Baimė pati nemėgsta tų dalykų, kurių mus priverčia bijoti

Jeigu tiksliai žinotume, kas maitina mūsų perdėtas baimes, tikriausiai norėtume tų dalykų nedaryti. Turbūt norėtume geriau maitinti savo drąsą, geranoriškumą, kūrybiškumą ir energiją. Ir kitus dalykus, kurie būtent mus „užveda“ ir sukelia tuos malonius teigiamų emocijų pliūpsnius ir pliūpsniukus.

Iš tikrųjų jau gana daug žinoma, kaip mes savo baimes maitiname, ir vienas garantuotas gyvybės eliksyras baimei – bijomo dalyko vengimas. Labai dažnai tai yra dalykas, kuris mums patinka, o mūsų baimei – ne, bet mes po truputį pamirštame, kad jis nepatinka mūsų baimei, ir imame manyti, kad nepatinka mums.

Prireikia pasiryžimo ir darbo, kad apsispręstume eiti į tas patirtis, kurių baimė mus įtikino vengti. Bet kai pasiryžtame, ir einame, po truputį įsitikiname, kad mums jos nieko padaryti negali, o mūsų baimei jos taip nepatinka, kad ji pati iš jų pasitraukia. Ir palieka mus ramybėje.

Bet, kad tai įvyktų, labai svarbu tarpinis žingsnis, kurį kartais nuvertiname, ir jeigu neleidžiame sau jame būtų tiek, kiek tik reikės, galime visai prarasti tikėjimą, kad akistata su baimėmis prasminga ir naudinga. Tas žingsnis – tai leidimas sau būti bijomoje situacijoje su savo baime tiek, kiek tik reikės. Tai apsisprendimas pasakyti baimei: „Aš apsisprendžiau būti čia, ir tu taip pat gali būti tiek, kiek nori, nes man tai taip svarbu, kad verčiau čia būsiu kartu su tavim, negu prarasiu galimybę tai patirti.“  

JAV psichologė Michelle Craske, keletą dešimtmečių tyrinėjanti, kaip veikia vadinamoji ekspozicija (psichoterapinė technika, pagrįsta akistata su baimę keliančia situaciją) ir kaip sustiprinti jos teigiamą poveikį sako, kad labai svarbu, jog mūsų tikslas būtų ne sumažinti baimę, o padidinti gebėjimą ją toleruoti. Tada vengimas taps daug mažiau aktualus, taip pat sumažės ir rizika, kad ateityje baimė vėl atsinaujins. Sėkmingai dirbant ekzpozicijų metodu baimė sumažėja natūraliai, tačiau labai pageidautina, kad baimės sumažėjimas nebūtų mūsų tiesioginis tikslas.

Nes jeigu labai susitelkiame norą sumažinti baimę, galime imti jaudintis, kad ji nemažėja pakankamai greitai, dėl to pykti ar nusivilti. Tuo tarpu susitelkimas į savo tolerancijos didinimą gali atnešti baimės sumažėjimą tiesiog kaip malonų šalutinį poveikį, tačiau kuo nuoširdžiau apsispręsime, kad ne jis mūsų svarbiausias tikslas, tuo sklandesnis, tikėtina, bus, mūsų darbas su baimėmis.

Kad sau tai nuolat praktiškai primintume, M. Craske netgi ragina ir po to, kai jausimės su savo perdėtomis baimėmis sėkmingai susitvarkę, kartas nuo karto susiplanuoti situaciją, kur labiau tikėtina, kad vėl patirsime stipresnę baimę, nes tai mums padės iš naujo įsitikinti, kad ir tokiomis aplinkybėmis nieko neatsitinka, ir kartu vėl sau praktiškai parodysime, kad galime sėkmingai toleruoti baimės keliamą diskomfortą.

Ar išmintis irgi sensta?

Kai mano kolegos Škotijoje pamatė, kad į košę dedu sviestą, stebėjosi. (Kiek girdžiu, žmonės čia valgo košę arba su druska, arba su cukrumi, bet abiem atvejais tikrai be sviesto). O aš jiems papasakojau, kad mes net su tuo susijusį posakį turim – „Sviestu košės nepagadinsi.“

Šiandien vėl viriau košę ir pagalvojau, kad šitas posakis, nors man labai gražus, matyt, savotiškai pasenęs. Jis buvo teisingas tada, kai žmonės turėjo tiek mažai sviesto, kad net ir maksimaliai pagal savo išgales jo įdėję į košę, vis tiek jos nepagadindavo. O dabar sviestu košę tikrai galima pagadinti, taip pat kaip ir savo figūrą ir netgi sveikatą per dideliu maisto kiekiu.

Gal panašiai gali pasenti ir kitokia išmintis arba žinios. Kažkada jau rašiau, kad britai turi posakį „received wisdom“, kuris reiškia, kad kažkas visuotinai laikoma teisingu, realybę atitinkančiu dalyku, nors taip nėra. Turbūt tai gali būti ir dalykai, kurie kažkada buvo teisingi, tačiau dabar jau tokie nėra.

Įdomu ir painu, kad mes gyvename tokiame išminties ir pasenusių ar tiesiog klaidingų įsitikinimų kratinyje, iš kurio patiems tenka atsirinkti, kas mums padės lengviau gyventi, o kas tik suklaidins. Kiek save atsimenu, aš buvau tas vaikas, kuris nuo mažens ištempęs akis klausė, ką sako suaugusieji ir tikėjo, kad tai – geriausias būdas susigaudyti šiame pasaulyje. Kai išmokau skaityti, išminties pradėjau ieškoti ir knygose, ir tik jau būdama suaugausi ėmiau mokytis įsiklausyti į savo patirtį ir mokytis iš jos. Po truputį atėjo suvokimas, kad kažkas, ką sako mama, tėtis ar močiutė, ar mūsų pačių seni įsitikinimai ir iš senų patirčių pasidarytos išvados, gali ir padėti, ir sutaupyti laiko, bet gali ir apriboti pasaulio, galimybių, ateities matymą. Nežinau, ar tai kada būtų įvykę, jeigu ne psichologijos studijos ir pažintis su kognityvine ir elgesio terapija, kuri išmokė nuolat stengtis tikrinti, ar senos mano ir kitų žmonių „išmintys“ tebegalioja mano ar kitų gyvenimuose. (Žinoma, tai nereiškia, kad visada pavyksta tai prisiminti.)

Šiuo metu dirbu su kliente, kuri darbo vietoje patiria panašių sunkumų, kokių jau yra patyrusi prieš maždaug 30 metų. Ir ji sako – nežinau, kaip man dabar su jais tvarkytis, bet tikrai žinau, kad nenoriu problemos spręsti taip, kaip sprendžiau prieš 30 metų, nes pasaulis dabar kitoks, ir gali būti kitaip. Kaip aš džiaugiuosi, kad dirbu tokį darbą, kuriame su klientais galima keistis įžvalgomis. Šios moters aiškus suvokimas, kad pasaulis dabar kitoks, nei buvo prieš 30 metų, ir galimybės jame kitos, ir gebėjimas tuo vadovautis netgi sunkumų akivaizdoje tikrai įkvepia.

Taip pat ir mes patys dabar esame kitokie, negu buvome prieš 30, 20 ar 10 metų. Ar netgi prieš 5 metus. Ir jeigu šioje vietoje į galvą ateina posakis „Žmonės nesikeičia“, galima stabtelėti ir pagalvoti. Kas dabar manyje ar mano artimuosiuose yra kitaip, negu buvo vaikystėje, paauglystėje, ar netgi prieš 5 metus? Esu tikra, jeigu užduosime sau būtent tokį klausimą, į galvą ateis daugybė pavyzdžių to, kas pasikeitė. (Taip, kaip ir išgirdus posakį „Žmonės nesikeičia“, galvoje gali pradėti rikiuotis būtent tai patvirtinantys pavyzdžiai).

Tad pasaulis ir lieka toks pats, ir keičiasi. Lieka daug bazinių dalykų: dienos ir nakties kaita, poreikis valgyti, miegoti, palaikyti ryšius su žmonėmis, ir dar daug visko. Bet yra ir kas keičiasi: klimatas, valstybių sienos, žmonių materialinės galimybės ir pasirinkimų, ką veikti gyvenime, skaičius, mūsų pačių galimybės ir begalė kitų dalykų. (Pavyzdžiui, neseniai teko trumpai pabendrauti su žmogumi, kurio darbas yra prižiūrėti naminius gyvūnus ar gyvulius, jų šeimininkams atostogaujant. Šis žmogus važinėja po visą Didžiąją Britaniją, prižiūri bet ką nuo alpakų ūkių iki šuns ar katės, ir turi užsakymų iki pat Kalėdų. Mane ši informacija be galo nustebino ir dar labiau praplėtė suvokimą apie tai, kaip šiandien galima užsitikrinti pragyvenimą).

Žinau, kad tai kartais gali įnešti daugiaus sumaišties, nei greitų atsakymų, bet manau, labai svarbu periodiškai savęs paklausti: „Ar išmintis, kuria vadovaujuosi, nėra pasenusi? Kiek ji atitinka šios dienos realybę? Kiek aš šiuo metu esu toks žmogus, koks manausi esąs? Kiek kiti žmonės yra tokie, kaip man atrodo? Kiek mano įsitikinimai leidžia adekvačiai suprasti šiandieninį pasaulį?“ 

Dažniausiai save nuviliame patys?

Neseniai, renkantis parduotuvėje kasdienes prekes, iš kažkur galvoje man atsirado mintis "Dažniausiai mus nuvilia mūsų pačių elgesys". Galbūt ji kilo dėl to, kad neseniai buvau kažkur kažką panašaus girdėjusi ar skaičiusi, tačiau negalėjau to prisiminti. Tuo metu atrodė, kad ši mintis atsirado tarsi iš giedro dangaus, kartu paskui save palikdama šleifą jausmų ir pamąstymų apie tai, kad tai atrodo svarbu, ir kad reikia daugiau apie tai pagalvoti.

Kai pagalvoju apie savo asmeninę patirtį, man asmeniškai tai didžiąja dalimi yra tiesa. Galbūt todėl, kad esu perfekcionistė (nors, tikiuosi, dabar, po keleto metų intensyvaus KET principų taikymo sau pačiai, jau geriau su šia savo savybe tvarkausi). Bet kartu, man rodos, pastebiu, kad taip yra nemažai daliai žmonių. Mes gana dažnai kenčiame dėl žemos savivertės, perdėtos savikritikos, ar tiesiog nusivylimo savimi, bet dažnai tai būna ne tik mintys, ne tik teoriniai įsitikinimai - gana dažnai toje nusivylimo savimi puokštėje dalyvauja ir realiai gana destruktyvūs mūsų veiksmai, pavyzdžiui, vengimas, atidėliojimas, pasyvumas, ar netgi ir aktyvi destrukcija, tarkime, žalingi įpročiai, nedraugiškas ar priešiškas elgesys su kitais žmonėmis.

Ko gero, gana didelė dalis psichologinių sunkumų turi šį nusivylimo savimi komponentą - kuomet mes prarandame Alberto Banduros aprašytą "Aš efektyvumo" arba saviefektyvumo jausmą vienoje ar kitoje srityje ir liaujamės tikėję, kad galime būti šioje srityje sėkmingi. Tos sritys gali būti labai įvairios - nuo santykių, darbinės veiklos iki savo kūno svorio reguliavimo. Deja, jeigu, jeigu ši sritis mus svarbi,  tačiau dėl kokių nors priežasčių imame manyti, kad joje mums nesiseka, kad niekad nieko joje nenuveiksime, nepatirsime sėkmės, mūsų veiksmai ima po truputį tarsi derintis prie šio įsitikinimo, ir, man rodos, būtent šie (savi)destruktyvūs mūsų veiksmai mus labiausiai ir nuvilia. Jie mums tarsi, atrodytų, galutinai patvirtina, kad iš tiesų esame šioje srityje nesėkmingi. Tai tampa tarsi tie akmenys, kurie ima vienas kito kristi į mūsų "daržą". Kai imame atitinkamai elgtis, tai jau tampa ne tik mūsų mintys, bet tarsi ir realūs faktai, kurie dažnai prideda toms neigiamoms mintims geroki daugiau svorio.

Tarkime, žmogus, kuris netiki, kad gali būti priimtas kitų, dažnai ir neieško su jais ryšių, netgi vengia jų, ir taip tarsi uždaro save nesugebančio bendrauti asmens vaizdinyje, galbūt, mąstydamas: "Juk jeigu aš ne tik (beveik) neturiu draugų, bet ir nieko nedarau, kad jų padaugėtų, netgi kaip tik atsisakau bet kokių kvietimų, matyt, tikrai nesugebu bendrauti?" Žmogus, netikintis, kad gali sėkmingai mokytis ar dirbti, dažnai ir nebando ieškoti darbo, nelanko paskaitų, vengia net darbo skelbimus skaityti, ir, ko gero, būtent šiais savo veiksmais labiausiai pats sau įtvirtina šį savęs vaizdą. Tas, kuris netiki, kad gali atsikratyti antsvorio, ne tik nesimaitina sveikai, bet dažnai valgo "tuščias kalorijas", ir ne tik todėl, kad jų nori, bet kartais tiesiog, man rodos, tam, kad priderintų savo veiksmus prie savęs kaip svorio negalinčio kontroliuoti žmogaus suvokimo.

Žinoma, veiksmai dar nėra viskas, labai svarbu ir kaip mąstome apie tai, ką darome, tačiau veiksmai, man rodos, yra LABAI DAUG. Veiksmai yra tas apčiuopiamas komponentas, tas pagrindas, kuris mums gali padėti stiprinti tikėjimą savimi pačiais, bet gali ir nuvilti. Pavyzdžiui, gana aiškiai žinoma, kad žmonės, besistengiantys atsikratyti priklausomybių, labai dažnai patiria atkrytį po vadinamojo "abstinencijos sulaužymo", t.y. po to, kai vieną kartą padaro tai, ko buvo apsisprendę nedaryti. Šiuo atveju netgi vienas nepageidautinas veiksmas gali sukelti labai stiprų nusivylimo pojūtį. Kalbant apie alkoholį ar tuo labiau narkotines medžiagas, galima manyti, kad čia suveikia biologinis mechanizmas, tačiau tai galioja, pavyzdžiui,  ir dietų atveju, kur mechanizmas, man rodos, tikrai didžiąja dalimi psichologinis. Mes nusiviliame savo veiksmais, savo (kaip mums tuomet atrodo) negebėjimu laikytis apsisprendimo. Paradoksalu, kad šioje situacijoje mūsų mąstymas iš tikrųjų mums dažniausiai gerokai "meluoja", nes tam, kad įvyktų atkrytis, mes turime būtų padarę pažangą, taigi, matyt ne kartą ir ne du pasielgę taip, kaip norėjome, tačiau tuo metu, kai padarome vieną nepageidautiną žingsnį, mūsų suvokime jis tarsi "nubraukia" daug įdėtų pastangų. Žinoma, su tokiu mąstymu irgi verta ir reikia konfrontuoti, tačiau tiesiog verta įsisąmoninti tai, kad savo veiksmus mes laikome tikrai svarbiu dalyku, iš jų dažnai darome išvadas apie save, ir, vadinasi, jie gali ir mus gerokai nudžiuginti, pastiprinti, ir nuvilti.  

Iš esmės, man rodos, tai, kad veiksmai mums tokie svarbūs, yra gera žinia. Nes nors veiksmus valdyti ne visada lengva, tai dažniausiai įmanoma ir dažnai juos valdyti gali būti lengviau, negu, pavyzdžiui, mintis. Jeigu tai sunku mums patiems, galima pasitelkti į pagalbą draugus, artimuosius ar net specialistus, tačiau veiksmai yra tas konkretus, akmenimis grįstas kelias, kurį galima tvirtai jausti po kojomis. Mūsų veiksmai yra tarsi žingsniai, kurie nulemia, kokia kryptimi einame. Tinkami veiksmai gali išvesti iš ten, kur nenorime būti, pavyzdžiui, iš depresijos ar gyventi trukdančio nerimo, ir vesti vis arčiau mūsų vertybių, tikslų ir norų. Galbūt net verta vakarais savęs paklausti, kokiais savo tos dienos veiksmais labiausiai džiaugiamės, o kokie galbūt neatrodo tiek svarbūs ar prasmingi. Kurie leido mums jausti, kad keliaujame į norimą pusę (arba tiesiog esame norimoje vietoje), o kurie tiesiog užėmė brangų laiką arba net vedė priešinga kryptim.

O kadangi mūsų mintys nemėgsta būti labai "toli" nuo mūsų veiksmų, per juos po truputį galime keisti ir mintis, įskaitant ir mintis apie save ir savo gebėjimą valdyti ir keisti vienas ar kitas savo gyvenimo sritis.
 

Apie avis, ožkas ir mąstymo įpročius

Ką tik baigiau skaityti puikų britų psichiatrės Joannos Cannon debiutinį romaną "The Trouble with Goats and Sheep". Šią knygą, kaip ir kiekvieną gerą romaną, ko gero, galima interpretuoti įvairiai, ir greičiausiai kiekvienas ją perskaitęs žmogus rastų šiek tiek kitokią esminę žinutę, tačiau man, bent jau šį kartą skaitant, pasirodė, kad esminė žinutė sako "Žmogau, neteisk, ir nebūsi teisiamas."

Romano veiksmas vyksta mažame Anglijos miestelyje karštą 1976 metų vasarą, kur vienos gatvės gyventojai, metų metais slėpę savo mažas ir didesnes "nuodėmes" po respektabilumo ir nepakantumo kitų žmonių kitoniškumui šydu, po truputį pradeda nebepajėgti išlaikyti to lyg ir būtino "fasado", jis ima byrėti ir pamažu atidengti vis kito "teisingo" miestelio bendruomenės nario "neteisingąją", tamsiąją pusę. Romano pavadinime slypi sąlyginis žmonių skirstymas į avis (paklusniuosius, teisinguosius) ir ožkas (nuklydusius nuo teisingo kelio), tačiau pagrindinė romano herojė, 10 metų mergaitė Greisė, atidžiai stebėdama miestelio žmones, jų žodžius ir poelgius, pamažu vis labiau supranta, kaip sunku tas avis nuo ožkų atskirti...

Po truputį vis aiškiau matant, kaip kiekvienas atskiras miestelio gyventojas iš paskutiniųjų stengiasi gerai atrodyti kitų akyse, užmaskuoti savo netobulumą, darosi akivaizdu, kad lieka vis mažiau kandidatų į tuos tobulus ir teisingus vertintojus, kurių netobuliesiems reikėtų bijoti... Galiausiai supranti, kad visas miestelis metų metais bijo, ką apie juos pagalvos tie, kurie patys labiau už viską bijo neigiamo įvertinimo, kad tų rūsčiųjų, teisingųjų ir smerkiančiųjų nelabai ir yra, yra tik arba atvirai, arba slapta bijantys, kas nutiks, jeigu pasaulis sužinos apie JŲ nuodėmes.

Čia nori nenori prisimeni eilutę iš Biblijos, siūlančią tiems, kurie be nuodėmės, pirmiems mesti akmenį... Joanna Caccon labai gražiai parodo, kad reikėtų gerokai paieškoti žmonių, kurie iš tiesų galėtų pretenduoti į šį vaidmenį, ir manau, kad tai dažnai galioja ne tik jos romane, bet ir gyvenime. Tad jeigu pastebime, kaip bijome kitų žmonių neigiamo įvertinimo, ir kad mums tai trukdo, galbūt galima tiesiog apsidairyti ir pagalvoti, kiek aplink mus yra tų "vertintojų", kurie tiek atitinka mūsų ar kažkieno kito įsivaizduojamus tobulumo standartus, kad galėtų ir planuotų mesti į mus akmenį. :)  

Gerai pagalvojus, galbūt neverta pernelyg griežtai vertinti nei savęs pačių, nei kitų... Netgi moksliniai tyrimai rodo, kad pernelyg dažnas savęs kritikavimas trukdo keistis net labai norimomis kryptimis (pavyzdžiui, ugdyti naujus, pageidaujamus įpročius), nors dažnai sau ar kitiems griežti žmonės tiki, kad be griežtumo nieko nepasieksi. Bet jeigu pastebime savyje tokią tendenciją, galbūt tai gali būti tiesiog užsimaskavęs troškimas būti tobulesniais, negu esame, tarsi priklausyti tai "teisingųjų" kategorijai, tarsi sakyti aplinkiniams, kad mes su tais "neteisingaisiais" arba net su savo nepageidaujamomis pusėmis neturime nieko bendra ir nuo jų atsiribojame. Tik ar tikrai to reikia? Galbūt ir yra retų situacijų, kai taip, bet ko gero daug dažniau tos mūsų ar kitų žmonių "ydos" nėra tokios baisios, be to, smerkimas dažniausiai nepadeda joms mažėti. Tad klausimas, ko tai galiausiai daugiau atneša - laimės, prasmės, pasitenkinimo, ar įtampos ir pykčio? Jeigu tai nelabai padeda, galbūt galėtume kilusį impulsą taip elgtis mėginti panaudoti kaip priminimą, kad turime pasirinkimą. (Būtų naivu tikėtis, kad galima apsispręsti daugiau taip tiesiog niekada negalvoti, kaip ir būtų neveiksminga save smerkti, jeigu atrasime, kad ir vėl taip galvojame - vėl griežčiau negu norėtume smerkiame save ar kitus. Mūsų protas yra gana inertiškas, ir dauguma minčių, kurios mums ateina į galvą, yra nulemtos mąstymo įpročių. Taip, kaip sunku pakeisti, pavyzdžiui, įprotį pajutus nerimą eiti link šaldytuvo, ne ką lengviau pakeisti ir mąstymo įprotį.) Tačiau galima apsispręsti būti didesniu savo minčių šeimininku ir dažniau sąmoningai rinktis, kaip elgtis su kilusiomis mintimis ir impulsais. Jeigu taip darysime keletą sykių per dieną,  susidarys jau visai nemažai kartų per savaitę, ir ko gero jau visai įspūdingas skaičius kartų per metus ar per gyvenimą. Kam? Tam, kad lygiai tokį patį ir panašų kartų skaičių galėtume apsispręsti įsitraukti į kažką kita, kažką, kas galbūt tikrai gali padėti geriau jaustis ir prasmingiau gyventi ir mums, ir aplinkiniams. :)

    

  

Kiek iš tikrųjų galinga yra mintis?

Prieš porą dienų man į rankas atsitiktinai pakliuvo Jon Kabat-Zinn'o straipsnis apie tai, kas žmones motyvuoja reguliariai medituoti ir kaip sau ir kitiems atsakyti į paradoksalų klausimą: kokia prasmė medituoti, jeigu meditavimo tikslas yra nieko nekeisti, ir viską priimti ir palikti taip, kaip yra? Juk viskas jau ir taip yra kaip yra? Atsakydamas į šį klausimą autorius rašo, kad jeigu mes to nepraktikuojame ir tokiu būdu neįkūnijame, tuomet tai ir lieka tik sąvoka, ir, egzistuodama tik minties pavidalu, ji gali tik labai ribotai veikti mūsų gyvenimą.

Atrodytų, viskas gana paprasta, tačiau kai perskaičiau šį sakinį, sustojau ir grįžau prie pastraipos, kuriame jį radau, dar kartą. Mes (arba bent jau aš) esame įpratę galvoti, kad mintys yra svarbios, todėl buvo įdomu perskaityti sakinį, kuriame mintis labai aiškiai "nureikšminama". Ir kartu tai sukėlė keistą palengvėjimo jausmą, lyg būtų atsidaręs kažkoks užstrigęs langas ar durys.

Tam, kad kažkas mums iš tiesų virstų realybe, įeitų į mūsų gyvenimą, tai turi būti daugiau, nei mintis. Tame turi dalyvauti ir mūsų kūnas, ir mūsų veiksmai. Gal net galima sakyti, kad galva mums duota tam, kad joje kiltų mintys ir idėjos, o kūnas - tam kad jas įkūnytume ir įgyvendintume, paverstume savo kasdienybės ir galbūt savo aplinkos arba pasaulio dalimi.

Tai gana paprasta suvokti galvojant apie apčiuopiamus, aiškų fizinį pavidalą turinčius dalykus. Jeigu tik pagalvoji, kaip būtų gražu turėti kieme žydintį rožių krūmą, tačiau nei jo sodini, nei laistai, nei ravi, nei geni, nieko keista, kad krūmas kieme neatsiranda, nors galbūt ir daug apie jį galvojai.

Su mažiau apčiuopiamais dalykais kartais sunkiau pastebėti, kad jeigu kažko mūsų kieme arba gyvenime nėra, galbūt taip nutiko dėl to, kad mes apie tai tik pagalvodavome, tačiau neįgyvendinome antrosios sąlygos - neatlikome veiksmų, kurie būtų leidę šiam mums svarbiam dalykui iš tiesų tapti mūsų gyvenimo dalimi.

Nėra ko nė sakyti, jeigu nesame tikri, ar pasiseks, jeigu nenorime netobulų rezultatų, pasilikti tik minčių "lygyje" gali būti labai viliojantis sprendimas. Tuomet, galime, pavyzdžiui, slapta tikėti, kad būtume tobuli partneriai, tėvai, draugai ar profesionalai, jeigu tik turėtume svajonių partnerį, vaiką, draugų ratą ar atrastume savo svajonių darbą.

Kai dirbame su klientais, vienas iš pagrindinių signalų, rodančių, kad žmogus iš tikro pasiruošęs pokyčiams vardan to, kad geriau jaustųsi ar siektų jam svarbių tikslų, yra besikeičiantys žmogaus veiksmai. Šie pokyčiai gali būti laipsniški, nedideli, tačiau svarbu, kad jie būtų. Kol jų nėra, pokyčių ratas nesisuka. Net jeigu atsiranda naujų minčių, tam, kad jos įgautų stiprybės, mes turime jas įkūnyti - suderinti su jomis naujus, šiomis mintimis pagrįstus veiksmus. Tik nauji veiksmai gali pastiprinti ir įtvirtinti naujas mintis ir po truputį kurti kitokią, geresnę savijautą ar naujus dalykus mūsų gyvenime. Jeigu mums kilo naujų minčių, tačiau darome senus veiksmus, jie netrukus grąžins ir senas mintis, nes savo veiksmais mes įkūnijame būtent jas.

Mintis yra tarsi degtukas - jis gali, jeigu stengsimės sudaryti tam sąlygas, įkurti liepsną, tačiau gali ir labai greitai užgesti nieko nepakeitęs. Kartais psichikos sveikatos specialistai kalba apie tai, kad psichoterapija yra įdomus dalykas ta prasme, jog žmogus su psichoterapeutu paprastai praleidžia valandą per savaitę, tačiau mes tikimės, kad tai paveiks jo likusias maždaug 110 valandų tą savaitę (atmetus miego valandas, nors gana dažnai tikslas gali būti paveikti ir jas, t.y. pagerinti miegą.) Ir čia galioja tas pat principas - jeigu žmogus užfiksavo jam kilusių naujų minčių, jos gali įsitvirtinti ir pradėti keisti žmogaus gyvenimą tik vienu būdų - jeigu žmogus po truputį atitinkamai keis savo veiksmus taip, kad jie įkūnytų ir stiprintų šias naujas mintis.

Taigi, jeigu norisi, kad jūsų kieme sužydėtų rožių krūmas, arba kad kažkas sužydėtų jūsų gyvenime arba sieloje, verta pagalvoti, kokie veiksmai atitiktų ir stiprintų šias gražias mintis ir idėjas, bei imtis darbo. :)

Apie įvykius ir jų grandines

Kai kurie gyvenimo įvykiai įvyksta lyg iš giedro dangaus, netikėtai, bet yra ir tokių, kurie rikiuojasi vienas po kito tarsi virtinėmis, grandinėmis. Man patinka šitas vaizdinys - gyvenimo kaip vėrinio, grandinėlės, kurią iš dalies patys veriame.

Kas bus mūsų "karoliukai", kaip juos įsivaizduosime, galime apsispręsti patys: gal tai bus viena po kitos į vėrinį susiveriančios dienos, gal metai,  gal įvykiai, gal žmonės, o gal mūsų poelgiai, veiksmai. Pavyzdžiui, žingsneliai, kuriuos norime žengti tam tikra kryptimi, link tikslo. Arba net ir paprasti žingsniai, kuriuos žengiame fizine prasme, dėdami vieną koją prieš kitą.

Suprasdami tai ar ne, mes visi pasirenkame verti vienokius ar kitokius vėrinius ir darome tai kasdien. Arba bent jau mūsų protas daro, netgi mums nežinant.  Veria arba nudirbtų darbų vėrinius, arba sutiktų žmonių, arba patirtų nuoskaudų, arba galimų nelaimių.

Kad ir kokį vėrinį pasirinktume, skirtingi karoliukai greičiausiai bus skirtingų spalvų. Ko gero, kuo atidžiau stebėsime save ir pasaulį, tuo daugiau tų spalvų bus. Bus malonių, bus nemalonių. Bus karoliukų, kuriuos verdami džiaugsimės gyvenimu ar didžiuosimės savimi, ir bus tokių, kuriuos norėsime pamiršti, arba kurių egzistavimą sunkiai priimsime ir pakelsime. Žinoma, galime apsispręsti, kad į savo vėrinį versime tik tobulus karoliukus, tačiau tai bus "parodinis" vėrinys, o paraleliai, šalia jo vis tiek versis ir tikrasis, susidedantis ir iš daugiau, ir iš mažiau nušlifuotų, nudailintų karoliukų. Ir kad ir ką rodytume kitiems, mes patys apie jo egzistavimą tikrai žinosime.

Beje, įdomu tai, kad kai pradedame verti kokį vėrinį, dažnai svarbiausia suverti keletą pirmųjų karoliukų, o vėliau jis vis lengviau veriasi beveik pats. Tarsi ten jau esantys karoliukai trauktų kitus. Man taip yra ir su pageidaujamų, ir su mažiau pageidaujamų dalykų "virtinėmis". Pavyzdžiui, vis labiau suprantu, kad ko gero, nors ne visi specialistai dar rimtai į tai žiūri, yra dalis žmonių, kuriems cukrus sukelia priklausomybę, ir aš esu tarp jų. Todėl jeigu tris dienas iš eilės suvalgau saldumynų, vėliau jų grandinėlė labai lengvai veriasi pati... Kitus vėrinius verti gali reikėti daugiau pastangų, tačiau kažkada vis tiek įvyksta tas lūžis, kai nauji karoliukai tarsi patys savaime ima vertis ant virvelės.

Ką daryti, kad gyvenime būtų mažiau nepageidaujamų vėrinių? Kiek galima, man rodos, verta ir svarbu nepradėti jų verti. Ypač kai atpažįstame, kad į vieno ar kito nenorimo vėrinio vėrimą esame linkę ypač greitai įnikti. O kartu, jeigu išeina, netgi iš anksto atleisti sau už tai, kad kartais vis tiek šiek tiek per vėlai susivoksime, ir gal vėl atrasime save sėdinčius su jau pradėtu verti nuoskaudų, savigailos, nesėkmių ar baimių, arba kad ir saldumynų vėriniu.

Taip pat galime priminti sau, kad daugumai žmonių neužtenka galvoti tik apie tai, ko jie nedarys, t.y. kokių vėrinių verti jie nenori. Kad galėtume nuo tokių vėrinių atsitraukti, labai svarbu turėti kitą vėrinį, prie kurio galėtume pereiti, ir kuris susidėtų iš karoliukų, kurie mums gražūs ir brangūs. Kurie būtent mums suteikia tą saldų džiaugsmo, prasmės, augimo ir ryšio su gyvenimu pojūtį, ar kažką kita, ką tikrai nuoširdžiai vertiname.

Kartais net truputį baugu, kai pajunti, kad įvykiai įtraukia į savo sūkurį, grandinę, ir vilioja žengti dar žingsnį, įverti dar vieną karoliuką, ir dar vieną... Vakar ėjau pasivaikščioti Šiaurės rytine Orknio Mainland'o salos pakrante. Toli eiti neplanavau, bet pakrantės uolos buvo tokios gražios ir skirtingos, bangos taip įvairiai į jas lūžo, paukščių balsai skambėjo taip jaudinančiai, kad pajutau, kaip kaskart, pasiekus vietą, iki kurios planavau eiti, akys susiranda naują orientyrą, ir vėl iš naujo pasakau sau, kad dar va iki ten nueisiu, ir tada jau atgal. Karoliukai vėrėsi patys. Ir nors buvo truputį baugu stebėti, kaip kažkokia jėga tarsi įtraukia į savotišką žaidimą, kartu tas žaidimas ir traukė. Ir gerai, kad taip yra, kad tam tikri daykai mus traukia ir įtraukia. Nes neįsitraukę į įvykius, jų grandines, neverdami kiekvienas savų vėrinių, nepatirtume gyvenimo.
   

Apie tai, kodėl sunkiai pastebime tai, ko... nepastebime

Vakar keliavau traukiniu Škotijoje iš Stirlingo į Aberdyną. Stirlingo stotyje vyksta remonto darbai, tad traukinio laukėme stovėdami po pastoliais. Jie apriboja matymo lauką, nematai nei aukštyn, nei tolyn, todėl daugiau dairiausi aplink. Kartais man patinka tokie apribojimai – pamatai tai, ko kitomis aplinkybėmis gal ir nepamatytum.

Pastebėjau, kad šalia stovi vidutinio amžiaus moteris su didoku juodu šunimi. Trumpo plauko šuo buvo aprengtas apsiaustuku, nes oras vakar buvo gana šaltas, pūtė stiprokas vėjas, buvo pasnigta. Šuo atrodė ramus, matyt, įpratęs keliauti. Jis beveik nejudėdamas stovėjo šalia šeimininkės, kartais kiek pasisukiodamas, bet atrodė, kad tiek judesio laisvės, kiek leidžia trumpas pavadėlis, jam visai užtenka.

Po kelių minučių į stotį įvažiavo mūsų traukinys. Šuns šeimininkė, aš ir kiti žmonės pakėlėme galvas, sujudome, ėmėme dairytis, kur mūsų lagaminai, bei ruoštis lipti į traukinį. Ir tada netyčia pastebėjau, ką daro šuo. Jo nosis mikliai sukiojosi iš vienos pusės į kitą, jis smalsiai uostė orą, matyt, tyrinėdamas, ką naujo atpūtė įvažiavusio traukinio sukelti oro srautai. Keturkojis keliautojas atrodė visiškai pasinėręs į šias naujas, aiškiai jam įdomias patirtis. Tą akimirką pagalvojau, kaip skirtingai mes patiriame, kas vyksta. Aš irgi galėjau uostinėti stoties kvapus, ir galbūt netgi būčiau ką nors naujo užuodusi, tačiau tuo metu buvau užsiėmusi ne uostymu, o apžiūrinėjimu. O šuo teoriškai turbūt būtų galėjęs apžiūrinėti, kas vyksta, tačiau buvo susitelkęs į kvapus. Tai  - jo pagrindinis informacijos kanalas. Mes buvome lygiai toje pačioje vietoje, įvyko lygiai tas pats įvykis - atvažiavo traukinys - tačiau jeigu abu papasakotume, kas vyko, istorijos, matyt, ne kažin kiek panėšėtų viena į kitą. Šuns istorija pirmiausiai būtų kvapų istorija, o mano – pirmiausiai vaizdų.

 Įdomu tai, kad mūsų smegenys sukurtos taip, kad mes retai pastebime tai, ko... nepastebime. Paprastai stipriai įsitraukiame į tai, kas mus sudomina, ir kaina, kurią už tai sumokame, yra daugybės kitos informacijos praradimas. Ir tai, kaip ir daugelis dalykų šiame pasaulyje, turi ir privalumų, ir trūkumų.

Didžiausias privalumas, matyt, tas, kad šis gebėjimas leidžia visiškai susitelkti ir pasinerti į tai, kas mums svarbu, įdomu ar prasminga. Pavyzdžiui, kūdikį auginančiai moteriai šis gebėjimas padeda kuriam laikui pamiršti visa kita ir susitelkti į mažojo žmogučio poreikius, kurie reikalauja viso jos dėmesio, ypač, jeigu tai pirmasis kūdikis. (Tą labai gražiai ir iš arti pamačiau sesei neseniai susilaukus pirmagimio). Kai su kuo nors bendraujame, jeigu susitelkiame į pokalbį, galime nepastebėti, kas vyksta aplinkui, ir greičiausiai tikrai nejausime tokių dalykų, kaip, pavyzdžiui, mūsų drabužių lietimasis prie odos arba nedidelė įtampėlė kurioje nors kūno vietoje (nors jeigu į tai atkreipiame dėmesį, šiuos pojūčius dažniausiai atrasime). Šis gebėjimas taip pat leidžia mokytis, dirbti, ir atlikti kitus dalykus. Jeigu nemokėtume taip filtruoti mus pasiekiančio informacijos srauto, visas mūsų gyvenimas būtų nuolatinis šokinėjimas nuo vieno įspūdžio prie kito, vargiai į ką nors įsigilinant. Visa tai – gebėjimo išfiltruoti “nereikalingą” informaciją privalumai.       

Tačiau mano darbas išmokė ir įpratino mane, stebint įvairius psichologinius reiškinius, galvoti ir apie tai, kaip jie prisideda palaikant ir stiprinant psichologines problemas. Nebūtinai labai dideles, nebūtinai smarkiai trukdančias mūsų kasdieniam gyvenimui, tačiau vis dėlto problemas. Ir galbūt tokias, kurias norėtume spręsti. (Nes jeigu spręsti nenorime, tai dažniausiai ir žinoti apie jas taip pat nenorime).  

Šuns smegenys sutelkia dėmesį pirmiausia į kvapus, nes būtent per kvapus jis gali gauti svarbiausios informacijos. Mūsų, žmonių smegenys taip pat veikia analogišku principu: orientuojasi į tai, kas kiekvienoje situacijoje svarbiausia, informatyviausia, įdomiausia. O apie tai, kas svarbiausia, mes labai didele dalimi išmokstame, kartais ir patys nebūtinai suprasdami, kad to išmokome. Tačiau, nepaisant to, ar mes tai sąmoningai suprantame, ar ne, mūsų smegenys šį išmokimą taiko ir atitinkamai filtruoja mūsų sąmonę pasiekiančią informaciją ir pasaulio suvokimą.

Pavyzdžiui, man niekas niekada nesakė, kad muzika yra nesvarbu, tačiau užaugau namuose, kur buvo daug knygų ir visai nedaug muzikinių įrašų. Ir dabar mano namuose yra daug knygų, labai mėgstu jas skaityti ir apie jas kalbėtis, o kalbai pasisukus apie muziką vis tenka atsidurti situacijose, kai pajuntu, kad trūksta elementariausių šios srities žinių. Negaliu pasakyti, kad muzika man nepatinka, arba nekelia emocijų, tačiau nesu išmokusi skirti jai dėmesio. Kartais pastebiu, kad tik filmo viduryje ar pabaigoje suvokiu, jog jame egzistuoja ir garso takelis. O kartais ir visa filmą peržiūrėjusi nieko negalėčiau pasakyti apie tai, kokia muzika jame skambėjo.  

Panašiai mūsų smegenyse “tvarką daro” ir kiti, kartais gerokai subtilesni įsitikinimai. Taip, kaip aš tarsi gavau netiesioginę žinutę, kad muzika nėra svarbu,  galima išmokti galvoti, kad nėra svarbios, pavyzdžiui, emocijos. Kad nesvarbu kaip jautiesi, svarbu, ką nuveiki, arba ką apie tave galvoja kiti. Jeigu šis įsitikinimas įsigali, kartais žmonės gali labai mažai nutuokti, kaip jie jautėsi vienoje ar kitoje situacijoje, panašiai, kaip aš mažai nutuokiu, kokie kvapai tvyrojo vakar stotyje, nors uoslę turiu. Arba imkime dar vieną pavyzdį. Įsivaizduokime, kad Justas augdamas išmoko galvoti, jog tam, kad būtum vertingas, turi būti geriausias. Greičiausiai jo galvoje daug vietos užims įvairiausio pobūdžio lyginimasis su kitais, o kartu šis vaikinas ignoruos daug kitų savo kaip žmogaus poreikių bei aspektų. Jeigu šis įsitikinimas bus labai stiprus, jis, ko gero, stipriai veiks Justo gyvenimą. Galbūt jis labai daug dirbs, galbūt rinksis tik tokias veiklas, kur gali būti geriausias, galbūt vengs už save pranašesnių žmonių, galbūt rinksis ne tokią partnerę, su kuria gerai jaustųsi, o tokią, kuri jį “papuoš”. Galbūt kažkada, patyręs didesnę nesėkmę, praras tikėjimą, kad įmanoma būti geriausiu, ir pasijus niekam tikęs bei apatiškas ar net susirgs depresija. O galbūt įvykiai pasisuks kitaip ir Justas suvoks, kad šis įsitikinimas  - tik vienas iš galimų savivertės matų, kad būtent tokią savivertės matavimo skalę jis paveldėjo iš savo tėčio, o šis – iš senelio, bet kad egzistuoja ir kitokie žmogaus vertės "matavimo" būdai, ir tai, kad jis turėjo būtent šitą tėtį ir senelį, nebūtinai jam turi užkirsti kelią turėti savus įsitikinimus apie tai, kas daro žmogų vertingą. (O kartu, jeigu taip apsispręs, gerbti ir tėtį, ir senelį).

Bet kad pastarasis posūkis taptų įmanomas, Justui greičiausiai teks apsispręsti kurį laiką “plaukti prieš srovę”, tarsi perlipti per savo įsitikinimą kaip per tvorą vaikystėje, kai manai, kad su ta tvora pasaulis baigiasi, o perlipęs per ją pamatai, kad už jos jis  tik prasideda. J Tik per ją perlipus tampa įmanoma pamatyti savo įsitikinimo “tvorą” ir iš kitos pusės, ir kartu pradėti matyti ir kitokią, įsitikinimui prieštaraujančią informaciją.

Britai turi posakį “received wisdom”, kuris, pažodžiui išvertus, reiškia “gauta išmintis”, tačiau tikroji šio posakio prasmė yra plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, t.y. dalykas, kurio teisingumu kone visuotinai tikima, nors iš tikrųjų tai nėra tiesa. Gana didelė dalis mūsų gyvenimą be reikalo apribojančių ir psichologines problemas keliančių dalykų tokie ir yra. Ir gyvuoja jie todėl, kad mums tikrai nėra lengva pradėti pastebėti tai, ko nepastebime, t.y. mūsų įsitikinimams prieštaraujančius faktus. Kad tai taptų įmanoma, tenka imtis atsakomybės, susikaupti, išjungti “autopilotą” ir žengti į naują, nepažįstamą teritoriją.

Žinoma, jeigu ta “teritorija”, kurioje dabar esame, mums tikrai patinka, manau, galima ir verta joje ir toliau būti. Juk šuo, turbūt, net ir didžiausią laisvę turėdamas, rinktųsi toliau gyventi kvapų pasaulyje. Visi mes turime stipriųjų pusių ir mus stiprinančių, palaikančių ir įgalinančių įsitikinimų. Tačiau ten, kur yra “tvoros”, galima paklausti savęs, ar šiandien negalėtų būti kaip tik tinkamas laikas šiek tiek pasidairyti, kas yra už jų, tai yra apsispręsti pradėti pastebėti tai, ko…nepastebime. J  

Kai gali būti kitoks ir... priimtinas

Prieš dešimt dienų persikėliau gyventi į Škotiją. Smegenys dar nelabai nori to suvokti, bet įvairūs reikalai ir įvykiai joms tai vis primena: tai šen, tai ten tenka nurodyti savo adresą, ir dabar jis baigiasi nebe "Vilnius" ir nebe "Lietuva".

Prieš atvažiuodama čia, nerimavau, kaip jausiuosi būdama kitokia šalyje, kuri šiuo metu yra mano namai. Kitokia, nes kalbanti su akcentu, kartais ką nors pasakanti neįprastai ar klaidingai, nežinanti visiems žinomų įžymybių, knygų ar serialų. O dėl ko per daug nesukau galvos, tai dėl būsto - labai džiaugiausi, kad jį išsinuomojau dar prieš atvažiuodama, todėl tarsi atsirado jausmas, kad jau turiu čia namus.

Na ir ką gi - eilinį kartą paaiškėjo, kad bent jau mano smegenys linkusios nerimauti ne ten, kur reikia. (Jeigu iš viso reikia). Dėl savo kitoniškumo kol kas jaučiuosi visiškai normaliai. Rodos, po truputį ima blėsti poreikis būti kažkuo kitu, negu esu (kas, žinoma, yra absoliučiai neįmanoma, bet vis dėlto nemažai žmonių mėgina to siekti arba tiesiog atsisako priimti kažką, ko niekur nepadėsi ir į nieką neišmainysi. Žinau tai, nes dar ir mano protas linkęs kartais taip elgtis, o anksčiau buvo linkęs dar labiau. Pavyzdžiui, aš niekur negaliu padėti ir į nieką išmainyti savo akcento ir daug kitų dalykų.)

Kai kartais imu jausti nepasitenkinimą dėl savo anglų kalbos, neblogai padeda sau priminti, kad tai vienintelė anglų kalba, kurią turiu. Tik tokią versiją šiuo metu galiu vartoti, ir ji visai gerai veikia daugumoje situacijų. Mano perfekcionizmui toks mąstymas ne itin patinka, bet gal mano perfekcionizmas ir aš tampam vis labiau savarankiški, nes, rodos, atsiranda nemažai vietos ir kitiems dalykams, pavyzdžiui, gana aiškiam suvokimui, kad net ir būnant netobulai tikrai niekas neatsitinka.

O va būstas, dėl kurio buvau rami, sukėlė nemažai rūpesčių, ypač pirmomis dienomis. Jame buvo šalta, drėgna, tvyrojo ne koks kvapas ir pirmomis dienomis buvo net šiek tiek graudu prisiminti savo šiltą ir sausą butą Vilniuje, kurį, žinoma, kaip žmonėms ir būdinga, laikiau savaime suprantamu dalyku. Ką noriu tuo pasakyti? Du dalykus. Pirmas: kuo dažniau mėgaukitės savo namais, jeigu juose sausa, šilta, arba jeigu jie turi kokių kitų savybių, dėl kurių jums juose gera. O antras: kaip gerai, kad nejaučiau išankstinio nerimo dėl šito buto. Nes tai vis tiek nieko nebūtų pakeitę. Dažniausiai problemas geriausia spręsti tada, kai jos jau tikrai iškyla (nors, žinoma, sveiko proto ribose jų vengti irgi verta).

Nors butas sukėlė rūpesčių, tačiau jo dėka susipažinau su dviem šauniom moterim - jo šeimininke ir kaimyne. Kaimynė, vengrė, Škotijoje su šeima gyvenanti 15 metų, labai greitai suprato mano nerimą, ir labai tiesiai pasakė: "Patikėk, čia galima būti kitokiai."

Žinoma, dar gali būti visko, bet per šitas dešimt dienų bendravau su dešimtimis žmonių: bankuose, parduotuvėse, skambindama informacijos telefonu, jau nekalbant apie būrį kolegų darbe. Iš esmės visi jie savo žodžiais, reakcijomis, veido išraiškomis ir kūno kalba siuntė tą pačią žinutę, kurią taip tiesiai įvardijo kaimynė vengrė. Esu tikra, kad dėl to ir netobulas būstas man atrodo vis mažesnė problema... Stebiu tuos žmones, kurie vieni su kitais tokie šnekūs ir draugiški, ir galvoju apie tai, kiek daug jie laimi, tokie būdami. (Matyt, daug čia lemia ir tai, kad gyvenu mažame salos miestelyje, kur klimatas vienas iš atšiauresnių Škotijos kontekste). Jie nuolat keičiasi šypsenom, naujienom, mintim apie darbus ar nutikimus, atrodo, visai negalvodami, kiek duoda ir kiek gauna, kas pirmas pradeda, ir tuoj pat priimdami į šituos mainus naujokus, jeigu tik jie nori. Toks įspūdis, lyg žmonės galvotų: "Jeigu pasirinkai čia apsigyventi, tu - mūsiškis."

Šiandien su grupele kolegių iš Lietuvos dirbome per Skype. Kartais šiuose grupiniuose užsiėmimuose aptariame ne tik sunkumus, kylančius dirbant su klientais, bet ir savo asmeninius rūpesčius. Viena iš temų, apie kurią šiandien kalbėjome, buvo tai, kad mes vis dėlto esame biologinės būtybės, ir į tai labai svarbu atsižvelgti. Žinoma, tai tiesa. Bet mes vis dėlto gal net dar didesne dalimi esame socialinės būtybės. Socialiniai santykiai itin stipriai veikia mūsų savijautą ir gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, tikrai žinau, kad dabartinės savo situacijos niekaip nekeisčiau į nuostabų, šiltą ir jaukų būstą mieste, kuriame žmonės būtų atšiaurūs, šalti ir nemalonūs...

NAUJAS MOKYMŲ KURSAS

„ĮSISĄMONINIMU (MINDFULNESS) GRĮSTOS

KOGNITYVINĖS IR ELGESIO TERAPIJOS PAGRINDAI“

PODIPLOMINIŲ STUDIJŲ KURSAS LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETE (EMI)

MOKYMŲ KODAS KMU 743

Kursas skirtas visų specialybių gydytojams ir psichologams.

Dėstymo trukmė ir forma

Studijų trukmė – 1 metai. Studijas sudaro 10 blokų po dvi mokymų dienas (po 8 ak. val. per dieną). Mokymai vyks savaitgaliais kartą per mėnesį. Bendra mokymų trukmė 160 val.

Mokymai vyks Vilniuje ir Kaune (užsiėmimų skaičius kiekviename mieste priklauso nuo kursantų pasiskirstymo pagal miestus).

Preliminarus užsiėmimų tvarkaraštis

Pirmasis užsiėmimų blokas vyks 2016 m. sausio 30-31 d.d. Kaune, antrasis – 2016 m. kovo 12-13 d.d. Vilniuje, trečiasis – 2016 m. balandžio 9-10 d.d. Kaune, ketvirtasis – gegužės 7-8 d.d. Vilniuje. Tikslios likusių šešių blokų datos bus paskelbtos pradėjus studijas ir priklausys nuo kurso dalyvių gyvenamosios vietos.

Mokymų kaina už visas studijas (160 val.) – 796 Eurai. Galima mokėti ir dalimis, t.y. 4 kartus po 199 Eur. Išimties tvarka gali būti svarstomi ir kiti mokėjimų variantai.

Baigusieji kursą gaus LSMU Podiplominių studijų kurso baigimo pažymėjimą.  Programa patvirtinta LSMU Medicinos fakulteto taryboje (2015 06 10) bei įregistruota VU ir LSMU Podiplominių studijų sistemoje www.medas.lt (kodas KMU 743, žr. „Įsisąmoninimu (mindfulness) grįstos kognityvinės ir elgesio terapijos pagrindai“.)

Norintieji dalyvauti studijose kviečiami registruotis iki 2015 m. gruodžio 20 d. (t.y. apie dalyvavimą studijose pranešti el.paštu info@psichoterapija.info) bei iki 2016 m. sausio 5 d. pateikti:  

1. Laisvos formos prašymą, nurodant savo kontaktinius duomenis, adresuotą LSMU Elgesio medicinos instituto direktoriui, dalyvauti mokymuose „Įsisąmoninimu (mindfulness) grįstos kognityvinės ir elgesio terapijos pagrindai““, kursų kodas KMU 743.

2. Įgytos specialybės/kvalifikacijos diplomų kopijas (bakalauro ir/ar magistro diplomų kopijas).  

Skenuotus dokumentus siųsti el.paštu info@psichoterapija.info arba registruotu paštu (VŠĮ Neuromedicinos institutas, Tvirtovės alėja 90A, Kaunas, LT-50185).  Gavęs patvirtinimą dėl studijų kursantas turės užsiregistruoti studijų programoje www.medas.lt ir iki studijų pradžios sumokėti mokestį (visą mokestį arba dalį jo, pagal susitarimą). Dalyvių skaičius ribotas. Pirmiausiai priimami anksčiausiai užsiregistravę ir dokumentus pateikę asmenys. Priimti programos dalyviai pasirašys sutartį su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. 

Kurso vadovas: LSMU Elgesio medicinos instituto mokslo darbuotojas dr. Julius Neverauskas.

Norinčiuosius gauti papildomos informacijos kviečiame rašyti el.paštu info@psichoterapija.info arba

skambinti tel. 8*60250142 (Gailutė Siucilienė).

Išsamesnė informacija pateikiama ir atnaujinama svetainėje www.psichoterapija.info.

Renkamas naujas kognityvinės ir elgesio terapijos mokymų kursas

Mokslų pradžia – 2016 m. vasario 1 d. , pirmasis užsiėmimų blokas 2016 m. vasario 5-6-7 d.d.

Kursas skirtas visų specialybių gydytojams ir psichologams.
Baigusiems mokymus gydytojams bus išduodamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimas, leidžiantis užsiimti siaura medicinos praktika – psichoterapija Lietuvos Respublikoje (SAM įsakymas Nr. V-680 (2004 09 29)). Psichologų psichoterapinė praktika kol kas nereglamentuota, tačiau baigusieji šias studijas gaus maksimalų šiuo metu esančio universitetinio specialiųjų profesinių studijų podiplominio mokymo kursą psichoterapijos srityje ir LSMU Įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą.
Programa patvirtinta LSMU Medicinos fakulteto taryboje (2014 06 26) ir įregistruota VU ir LSMU podiplominių studijų sistemoje www.medas.lt (kodas KMU 668, žr. Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)).
Mokymai vykdomi kartu su VŠĮ Neuromedicinos institutas (remiantis sutartimi Nr. PR 13/05/29/01, 2013 05 29, Nr. PR14-7-14/07/23/01, 2014 07 23), kuri atlieka mokymų organizacinius-techninius darbus.
Dėstymo trukmė ir forma
Kurso trukmė – 3 metai, 180 ECTS kreditų - viso 4800 val. Kiekvienais metais mokymosi trukmė - 60 ECTS kreditų (1600 val.).
Pagrindinė mokymų dalis vyksta auditorijoje savaitgaliniais blokais (penktadienis-šeštadienis-sekmadienis) vieną kartą per mėn. Apie 50 proc. auditorinių užsiėmimų veda lektoriai iš užsienio. Yra vertimas į lietuvių kalbą. Kita dalis užsiėmimų vykdoma nuotolinio mokymo pagalba bei prižiūrimos profesinės priežiūros ir asmeninės psichoterapinės patirties grupėse. Mokymai vyks Vilniuje ir Kaune (užsiėmimų skaičius mieste priklauso nuo kursantų pasiskirstymo pagal miestus). Mažos grupelės gali vykti ir kitose Lietuvos vietose, pavyzdžiui, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, jeigu tai būtų patogu kursų dalyviams. Šis kursas LSMU sėkmingai dėstomas jau trečius metus.
Preliminarus užsiėmimų tvarkaraštis
Pirmasis užsiėmimų blokas vyks 2016 m. vasario 5-6-7 d.d., antrasis – 2016 m. kovo 18-19-20 d.d., trečiasis – 2016 m. balandžio 15-16-17 d.d., ketvirtasis – gegužės 13-14-15 d.d.
Mokymų kaina metams – 1419 Eur (į mokymų kainą įeina ir į mokymo programą įeinančios supervizijos bei asmeninė psichoterapinė patirtis grupėje). Yra galimybė mokėti už mokslą 2 kartus per metus po 709,50 Eur.
Išimties tvarka gali būti svarstomi ir kiti mokėjimų variantai.
PRIĖMIMO Į MOKYMUS TVARKA
Apsisprendusieji kandidatai iki gruodžio 1 d. pateikia:
1. Laisvos formos prašymą, nurodant savo kontaktinius duomenis, adresuotą LSMU Elgesio medicinos instituto direktoriui, dalyvauti mokymuose „Įvadinis psichoterapijos kursas (kognityvinė ir elgesio psichoterapija)“, kursų kodas KMU 668;
2. Autobiografiją (CV) su įgytų kvalifikacijų aprašymais (bakalauro ir/ar magistro diplomų kopijas, kitų svarbių mokymų kopijas);
3. Pageidaujama, bet neprivaloma - motyvacinį laišką;
Skenuotus dokumentus siųsti: el.paštu info@psichoterapija.info arba registruotu paštu (VŠĮ Neuromedicinos institutas, Tvirtovės alėja 90A, Kaunas, LT-50185).
Gavęs patvirtinimą dėl studijų kursantas turėtų užsiregistruoti studijų programoje www.medas.lt ir iki 2015 m. gruodžio 15 d. pervesti stojamąjį mokestį už studijas 84 Eur į sutartyje su kursantu nurodytą sąskaitą.
Stojamasis mokestis bus išminusuotas iš pusmečio/metų mokymo kainos, kursantui nutraukus studijas – negrąžinamas. Likusią sumą (1335 Eur arba 625,5 Eur) reikia sumokėti iki vasario 1 d.
Priimti programos dalyviai pasirašys sutartis su Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitetu.
Norinčiuosius gauti papildomos informacijos kviečiame rašyti el.paštu info@psichoterapija.info arba skambinti tel. 8*60250142 (Gailutė Siucilienė). Informacija pateikiama ir atnaujinama svetainėje www.psichoterapija.info.
ATSAKYMAI Į DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMUS KLAUSIMUS
1. Kodėl kursas vadinasi Įvadinis, nors jo programa labai išsami?
Kurso pavadinimas susiklostė istoriškai, nes prieš daugelį metų VU ir LSMU universitetų susitarimu buvo sukurtas kursas gydytojams, norintiems gauti teisę užsiimti siauros specializacijos veikla – psichoterapija. Kursas buvo pavadintas Įvadiniu, nors tai (kartu su kitais dviem Įvadiniais psichoterapijos kursais VU ir LSMU, daugiau skirtais psichodinaminei terapijai) yra išsamiausia ir didžiausia universitetinė programa Lietuvoje. Pagal galiojančius įstatymus baigus jį gydytojams suteikiama teisė gauti siauros specializacijos pažymėjimą, t.y. naują psichoterapeuto specialybę. Psichologų psichoterapinė veikla kol kas nėra reglamentuota, tačiau tokios apimties universitetinis kursas tikrai turėtų atitikti bet kokius ateities reikalavimus.
2. Ar reikės papildomai mokėti už asmeninę terapiją?
Nereikės, privalomos praktikos įeina į mokymų programą. Didelę dalį asmeninės terapijos pakeis asmeninė psichoterapinė patirtis mažose grupelėse ir grupinė terapija.
3. Kas dėstys?
Dalį kognityvinės ir elgesio terapijos mokymų dėstys dr. Julius Neverauskas. Taip pat dėstys kiti LSMU dėstytojai. Siekiant atitikti Europos elgesio ir kognityviosios terapijų asociacijos (EABCT) reikalavimus terapeutams taip pat nemažą dalį (daugiau nei 50 proc.) dėstys kviestiniai lektoriai iš užsienio, pripažinti KET mokytojai. Bus vertimas į lietuvių kalbą.
4. Kokia tvarka vyks atsiskaitymai už žinias ir įgytus įgūdžius?
Pagrindinis atsiskaitymas bus mokymo pabaigoje (po visų studijų). Atskiri atsiskaitymai vyks kiekvienais metais, taip pat nuo pirmųjų metų antros pusės reikės pradėti pristatinėti savo mokomosios terapijos atvejus supervizijoms.
5. Ar mokymas apims tik KET ar ir kitas psichoterapijos sritis?
Mokymo kursas skirtas išmokyti psichoterapijos kaip metodo, todėl dėmesys bus skiriamas visoms pripažintoms psichoterapijos rūšims. Nemažas dėmesys bus skiriamas psichodinaminei terapijai kaip daugelio psichoterapijos krypčių pradininkei. Tačiau didžiausia mokymo dalis bus skirta mokyti Kognityvinės ir elgesio terapijos, kaip šiuo metu pasaulyje vyraujančios psichoterapinės sistemos. Remiantis kitų šalių patirtimi vis daugiau psichoterapijos (ir beveik visa psichoterapija, finansuojama ligonių kasų) vykdoma kaip Kognityvinė ir elgesio terapija. Siekiant išsivysčiusiose šalyse naudojamų standartų tikėtina, kad panašiai vystysis situacija ir Lietuvoje.
6. Kaip bus atsižvelgiama į kursantų pageidavimus?
Siekiant mokymo programos efektyvumo (duoti visas reikalingas žinias ir įgūdžius su mažiausiomis galimomis sąnaudomis) bus maksimaliai atsižvelgiama į kursantų pageidavimus ir interesus. Į kursantus šioje situacijoje žiūrima kaip į partnerius vykdant mokymo programą ir siekiant užsibrėžtų tikslų.