK PSICHOTERAPIJOS IR TIKĖJIMO SANTYKĮ

Kas nori gali pasiklausyti Juliaus Neverausko interviu Marijos radijuje apie psichoterapiją bei šiek tiek psichoterapijos ir tikėjimo santykį.

Pasiklausyti laidos galima paspaudus žemiau esančią nuorodą:

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/129913-2018-12-17-20-00-tikejimo-zvilgsniu.html

Renkamas naujas podiplominių studijų kursas „ĮSISĄMONINIMU (MINDFULNESS) GRĮSTOS KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS PAGRINDAI“

(LSMU SF Elgesio medicinos klinika)

Studijos skirtos supažindinti su naujomis moksliniais įrodymais grįstomis kognityvinės ir elgesio terapijos kryptimis: Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo principais bei praktinio taikymo galimybėmis. Kurso dalyviai bus supažindinti ir su kitomis įsisąmoninimu grįstos psichologijos pritaikymo sritimis – pedagoginėje psichologijoje ir darbe su vaikais, valgymo sutrikimų gydyme, esant piktnaudžiavimui alkoholiu/cheminėmis medžiagomis, dirbant su organizacijomis ir t.t.

Mokytis gali visų specialybių gydytojai ir psichologai. Gali būti, kad jau šiame kurse galės mokytis slaugytojai-magistrai, kineziterapeutai bei ergo terapeutai, bet apie tai informuosime dar šiek tiek vėliau.

Studijų trukmė – 1 metai arba 10 blokų po dvi auditorines mokymų dienas (po 8 ak. val. per dieną, 160 val. per metus). Mokymai vyks kartą per mėnesį savaitgaliais Vilniuje ir Kaune (užsiėmimų skaičius kiekviename mieste priklauso nuo kursantų pasiskirstymo pagal regionus). Taip pat renkama atskira grupė, kuri vyks tik KLAIPĖDOJE.

Mokymų vadovas: LSMU SF Elgesio medicinos klinikos dėstytojas doc. dr. Julius Neverauskas.

Baigusieji kursą gaus LSMU Podiplominių studijų kurso baigimo pažymėjimą (160 val.).

Baigusieji studijas galės specialia tvarka tapti LĮGPA (www.mindfulness.lt) patvirtintais Įsisąmoninimu (mindfulness) grįsto streso valdymo ir Įsisąmoninimu grįstos kognityvinės terapijos mokytojais-instruktoriais.

Planuojamos pirmųjų mokymosi blokų datos (mokymų data Klaipėdoje bus paskelbta vėliau, susirinkus grupei):

2018 gruodžio 15-16 d., Kaune;

2019 sausio 26-27 d., Vilniuje.

Mokymų kaina už visas studijas  – 832 eurai. Galima mokėti ir dalimis, t.y. 4 kartus po 208 eurus.

Norintieji dalyvauti studijose kviečiami užpildyti šią anketą https://goo.gl/forms/9PmNJojVZjdOFxa93  arba registruotis el.paštu info@psichoterapija.info iki 2018 m. gruodžio 10 d.

Papildoma informacija telefonais +370 616 53444, +370 602 50142.

Informacija apie visus mūsų mokymus taip pat skelbiama svetainėje www.psichoterapija.info, facebook‘e – Kognityvinė elgesio terapija ir MindfulnessLT, bloge – Mąstyk ir veik.

IŠSAMESNĖ INFORMACIJA APIE STUDIJAS

Podiplominės studijos skirtos supažindinti kurso dalyvius su naujomis moksliniais įrodymais grįstomis kognityvinės ir elgesio terapijos kryptimis: Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos (angl. Mindfulness Based Cognitive Therapy, MBCT) ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction, MBSR) principais bei praktinio taikymo galimybėmis. Taip pat studijų metu kurso dalyviai bus supažindinti ir su kitomis įsisąmoninimu grįstos psichologijos pritaikymo sritimis – pedagoginėje psichologijoje ir darbe su vaikais, valgymo sutrikimų gydyme, esant piktnaudžiavimui alkoholiu/cheminėmis medžiagomis, dirbant su organizacijomis ir t.t.

Šiuo metu Kognityvinė ir elgesio terapija tapo visuotinai pripažinta ir daugumoje valstybių vyraujančia  ir viena iš nedaugelio įrodymais pagrįsta psichoterapijos forma. Jos naujosios metodikos, Įsisąmoninimu (angl. mindfulness) pagrįstos intervencijos yra vieni sparčiausiai pasaulyje populiarėjančių psichologinės pagalbos metodų, priskiriamos naujausios (vadinamosios trečiosios vystymosi bangos) kognityvinės ir elgesio terapijos kryptims. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos sėkmingai taikomos ne tik mažinant stresą ir lėtinį skausmą, bet ir pasikartojančios depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, valgymo ir asmenybės sutrikimų, netgi psichozių gydymui. Per pastaruosius dešimt metų milžinišku greičiu augo mokslinių publikacijų šia tema skaičius pripažintuose moksliniuose žurnaluose:  per 2001 metus jų paskelbta vos 13, per 2007 m. – 85, 2010 m. – 300, o 2014 – 567. Vien iki 2015 metų spalio mėnesio Pubmed duomenų bazėje randama 670 mokslinių publikacijų. Įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos klinikinėje praktikoje jau įsitvirtino tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Skandinavijos valstybės, Kanada, Australija ir kt.  

Studijų metu kurso dalyviai gaus visą svarbiausią teorinę medžiagą apie įsisąmoninimu grįstos kognityvinės ir elgesio terapijos principus, taikymo galimybes, efektyvumą ir naujausių tyrimų duomenis. Taip pat bus praktiškai mokoma svarbiausių įsisąmoninimu grįstos kognityvinės ir elgesio terapijos intervencijų, bei bus praktiškai nagrinėjami šių intervencijų taikymo įvairių sutrikimų atvejais aspektai.

Studijuodami šiame kurse jūs:

• Sužinosite, kas yra įsisąmoninimu (mindfulness) grįsti terapijos metodai ir kaip jie veikia.
• Susipažinsite su moksliniais įrodymais, pagrindžiančiais šių metodų efektyvumą.
• Įgysite žinių ir praktinių įgūdžių, kaip įsisąmoninimu grįstos intervencijos gali būti taikomos:
• medicinoje (gydant nerimo ir depresijos sutrikimus, piktnaudžiavimus ir priklausomybes, asmenybės sutrikimus ir somatines ligas),
• psichologijoje (didinant atsparumą stresui ir išvengiant jo pasekmių, gerinant prisitaikymą prie sudėtingų psichologinių ir socialinių situacijų bei sprendžiant problemas ir tvarkantis su iššūkiais, taip pat didinant kūrybingumą),
• organizacijose (didinant darbo našumą, kokybę, pasitenkinimą darbe),
• pedagoginės psichologijos veikloje (didinant mokymo ir mokymosi efektyvumą).
• Praktiškai išmoksite technikų, sudarančių įsisąmoninimo (mindfulness) metodo pagrindus.

•      Gausite praktines rekomendacijas, patarimus ir atsakymus į iškilusius klausimus.  

Tai yra universitetinis kursas, suteikiantis išsamias teorines žinias ir praktinius įgūdžius, tačiau nesuteikiantis formalios instruktoriaus kvalifikacijos.

Baigusieji šias studijas galės specialia tvarka tapti Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos (www.mindfulness.lt) patvirtintais Įsisąmoninimu (mindfulness) grįsto streso valdymo (Mindfulnes based stress reduction, MBSR) ir Įsisąmoninimu grįstos kognityvinės terapijos (Mindfulness based cognitive therapy, MBCT) mokytojais-instruktoriais. Baigusiems universitetines studijas siekiant tapti MBSR/MBCT mokytojais-instruktoriais reikės:

•  ne trumpiau nei 1 metus laiko būti Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos nariu (juo galima tapti jau dabar);
• papildomai baigti 8 dienų mokymus (2 blokai po 3 dienas ir vienas 2 dienų blokas);
• pademonstruoti praktinius įgūdžius pravedant grupinius užsiėmimus ir apibendrinant savo praktinę patirtį raštu;
• savo žinias ir įgūdžius taikyti praktikoje.

Norinčiuosius tapti Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos nariais kviečiame rašyti el.paštu info@psichoterapija.info arba skambinti tel. 8*616 53 444 (Gailutė Siucilienė) ir pateikti prašymą Asociacijos valdybai. Stojimo į asociaciją mokestis – 19 eurų, metinis mokestis – 19 eurų. 

Šiais metais Europos KET kongresas Bulgarijoje – nedidelis, bet labai įvairus

Į šių metų Europos KET kongresą iš Lietuvos važiavome jau šešiese. Nors labai daug puikių KET specialistų atvyksta ir į Lietuvą ir veda mokymus čia, šie kongresai suteikia unikalias galimybes pamatyti daug jų vienu metu ir tiesiog pasinerti į naujos informacijos ir patirčių srautą, be to – puikiai pabendrauti su kolegomis ir taip ar daugiau paskatinti vieni kitų susidomėjimą įvairiomis temomis.

Šiais metais organizatoriai kėlė sau tikslą pristatyti būtent kuo platesnį spektrą įvairiausių temų, t.y. akcentuoti pačią įvairovę, įskaitant ir darbą su įvairiausių kultūrinių ir kitokių grupių klientais ar pacientais. Nors Lietuvoje tai dar nėra tiek aktualu, kaip kitose, daugiau multikultūrinėse šalyse, vis dėlto temų įvairovė turi daug privalumų: kiekvienas radome tai, kas domino.

Įdomi šiuo metu iš JAV vis stipriau juntama tendencija – orientacija daugiau į probleminius procesus, kurie palaiko kliento problemas (tarkime, ruminavimas, nerimavimas ar kt.), o ne diagnozes. Šis požiūris vadinamas procesais grįsta KET (process-based CBT), ir jį šiuo metu aktyviai vysto du KET pasaulyje labai žinomi specialistai iš JAV Stephen Hayes ir Stefan Hofmann. Taip pat šiuo metu aktyviai tyrinėjama tai, kaip įvairūs psichinių problemų simptomai sąveikauja tarpusavyje. Tai vadinama „Network analysis“, t.y. įvairūs simptomai suvokiami kaip tinklas, kurio komponentai veikia vieni kitus. Kongreso metu buvo pristatytas įdomus tyrimas, kurio metu stebėta, kaip taikant nemigos gydymą KET, terapijos eigoje kito įvairūs depresijos simptomai. Tokie tyrimai reikalauja nemažai resursų, nes simptomus šiuo atveju svarbu matuoti nuolat, o ne tik prieš ir po terapijos, tačiau tai gali daug daugiau sužinoti apie mechanizmus, lemiančius psichoterapijos efektyvumą, kurie iki šiol didele dalimi išlieka paslaptis.   

  

Kita jau ne vienerius metus trunkanti tendencija – didelis dėmesys vaizduotės technikoms, ypač vaizdinių perrašymo technikai (imagery rescripting). Šiame kongrese buvo tikrai įdomių pranešimų apie šio metodo efektyvumą dirbant su trauminiais atsiminimais bei potrauminio streso sutrikimu, taip pat jis jau kurį laiką aktyviai taikomas dirbant su asmenybės ypatumais ir sutrikimais bei keičiant vadinamuosius kertinius įsitikinimus. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad dirbant su potrauminio streso sutrikimu atsiminimų perrašymo metodika gali būti tiek pat efektyvi, kaip prolonguota ekspozicija vaizduotėje, t.y. klasikinis KET metodas, kuris tikrai veiksmingas, bet emociškai nelengvas nei klientui, nei terapeutui.

Tikrai įdomu buvo pasiklausyti Amit Baumel iš Izraelio minčių apie mobiliųjų programėlių naudojimą taikant KET. Tarkime, kai kuriems jauniems (ir ne tik) klientams gali būti daug patraukliau pildyti minčių registravimo lapą telefone, o ne popieriuje, be to, programėles galima naudoti ir informacijai rinkti, ir kaip būdą priminti klientui apie sutartas užduotis tam tikru metu. Lektoriaus paminėtose svetainėse www.mindtools.io bei psyberguide.org galima rasti suklasifikuotas bei įvertintas mobiliąsias programėles, skirtas psichikos sveikatai. Beje, lektoriaus įspėjimas: prieš rekomenduojant programėlę klientui, labai svarbu būti su ja gerai susipažinus.

Dar vienas įdomus šio kongreso leitmotyvas – KET terapeuto atsiskleidimo tema. Nors tai KET anksčiau nebuvo akcentuojama, KET kūrėjo Aaron Beck dukra Judith Beck savo plenarinėje  paskaitoje apie terapinį santykį sakė, kad taiko atsiskleidimą beveik kiekvienoje savo terapinėje sesijoje. Žinoma, itin svarbu tai daryti tinkamu laiku ir taip, kad tai iš tiesų būtų naudinga klientui. Tačiau šią mintį įdomiai papildė vieno tyrimo apie iš dalies kompiuterizuotos KET efektyvumą rezultatai. Šiame tyrime dalyviai visą edukacinę ir kitą terapiniam darbui skirtą medžiagą gavo skaitmeniniu pavidalu, o su psichoterapeutu tiesiogiai bendravo kartą per savaitę po 15 min. Pasirodo, kad net ir esant tokiam ribotam kontakto laikui tinkamas terapeuto atsiskleidimas buvo labai svarbus ir turėjo įtakos terapijos efektyvumui.

Kongrese kaip ir kiekvienais metais buvo galima apsilankyti ir daug žinių gauti iš papildomų seminarų prieš kongresą ir po jo. Įdomu, kad be tokių tradicinių temų kaip atskirų sutrikimų gydymas atskiruose seminaruose jau galėjome sužinoti ką moksliškai pagrįstos metodikos gali padaryti lavinant valią, išmintį, ir kitas panašias savybes.

Tai – tik keletas naujienų ir minčių, kurių visuomet gausiai parsivežame po kiekvieno kongreso. Na, o kitais metais visų KET mylėtojų laukia ypatinga šventė – pasaulinis KET kongresas Berlyne jau po nepilnų metų – 2019 m. liepą.  

    

       

Informacija apie dr.Juliaus Neverausko vaizdo įrašą “Įsisąmoninimu grįstas streso valdymas”

 

Informacija apie dr.Juliaus Neverausko vaizdo įrašą “Įsisąmoninimu grįstas streso valdymas”.

 

Norime jus informuoti, kad svetainėje egu.lt pasirodė dr. Juliaus Neverausko 2 val. 37 min. trukmės įrašas “Įsisąmoninimu grįstas streso valdymas”. Įraše pateikta visa pagrindinė informacija apie svarbiausius įsisąmoninimu grįstų metodikų taikymo sveikatos gerinimui būdus ir visi pagrindiniai praktiniai pratimai, stabilizuojantys nervų sistemos veiklą, psichologijos būseną bei sveikatą aplamai. Deja, vaizdo medžiaga yra mokama. Jos kaina – 20 eur, tačiau tai daug mažiau negu gydytojo konsultacija, o naudoti ją galima ilgai ir veiksmingai. Norinčius kviečiame pasinaudoti šia galimybe, siekiant maksimalios naudos gerinant savo savijautą ir sveikatą. Įrašą rasite paspaudę šią nuorodą https://www.egu.lt/Affiliate/membership/cGFydG5lcj0xMDAxMjUmZG9tYWluPTEzNTQmdXJsPWh0dHBzJTNBJTJGJTJGd3d3LmVndS5sdCUyRm1va3ltYXMlMkZpc2lzYW1vbmluaW11LWdyaXN0YXMtc3RyZXNvLXZhbGR5bWFzLTI0MjQuaHRtbA== 

 

Iškilus klausimams galima kreiptis info@psichoterapija.info arba www.psichoterapija.info

 

 

Kviečiame studijuoti!

Renkama NAUJA GRUPĖ, norinčiųjų STUDIJUOTI PSICHOTERAPIJĄ,

paremtą KOGNITYVINE IR ELGESIO TERAPIJA. Mokslo pradžia - 2018 m. gruodžio mėn.

Universitetinių specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursas  ĮVADINIS PSICHOTERAPIJOS KURSAS (kognityvinė elgesio terapija)  -  jau šeštus metus vykdomas mokymas, kuris dėl savo praktiškumo, įvairiapusiškumo bei dėstytojų profesionalumo puikiai vertinamas baigusiųjų ir esamų kursantų.

Mokymai skirti visų specialybių gydytojams ir psichologams.

Baigusiems mokymus bus išduodamas LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimas, kuris gydytojams leidžia užsiimti siaura medicinos praktika – psichoterapija Lietuvos Respublikoje (SAM įsakymas Nr. V-680 (2004 09 29)). Psichologų psichoterapinė praktika kol kas nereglamentuota, tačiau baigusieji šias studijas gaus maksimalų šiuo metu esančio universitetinio specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursą psichoterapijos srityje ir LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą.

Mokymai vykdomi kartu su VŠĮ Neuromedicinos institutas, kuri atlieka mokymų organizacinius-techninius darbus.

Mokslų pradžia – 2018 m. gruodžio 1 d.

Dėstymo trukmė ir forma

Kurso trukmė – 3 metai (pasikeitus reikalavimams, mokymų trukmė gali būti pratęsta iki reikalaujamos apimties), 180 ECTS kreditų - viso 4800 val.

Pagrindinė mokymų dalis vyksta auditorijoje savaitgaliniais blokais (penktadienis-šeštadienis-sekmadienis) 1 arba 1-2 kartus per mėn. Apie 50 proc. auditorinių užsiėmimų veda lektoriai iš užsienio. Yra vertimas į lietuvių kalbą. Kita dalis užsiėmimų vykdoma nuotolinio mokymo pagalba bei prižiūrimos profesinės priežiūros ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Mokymai vyks Vilniuje ir Kaune (užsiėmimų skaičius mieste priklauso nuo kursantų pasiskirstymo pagal miestus). Mažos grupelės gali vykti ir kitose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, jeigu tai yra patogu kursų dalyviams.

Kurso vadovas ir lektoriai

Kurso vadovas – doc.dr. Julius Neverauskas, LSMU SF Elgesio medicinos klinika.

Mokymų metu kursantai mokomi ne tik klasikinių kognityvinės ir elgesio terapijos technikų siaurąja prasme bei šiuolaikinės bei įrodymais grįstos psichoterapijos metodų plačiausia prasme, tarp jų ir darbo su asmenybės sutrikimais ir ypatumais, naujųjų psichoterapijos metodologijų (pavyzdžiui, įsisąmoninimu grįstos psichologijos) ir kt. Kursantai teoriškai ir praktiškai supažindinami su įvairiomis naujausiomis šiuolaikinės, įrodymais grįstos psichoterapijos metodologijomis, kurios leidžia dirbti su emocijomis ir elgesiu, įvairiais asmenybės ypatumais, taikyti vaizduotės ir kt.technikas, ir todėl efektyviai padėti žmonėms, ir palyginti sveikiems, ir turintiems itin rimtų psichikos sutrikimų.

Kurse dėsto, seminarus, praktikos darbus bei supervizijas veda ir žymūs suaugusiųjų bei vaikų ir paauglių psichoterapijos specialistai iš Europos ir JAV. Mokymus vedantys užsienio lektoriai yra savo srities ekspertai, didelė dalis jų - klasika tapusių KET vadovėlių autoriai, turintys didelę mokymų patirtį, dirbantys tiek praktinį darbą, tiek skaitantys paskaitas pripažintuose universitetuose visame pasaulyje.

Žemiau pateiktas užsienio lektorių, kurie skaitė paskaitas, vedė seminarus ir praktinius darbus bei supervizijas šiame kurse sąrašas (abėcėlės tvarka).

Kirsti Akkerman, daktarė, Tartu universiteto vyresnioji klinikinės psichologijos dėstytoja ir supervizorė, Estija.Vaikų ir paauglių psichoterapijos supervizorė. Daugelio mokslinių darbų autorė.

Prof. Sarah Corrie, daktarė, Middlesex universiteto profesorė, Londonas, Didžioji Britanija Kognityvinės ir elgesio terapijos supervizorė. Daugelio knygų profesionalams, tokių kaip „The Modern Scientist-Practitioner: A Guide to Practice in Psychology“ (David A. Lane and Sarah Corrie), „The Art of Inspired Living“ (Sarah Corrie), „Constructing Stories, Telling Tales: A Guide to Formulation in Applied Psychology“ (Sarah Corrie and David A. Lane) and „Making Successful Decisions in Counselling and Psychotherapy“ (David A. Lane and Sarah Corrie).

Prof. Wieslaw J. Cubala, daktaras, Gdansko Medicinos universiteto profesorius, supervizorius, Lenkija. Žymus psichoterapijos ir kognityvinės elgesio terapijos specialistas.

Prof. Melanie Fennell, daktarė, Oksfordo universiteto profesorė, Didžioji Britanija. Viena iš kognityvinės ir elgesio terapijos pionierių Didžiojoje Britanijoje ir Oksfordo Kognityvinės terapijos centro kūrėjų. Lietuvių kalba 2014 m. išleista (Melanie Fennell studija „Įveikite menką savigarbą“ – jau klasika tapusi psichologinės pagalbos sau knyga, sulaukusi pripažinimo ir pačių geriausių vertinimų. Yra šalių, kuriose šį leidinį rekomenduojama parduoti vaistinėse kaip „knygą pagal receptą“, turinčią terapinį poveikį.

Prof. Jurgen Hoyer, Dresdeno universiteto (Vokietija) profesorius, elgesio medicinos korifėjus, klinikos, intensyviai dirbančios elgesio medicinos srityje vadovas.

Prof. Eduardo Keegan, daktaras, Buenos Airių profesorius ir kognityvinės-elgesio terapijos supervizorius, Argentina. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius. Kognityvinės ir elgesio terapijos supervizorius.

Robert MacVikar, Dundee universiteto Medicinos mokykla, lektorius. Vienas iš naujos krypties kognityvinėje ir elgesio terapijoje – kognityvinės elgesio analizės sistemos psichoterapijoje (CBASP) kūrėjų.

Marianne Liebing-Wilson, Kognityvinės ir elgesio terapijos kurso (aprobuoto NHS) vyresnioji lektorė, supervizorė, Dundee Universitetas, Škotija. Viena iš naujos krypties kognityvinėje ir elgesio terapijoje – kognityvinės elgesio analizės sistemos psichoterapijoje (CBASP) kūrėjų.

Prof. Jan Praško, daktaras, Olomouc universiteto profesorius,  Čekija. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius. Psichoterapijos ir kognityvinės ir elgesio terapijos supervizorius.

Prof. Mark A Reinecke, daktaras, Northwestern universiteto profesorius, JAV. Žymus vaikų ir paauglių klinikinės psichologijos bei psichoterapijos specialistas bei supervizorius. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius. Vienas iš garsiausių psichoterapijos knygų bei vadovėlių autorių.

Dr. Daniel Rijo, Coimbra universitetas, Portugalija. Klinikinės psichologijos, kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas.

Prof. Maria do Céu Salvador, Coimbra universiteto profesorė, Portugalija. Žymi vaikų ir paauglių klinikinės psichologijos bei psichoterapijos specialistė bei supervizorė. Trečios kartos kognityvinės ir elgesio terapijos bei schemų terapijos specialistė.

Jillian Schofield, daktarė, Derbio universiteto vyresnioji dėstytoja, Didžioji Britanija. Integruotos psichoterapijos ir kognityvinės-elgesio terapijos supervizorė.

Prof. Mehmet Sungur, daktaras, Marmario universiteto profesorius, Turkija. Žymus kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas ir supervizorius, taip pat porų ir šeimos terapijos specialistas. Daugelio mokslinių darbų ir vadovėlių autorius.

John Swan, Kognityvinės ir elgesio terapijos kurso (aprobuoto NHS) vyresnysis lektorius, supervizorius, Dundee Universitetas, Škotija. Vienas iš naujos krypties kognityvinėje ir elgesio terapijoje – kognityvinės elgesio analizės sistemos psichoterapijoje (CBASP) kūrėjų.

Hannah Whitney, daktarė, Reading universiteto vaikų ir paauglių klinikinės psichologijos ir psichoterapijos supervizorė, Didžioji Britanija. Įrodymais grįstos psichoterapijos Charlie Waller Instituto kurso vadovė.

Mokymų kaina vieneriems mokslo metams – 1504 Eur (į mokymų kainą įeina ir į mokymo programą įeinančios supervizijos bei asmeninė psichoterapinė patirtis grupėje). Yra galimybė mokėti už mokslą 2 kartus per metus. Išimties tvarka gali būti svarstomi ir kiti mokėjimų variantai.

PRIĖMIMO Į MOKYMUS TVARKA

Apsisprendusieji kandidatai iki š.m. lapkričio 5 d. pateikia:

1. Laisvos formos prašymą, nurodant savo kontaktinius duomenis, adresuotą LSMU SL Elgesio medicinos klinikos vadovui, dalyvauti mokymuose „Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)“, kursų kodas KMU 668.

2. Autobiografiją (CV), bakalauro ir magistro diplomų kopijas.

Skenuotus dokumentus siųsti: el.paštu info@psichoterapija.info arba registruotu paštu (VŠĮ Neuromedicinos institutas, Tvirtovės alėja 90A, Kaunas, LT-50185).

Gavęs patvirtinimą dėl studijų kursantas turės užsiregistruoti studijų programoje www.medas.lt ir iki 2018 m.   lapkričio 5  d. pervesti stojamąjį mokestį už studijas 84 Eur į sutartyje su kursantu nurodytą sąskaitą. Stojamasis mokestis bus išminusuotas iš pusmečio/metų mokymo kainos, kursantui nutraukus studijas – negrąžinamas. Likusią sumą (1420 Eur arba 668 Eur) reikia sumokėti iki 2018 m. gruodžio 5 d.

Priimti programos dalyviai pasirašys sutartis su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu.

Planuojančiuosius studijuoti ir/arba gauti papildomą informaciją apie mokymus bei priėmimo tvarką prašome užpildyti nuorodoje pateiktą anketą https://goo.gl/forms/XwwZCn1ojKjepZkB2 . Informacija apie mokymus taip pat bus teikiama el.paštu info@psichoterapija.info,  tel. 8 616 53444, svetainėje www.psichoterapija.info, facebook‘e – Kognityvinė elgesio terapija, bloge – Mąstyk ir veik.