Iš Maureen Gaffney knygos "Klestėjimas" ("Flourishing")
Norėdami, kad gera nuotaika truktų ilgiau, kartais galite pasiduoti pagundai apie ją galvoti ar analizuoti, kodėl dabar esate tokios geros nuotaikos.
Nedarykite to.
Egzistuoja vienas klausimas, kuris beveik garantuotai sugadins gerą nuotaiką, ir tas klausimas yra "Kodėl negali visada taip būti"? Pastebėsite, kad iš karto prisiminsite visas priežastis, kodėl tai neįmanoma.
Deja, ypač moterys yra linkusios užduoti šį klausimą tuomet, kai po sunkaus laikotarpio pagaliau pasitaiso santykiai su artimu žmogumi. Tai neišvengiamai primena tiek pačiai moteriai, tiek partneriui apie visa tai, dėl ko ir kilo neseniai pasibaigęs konfliktas.
Tačiau jūs galite išmokti mėgautis gera nuotaika.
Mėgavimasis iš esmės reiškia, kad mes visiškai išgyvename akimirką ir džiaugiamės ja. Mėgavimasis yra artimas dėkingumui ir, deja, didele dalimi mes esame praradę šį gebėjimą, mat nuolat sukamės nesibaigiančių darbų ir kitokių užsiėmimų rate. Tačiau šį gebėjimą verta nuolat lavinti.
Jeigu kalbėsime apie mane, tai aš stengiuosi mėgautis ir dabarties akimirkomis, ir tais momentais, saugomais atmintyje, kurie man primena apie neišsemiamą gyvenimo dosnumą: pavyzdžiui, tai, kad mano vaikai myli mane be jokių pastangų ar mūsų vasaros išvykas su draugais į Vakarų Airiją, kai kopiame į kvapą gniaužiančio grožio kalvas ir kartais šokame virtuvėje grojant "The Eagles" muzikai.
Tai grynos palaimos akimirkos, kurias noriu išsaugoti amžinai.
Mažą malonumą visuomet galime patirti pasitelkę savo penkis pojūčius. <...> Kartais aš stengiuosi į ką nors įsižiūrėti ar įsiklausyti taip, tarsi tai matyčiau arba girdėčiau pirmą arba paskutinį kartą. Tuomet tai, į ką žiūrite, atsiskleidžia tiesiog stebuklingu būdu. Matote ir girdite kaip niekad anksčiau.
Pavyzdžiui, pamėginkite įsivaizduoti brangaus žmogaus veidą. Žiūrėdami į šį pažįstamo veido vaizdinį atmintyje pastebėsite, kad kai kuriuos bruožus matote aiškiai, o kiti lieka neryškūs, tarsi išsilieję. Juos prisiminti bus sunku.
Pažvelkite į gerai pažįstamą veidą naujai.
Kartą taip apžiūrėjau abu savo vaikus: žvelgiau į jų veidų formas, jų rankas, kaklo linkį, judesių ypatumus. Tai sukėlė didžiulė jausmų bangą - meilę, pasididžiavimą, dėkingumą.
Kad ir kas dar sukosi mano galvoje, ši jausmų banga viską nuplovė. Ir šis vaizdinys išliko mano galvoje. Jis visada prieinamas ir visuomet kupinas malonumo, kad ir kokia būtų mano nuotaika.
Puikiai suprantu ką autorė turi mintyje. Man taip buvo ir tada skaudžiai [na tai reliatyviai skaudžiai] teko patirti kaip džiaugsmas sumažėja ir išnyksta, kai apie jį pradedi galvoti. Buvau ką tik pažiūrėjęs "Interstellar" kine, išeinant iš kino salės, aplankė tokia didi būsena, toks džiaugsmas ir dėkingumas, net nežinau dėl ko, bet tada pajutau šilumą krūtinėje, akyse ir panorau pasidalinti tuo su visu pasauliu. Tai dar būtų nieko, bet pradėjau galvoti kaip apie šį jausmą jau rašysiu facebook'e ir džiaugsiuosi su visais. Ir staiga, tas jausmas pradingo, tik radėjus galvoti apie rašymą jo nebeliko. Mintys pasikeitė, jos buvo ne apie filmą, o apie tai kaip rašysiu apie jausmą. Tai tą jausmą ir nužudė, o kadangi jis buvo pakankamai stiprus, tai skaudžiai tai išgyvenau. Tada aiškiausiai ir supratau, kad norint mėgautis jausmu, reikia tai daryti čia ir dabar, o ne ateityje įsivaizduojant kad tuo dalinsiuosi.
AtsakytiPanaikinti